Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 15d. 14:48

Pasakojimo autorių vaidinantis Valentinas Masalskis: „Bachas man per gražus“

Valentinas Masalskis
Lauros Vansevičienės nuotr. / Valentinas Masalskis

Jaunimo teatre artėja premjera – spektaklis „Austerlicas“ pagal vokiečių autoriaus W.G.Sebaldo romaną. Tai antras aktoriaus Valentino Masalskio darbas su pasaulyje garsiu lenkų režisieriumi Krystianu Lupa po T.Bernhardo „Didvyrių aikštės“ Nacionaliniame dramos teatre (2015 m. V.Masalskis už pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi). „Austerlice“ Valentinas vaidina pasakojimo autorių – vokiečių rašytoją Winfridą Georgą Sebaldą.

– Valentinai, gal galite palyginti dvi darbo su Krystianu Lupa patirtis?

Visų pirma, skiriasi dramaturgija. Thomas Bernhardas, austrų dramaturgas, man artimas. Jį kartais vadina Alpių Beckettu arba negatyviuoju absurdistu. Beckettas, Ionesco linksta į socialinį absurdą. O Bernhardas man yra žmogaus psichologijos absurdistas: ima žmogaus charakterį ir atskleidžia jį su visom ydom, kurias tas žmogelis turi. Jeigu jau paima kokį personažą – krikščionybėje turim septynias žmonijos nuodėmes – jas visas po vieną išnagrinėja tame žmoguje. Išnagrinėja ir sviedžia, paleidžia tokią minties srovę, kad tiesiog joje paskęsti. Kas man patinka, kad jis labai veiksmingas, o jo veiksmingumas emocionalus, atviras.

Lupa beldžiasi į aktoriaus intelektą, į supratimą

Kai repetavom su Krystianu Lupa „Didvyrių aikštę“, pirmą mano personažą jis slėpė, prašė mažinti emocinį intensyvumą – sakė, bet kokiu atveju tai bus manyje matyti. Jis buvo teisus. O gal būčiau nukrypęs į emocinę demagogiją. Man patiko dirbti su Lupa, nes jis labai gerbia aktorių, girdi aplinką, įsiklauso į žmogų ir tarnauja savo vertybių skalei. Net repeticijų metu nekankina – jeigu mato, kad kažkas pavyko, geriau jau pats nusikankina beaiškindamas, bet palieka tave pačiame mąstymų etape. Lupa beldžiasi į aktoriaus intelektą, į supratimą, į inteligibilumą – tai dabar labai populiarus žodis. Tai intelektualinė intuicija.

Dar man patinka Lupos mėgstama sąvoka palimpsestas. Išgirdau jį jo pirmojo interviu metu, man patiko – puoliau žiūrėti, kas tai yra: tai pergamentas, jis nutrinamas ir ant jo iš naujo rašoma. Jis nutrina vakarykštę repeticiją ir pamėgina mums ją vėl užrašyti kitaip. Taip sluoksniai kaupiasi... Kalbėjimo, repetavimo sluoksniai susideda, ir atsiranda daugiasluoksnis vaidmens pavidalas.

Tas buvo man aiškesnis ir aktyvesnis, be to, visi jo herojai psichologiškai pažeisti, turi daug emocinių, net ligonių apraiškų. O „Austerlico“ autorius daugiabriaunis: patinka man tuo, kad yra lyg labai lėtai tekantis, gilus kanalas, kuriame nuskendę daug įvairiausių daiktų. Kai kurie jie apaugę kriauklėmis, ir net jeigu ištrauktum iš to kanalo, kur iš lėto teka vanduo, gal net neatpažintum, koks daiktas yra po kriauklėmis. Paskui tik iš kai kurių formų pradedi suprasti, ką jis turėjo omenyje. Man dirbti šį darbą komplikuota todėl, kad labiau mėgstu emocionalius vaidmenis ir išraiškos priemones.

Jei lygintume su muzika: sakykim, yra grakštus, harmoningas muzikavimas kaip Bacho, o man yra artimesnis Beethovenas. Bachą gerbiu ir myliu, bet jis man per gražus. Beethovenas turi aiškią struktūrą ir man aiškiau suprantamas. Prie Sebaldo teksto buvo sunku prisiliesti ir dirbti, sunku suprasti, ką aš veikiu scenoje (kai gavau to tekstą, iškart supratau, ką turėsiu daryti, suvokiau, ką veiksiu). Tai aktorinis spektaklis. Lupos pirmas darbas buvo paremtas aktoriais, tai buvo labai malonu.

Lauros Vansevičienės nuotr./Valentinas Masalskis
Lauros Vansevičienės nuotr./Valentinas Masalskis

Ėmėm montuoti naują spektaklį „Austerlicas“. Eiti į finalą man patinka, dabar ir pradedam suprasti, jog daug komponentų – šviesa, dekoracijų elementai, jų estetika, linijos, vaizdo projekcijų ryšys su dekoracija – ir kuria visą pasakojimą. Langas matyti projekcijoje, jo ketvirtis atsidaro: matau, kad menininkas kurdamas projekciją ir dekoraciją galvojo, kad tai bus kvazirealybė. Toks ir yra teatro principas: mes neslepiam, kad tai netiesa. Bet ta netiesa pasireiškia per kvazirealybę, o man tai labai patinka Lupos darbe, to pasimokiau. Dar pasimokiau, kaip paprastai galima žiūrovui sukurti nuostabią atmosferą: skirtingų faktūrų grindų dalys gali padėti žiūrovui patekti į visai kitus pasaulius.

Vaizdas pradėjo aiškėti ir gerėti, kai pradėjom viską jungti į visumą. Supranti, kaip tavo tekstas kartu su vaizdo projekcija, šviesa, dekoracija, su partnerių vaidyba veiks žiūrovą ir pradedi truputėlį ramiau jaustis. Nes tai nėra vien žodinė arba aktorinės emocijos ataka.

– „Austerlice“ su kitais aktoriais sąveikaujate nedaug?

Ne, aš kaip vaidinantis autorių sąveikauju ir konfliktuoju su savo literatūriniu personažu, bet tie konfliktai neatviri, visai nebuitiniai.

Sebaldas – psichologinis rašytojas, primena M.Proustą, jį K.Lupa dažnai mini. Jis primena ir neseniai lietuvių kalba išleistą C.G.Jungo „Raudonąją knygą“. Ten sudėti jo sapnai, fantazijos, psichologinė analizė, eksperimentai su savimi. Knyga neseniai pasirodė – dėl turinio ji buvo uždrausta, mane tai nustebino.

Sebaldo personažai labai sužeisti, o jų žaizdos – giliai nuskendusios. Kaip ir ligos, kurios iškyla į paviršių iš lėto, o kur dar – savęs, savo gyvenimo, savo vaikystės, šaknų paieška... Man teko tą patirti bendraujant su vienu serbu, kuris gimė Prancūzijoje: tėvas jam pripasakojo, kad Serbija – nuostabi šalis. Jo mama prancūzė, jis grynas antros kartos prancūzas, bet visai nesupranta savęs. Sako: nežinau, kas aš esu, nemoku serbiškai, bet dievinu Serbiją, kalbu prancūziškai, bet kai ateinu į parduotuvę, mane vadina svetimšaliu...

Tik tada suvokiau antros kartos tragediją. Sebaldas neima tiesiogiai Holokausto tragedijos, bet žvelgia, kaip ji paveikė žmones, kurie gimė žymiai vėliau. Kaip paveikta karta neranda savęs ir negali būti produktyvi, negali atsiduoti nei gyvenimui, nei kūrybai, kol neranda savęs. „Kas aš toks esu?“ – tokia paties Sebaldo, kaip vokiečio, milžiniška problema. Turbūt vienas sakinys labiausiai iš jo personažų man įstrigo: „Aš, vaikas, žiūrėjau į subombarduotą miestą ir galvojau, kad jis turi taip atrodyti, galvojau, kad tai natūrali jo būsena, kad taip ir atrodo miestas. Man niekas nepasakė, kad kažkas atsitiko, kad buvo karas.“ Vaikas pamato subombarduotą miestą, o visi užgniaužę kvapą tyli, nesako „ką mes padarėm“... Įsivaizduoju Sebaldą, jo vidinį būvį: kai žmogui ilgai nesako tiesos, jis nueina į biblioteką ar į kiną, pradeda žiūrėti visus siaubingus dalykus, tie jį užgriūva ir prislegia. Jis vaikšto su milžinišku kalnu ant pečių ir nežino, kur jį dėti, ir ta žaizda, tas skundas, ta nuodėmė, kaltės jausmas jį slegia. Į jį panašus personažas spektaklyje bus Austerlicas, kurį vaidina Sergejus Ivanovas. Taip pat iš dalies Sebaldas: per Austerlicą jis bando transliuoti vidinį skausmą, bet Sebaldas – užsisklendęs. Jo situacija gal panaši į žmogaus, kuris staiga sužino, kad jo tėvai ne tie, kurie jį augino. Tada žmogus meta darbus, šeimą ir pradeda ieškoti tėvų – ir kodėl jam to reikia? Lyg kažkas jam melavo, lyg reikėtų paneigti, kaip gyveno anksčiau.

– Ar ką nors iš „Didvyrių aikštės“ Roberto Šusterio patirties atsinešat į Sebaldo personažą?

Ne, visai nieko. Tas kalba apie fašizmą mumyse. Dėdė Robertas kaltina visus kitus, bet pats yra didžiausias fašistas. Ir tai jis daro iškart po brolio laidotuvių. Vadinasi, jo visai nepaveikė brolio mirtis, kaip ir kitų – kiekvienas personažas, atėjęs į sceną, iškart klausia: ką darysim su tuo namu?

Kodėl dramaturgą tą visi puolė? Austrai sakė: mes ne tokie. Žydai pradėjo sakyti – mes ne tokie, tu rodai mūsų dekadansą, kad mumyse korupcija, konformizmas, fašizmas, visko neigimas, esą jis cinikas. Visi ant jo puolė: juk mes ne tokie! O tas rašė: jūs tokie, jūs – miesčionys. Roberto Šusterio personažas toks.

Vienintelį dalyką mes atsinešam iš ankstesnio darbo – muzikinį leitmotyvą iš Klauso Schulze‘o „Cello Cellingua“, kuris labai man patinka. Tai nėra muzikos atkartojimas, o variacija. Ji bus lyg mūsų darbo tęstinumas, ir tai man labai patinka.

– Pirmąsyk pamačius „Didvyrių aikštę“, spektaklio turinys pasirodė tamsus, bet iš scenos pūstelėjo šviesus, estetiškas gūsis.

Man Bernhardas nėra tamsus. Jei jau kalbam apie tamsumą, vadinasi, mes esam šviesūs. Kalbėti vien apie šviesą reikštų slėpti skaudulius, kuriuos turim. Aišku, yra Lupos estetika, spalvinė gama, pustoniai... lenkiu galvą jo estetikos pajautimui. Be to, kokios jo psichologinės analizės! Jis labai energingas. Čia bus labai grakščių scenų.

Jis yra ir tapytojas, „Austerlice“ tai matyti. Bus įdomus elementas – tiulis, daug vaizdo projekcijų. Labai daug pasakojimą padedančios suprasti medžiagos. Lupa yra dailininkas, psichologas.

– Ar naujai pažinote vienas kitą su režisieriumi antrąkart dirbdami?

Man visada įdomu dirbti, ir patiriu malonumą tik tada, kai mokausi. Šiame darbe taip pat mokiausi kaip ir pirmą kartą. Mokiausi ir kažką žinojau, bet kai visa tai patvirtina autoritetas, džiaugiuosi, kad kai ką buvau pats atradęs. Manau, ta kelionė abipusė – ji tęsiasi. Mane visada žavėjo Krystiano susikoncentravimas į darbą, jo fanatizmas. Sulaukęs garbingo amžiaus, jis išlieka labai preciziškas, be to, pats eina į sceną, dažo dekoracijas, ieško pustonių.

Labai atsargiai, tolerantiškai žiūri į kiekvieną. Atidžiai, nenorėdamas aktoriaus sužeisti sako pastabas. Be to, Lupa paklūsta statomo kūrinio autoriui. Jis myli, gerbia autorių. Cituoja. Nesako „aš“. Daug remiasi Jungu, Proustu. Dirbant su Sebaldu akivaizdu, kad jam labai svarbu nuorodos, į kurias nukreipia verbalinė kalba. O su aktoriais elgiasi taip, lyg vaikščiotų po porceliano parduotuvę. Tačiau kartais vėliau gali ir išdaužyti tą parduotuvę – jei staiga mato, kad visi indai, pavyzdžiui, yra kičas. Jei mes kažko neišgirdom. Vyksta abipusis pasitikėjimo darbas.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu Tik 15min

Aplinka produktyvumui

Video

21:13
29:17
15:58

Esports namai

URBAN˙/