Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 16d. 19:52

Pažinti save – tai išgelbėti žmoniją. Spektaklio „Soliaris 4“ recenzija

Spektaklis "Soliaris 4" Recenzija
D.Matvejev nuotr. / Spektaklis "Soliaris 4"
Švelnus, jautrus ir profesiškai labai reiklus – taip Lietuvos nacionaliniame dramos teatre apie vieną žymiausių Europoje režisierių Gregorzą Jarzyną kalbėjo su juo dirbusi komanda. Spektakliu „Soliaris 4“ pagal žinomą Stanisławo Lemo romaną po ilgos pertraukos atidarytas vis dar nebaigtas rekonstruoti teatras ir jo Naujoji salė.

Šia proga surengtoje spaudos konferencijoje susirinkę dalyviai itin teigiamai (su nedidelėmis išimtimis) kalbėjo apie nuostabų procesą, komandinį darbą ir unikalią režisieriaus suburtą tarptautinę komandą. O kaip kitaip – spaudos konferencijos skirtos tam, kad premjeros būtų pristatytos iš pačios geriausios pusės.

Vis dėlto kiek nejauku ir liūdna buvo klausyti ryškiausių, darbo patirties su žymiausiais Lietuvos režisieriais turinčių aktorių, pasakojančių, kad tokio atidumo asmenybei ir tokio žmogiško santykio iki G.Jarzynos jie nebuvo patyrę iš jokio kito režisieriaus. Arba kad seniai savo personaže jautėsi taip saugiai, kaip šio kūrėjo spektaklyje. Tai paaiškina, kodėl aktorių terpėje (ne vien Lietuvoje) daug dešimtmečių sklandė nemalonios pamokos: pripraskite būti žeminami studijų metais, nes pradėję dirbti teatre „sulauksite dar ne to“. Taip, be abejo, kalbėta iš savo patirties. O nežinant, kad gali būti kitaip, nėra kaip to išmokyti jaunesnes kartas.

Įdomu, kad žvilgsnių į visuomenę perspektyvų skirtumai akivaizdūs palyginant G.Jarzynos „Soliarį 4“ su neseniai matytais kitais dviem futurizmo bruožų turinčiais spektakliais – Oskaro Koršunovo „Miegančių“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę tarpine peržiūra ir Gintaro Varno „Puikiu nauju pasauliu“ pagal Aldouso Huxley‘io romaną. Lietuvių režisuoti spektakliai pristato morališkai degraduojantį pasaulį, pasidalijusį į grobuoniškus valdančiuosius ir situacijos nesuvokiančius, paviršutiniško mąstymo išnaudojamuosius. Juose, ypač „Puikiame naujame pasaulyje“, piktinamasi žmonijos pasirinkimais, į viršų keliamas neetiškas technologijų naudojimas.

G.Jarzyna nesipiktina – jis bando suprasti pasaulį, pildydamas sceninę raišką žmonijai įtaką darančiais reiškiniais (pvz., integruoja dirbtinio intelekto vaidmenį). Režisierius kalba apie šiandieną analizuodamas giliausias žmogaus veiksmų ir sprendimų priežastis, akcentuodamas kiekvienos asmenybės įtaką visuotiniams procesams. Spektaklio scenografas Fabienas Lédé teigė, kad spektaklyje vaizduojama „[kosminė stotis yra] iš plazmos sudarytas gyvas vandenynas, nuolat besikeičiantis, sugeriantis tų, kurie į jį patenka, jausmus ir emocijas.“ S. Lemo romane „aprašytą planetą reguliuojantį Vandenyną „Soliario 4“ komanda traktuoja kaip visų gyvų būtybių emocijų liūną, ilgainiui pasiunčiantį bangą atgal savo kūrėjams. Spektaklyje jis nėra suverenus pasaulio valdovas – jo turinys priklauso nuo to, ką į jį įdeda gyventojai.

Lietuviams S.Lemo romano istorija turbūt geriausiai pažįstama iš 1972-aisiais pasirodžiusio Andrejaus Tarkovskio filmo „Soliaris“, kuriame pagrindinį – psichologo Kriso Kelvino, atvykusio į Soliario planetą išsiaiškinti, kas nutiko paskutinės į jį keliavusios įgulos nariams – vaidmenį atliko Donatas Banionis. G.Jarzynos spektaklyje Krisas tampa Krista (Nelė Savičenko) – savo klientus trumpam paliekančia psichologe, persikeliančia į Soliarį ir kuriam laikui atsitraukiančia nuo bet kokio ryšio su išoriniu pasauliu.

G.Jarzynos ir F.Lédé Soliaris – tai šiuolaikinis statinys, kuriame atsidūrus iškart perskrodžia vienatvės jausmas, ryškus jau pirmoje scenoje, Kristai lėtai apžiūrint tylią, apleistą erdvę ir kamera fiksuojant žiūrovams parteryje nematomas scenografijos detales. Ilgainiui paaiškėja, kad Soliaryje esantys įgulos nariai atsiriboję ne tik nuo išorinio pasaulio, bet ir vienas nuo kito. Kiekvienas užsidaręs savo pasaulyje su paties susikurtu avataru, įkūnijančiu iki šiol psichiką dirginančias praeities nuoskaudas. Natūralu, kad su didžiausiomis ir slapčiausiomis silpnybėmis susidūrę žmonės paniškai bijo susitikti su kitais, vengdami jiems pasirodyti pažeidžiamiausioje savo versijoje.

S.Lemo aprašyta kosmoso, nepažinios erdvės atmosfera G.Jarzynos spektaklyje pirmiausia skleidžiasi vizualioje raiškoje. Scenoje įrengta didelė uždara stiklinė konstrukcija, kurios turinį (primenantį ir laboratoriją, ir fantastiniuose filmuose atpažįstamą kosminį laivą) žiūrovai mato tik viduje įtaisytos arba dėl Kristos nešiojamos kameros. Ekrano čia nėra – projekcijos transliuojamos kelių metrų pločio skaidrioje viršutinėje konstrukcijos sienoje, už kurios vyksta ir gyvas veiksmas. Tai – vienas įspūdingiausių spektaklio sprendimų (už persiklojančius vaizdus atsakingas Marekas Kozakiewiczius) ir svarbi, daugiaskluoksnę žmogaus psichiką atskleidžianti priemonė: sienoje matome tiesiogines transliacijas; pinant miegančio žmogaus vaizdą su už ekrano gyvai veikiančiais žmonėmis sukuriamas sapno įspūdis; erdvė, kurioje veikia žmonės, perklojama iš anksto nufilmuota medžiaga arba vietoje montuojama vaizdo transliacija, kuriančia papildomus, plika akimi nematomus personažų santykius. Beje, santykiai „Soliaryje 4“ yra kertinė kategorija – ši sąvoka yra raktas į žmogaus psichiką, kurioje faktai gožiami asmeninio santykio į juos. Pavyzdžiui, avatarai atspindi ne tikslius žmonių prototipus, bet jų autorių santykį į juos.

Tokia kryptimi pasuko spektaklio tekstą kūręs dramaturgas Tomaszas Śpiewakas. Istorijoje greta minėtos psichologės Kristos veikia trys gynybiškai nusiteikę mokslininkai vyrai: jautrus Gyčio Ivanausko Snautas, arogantiškas Dainiaus Gavenonio Sartorijus ir daugiausiai ekrane pasirodantis, komos būsenoje gulintis Arūno Sakalausko Gibarianas. Krista į šią kompaniją atsiųsta kaip profesionali kelrodė žvaigždė, galinti nukreipti žmones ir palaikyti juos susitaikymo su savimi kelyje. Tiesa, Kristą taip pat aplanko avataras – jos nusižudęs alkoholikas mylimasis Haris (Martynas Nedzinskas). Situacija gali pasirodyti ironiška – kitiems padedanti psichologė pati nesusitvarko su praeities šešėliais. Vis dėlto Hario personažas akivaizdžiai kitoks nei likę avatarai – jis nėra visiškai savarankiškas, jis pats ieško ryšio su Krista, klausdamas jos, kaip turėtų elgtis pagal jos prisiminimus. Tad nors Krista vis dar patiria jo smurtą ir savo skausmą, Haris vienintelis iš avatarų taip pat jaučia skausmą dėl savo santykio su Krista. Galima manyti, kad tai – tam tikra prisiminimo integracija, neleidžiant jam užvaldyti autoriaus psichikos.

O štai kiti veikėjai atsidūrę savo prisiminimų valdžioje. Pirmiausia – Gibarianas, fiziškai negalintis pasirūpinti savimi ir atsakomybę už tai perkėlęs avatarui Venus. Oneidos Kunsungos – Vildžiūnienės personažas neturi asmeninių bruožų, nes jis savo išvaizda primena architektę, kurios vadovaujamame projekte mokslininkas dirbo prieš užsidarydamas Soliaryje. Taip pat su kuria jis nedrįso užmegzti kontakto. Galbūt Soliaryje vėl su ja susidūręs vyras sąmoningai atgulė į komos būseną, toliau vengdamas akistatos? Snautas įkritęs į prisiminimus apie Seserį (Rasa Samuolytė), su kuria jį siejo incestiniai ryšiai ir kuri pasirodo esanti simbolis šeimos, atstūmusios švelnumo ir meilės prašiusį berniuką. Ypač painioje situacijoje atsidūręs kategoriškai Kristą atmetantis Sartorijus, kurį iš pradžių pažįstame kaip savo studentą (F pavadintas Kęstučio Cicėno personažas) išprievartavusį profesorių, o vėliau suvokiame, kad jis pats nepamena, kokiose smurto pusėse yra buvęs, taip pat kokius vaidmenis atlikęs.

Šias istorijas norisi perskaityti ir kaip dalies Lietuvos teatro diagnozę. Sartorijaus istorija neišvengiamai asocijuojasi su žiniasklaidoje prieš kelis metus paviešintais įtarimais dėl Jono Vaitkaus priekabiavimo prie studenčių. Rasos Samuolytės ir Gyčio Ivanausko duetas personažų paveikslais ir santykiais tarp jų tampa O.Koršunovo „Ugnies veido“ citata – tarsi ankstesnių laikų teatro ilgesys, o galbūt iliustracija paties G.Jarzynos nueito kelias nuo tada, kai pirmą kartą šiuos aktorius pamatė scenoje iki darbo su jais pradžios. Fiziškai neveiksnus, tačiau autoriteto neprarandantis Gibarianas, nebegalintis funkcionuoti be šalia esančios moters, yra tarsi visi teatro stabai, kurių įdirbis ir profesiniai nuopelnai verti didžiausios pagarbos, tačiau šiandien jų kūryba inertiška, nebenešanti įspūdžio, prieš kelis dešimtmečius iškėlusio juos į teatro elitą.

Štai tokia visuomenė maitina mus visus veikiantį Vandenyną. Mokyti ją atsiverti, kad puvėsiai iškiltų paviršiun ir būtų išmesti (o ne gestų toliau), imasi viena savarankiška moteris. Tik ką daryti tvirčiausiais padarais žemėje save laikančiai vyrų bendruomenei, už kurią stipresnis pasirodo ir kuriai pagalbos ranką tiesia visai ne toks herojus, kokio jie tikėjosi?

Lyčių padėties klausimą spaudos konferencijoje režisierius įvardijo kaip vieną svarbiausių, tačiau pati jį pastebėjau epizodiškai. Užtat herojaus samprata čia įdomi ir išskirtinė – ypač palyginus ją su samprata „Miegančiuose“ ir „Puikiam naujam pasauly“, kur herojais tampa išskirtiniai, sistemai besipriešinantys žmonės. Tie, kurie savo asmenines vertybes stato prieš degraduojančios visuomenės įpročius ir tikisi jai įdiegti naujus, sau priimtinus. Šias distopijas jungia „vienas lauke – ne karys“ pozicija: vieningos vidutinybės „suvalgo“ išskirtinio dvasingumo nešėją. „Soliaryje 4“ G.Jarzyna pripažįsta kiekvieno žmogaus įtaką Vandenynui, t. y. pasaulio formavimui. Todėl jo herojus yra žmogus, gebantis pažiūrėti į akis savo gėdai, baimei, skausmui, nevilčiai. Tai – ne išskirtiniais gebėjimais pasižymintis supermenas, o drąsus žmogus, atvirai žengiantis link to, ko labiausiai bijo. Regis, tai yra režisieriaus siūlomas pokyčio raktas – kiekvienas susitvarkykim savo užkaborius, o Vandenynas už tai duos grąžą visam pasauliui.

„Kas išgelbėjo vieną žmogų, išgelbėjo visą pasaulį“ teigiama žydų patarlėje, trumpinančioje Talmude užrašytą išmintį. Panašiai „Soliariu 4“ kalba G.Jarzyna: išgelbėk pats save ir pasaulis bus išgelbėtas kartu su tavimi.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Aušra Kaminskaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:03:12
01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:29
25:23
11:25

Esports namai

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°