Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Remote Vilnius“: interviu su Aiste Diržiūte

Aistė Diržiūtė
Asmeninio albumo nuotr. / Aistė Diržiūtė
Šaltinis: 15min
0
A A

Kasdien tomis pačiomis valandomis, tuo pačiu maršrutu, tas pats balsas veda žmonių gaują. Užduoda klausimus ir užduotis, verčia mąstyti ir bėgti. Tai – Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje rudenį vilniečiams ir miesto svečiams pristatytas vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ spektaklis, sukurtas specialiai Lietuvos sostinei – „Remote Vilnius“. Nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos šis itin daug dėmesio susilaukęs teatrinis veiksmas vėl kviečia žiūrovus tapti spektaklio kūrėjais ir dalyviais.

Ausinėse skambantis ir instrukcijas suteikiantis bei minčių sukeliantis moters balsas prisistato Aistės vardu. Kai kuriems spektaklio dalyviams – balsas atpažįstamas. Jis priklauso jaunai ir talentingai lietuvių aktorei Aistei Diržiūtei.

Pamėginome paeksperimentuoti: Aistė Diržiūtė sutiko atsakyti į kelis klausimus, spektaklio metu jo dalyviams užduodamus... Aistės.

– Mano vardas Aistė. Ar galiu sakyti jums „tu”?

– Žinoma. Kol kas dar neišsidvejinau ar neišsitrejinau.

– Kaip, tavo nuomone, atrodo mano veidas? Kaip atrodo mano akys? Kaip atrodo mano lūpos, kai aš kalbu?

– Labiliai. Prisitaikančiai prie aplinkybių.

– Ar mano balsas skamba keistai?

– Taip.

– Ar aš esu skirtumas tarp gyvo kūno ir mirusio?

– Tu negali būti skirtumas tarp „kūno“(gyvo ar mirusio), tu nesi kūnas. Tu esi iliuzija, su balsu, atsietu nuo gyvybės.

– Beeinant, kiti prie tavęs priartėja. Kokį atstumą tarp jūsų norėtum išlaikyti?

– Jie tariasi priartėję prie manęs. Iš esmės jie priartėja prie savęs.

– Kas liks, kai nebeliks kūno? Kur nukeliaus visi prisiminimai?

– Liks idėjos, rankraščiuose užrašytos. Prisiminimai atguls žmonių atmintyje. Dingus jiems (žmonėms) – dings ir prisiminimai, jei rankraščiuose neatguls.

– Kaip kiti asmenys veikia tavo tempą? Ar gali paskubinti gaują?

– Priklauso nuo asmens, vienus vejuosi, nuo kitų bėgu. Galiu, jei tik gauja to norės.

– Ar kada nors esi buvus visai arti mirties? Ar tiki šviesa tunelio gale?

– Pasąmonėje – turbūt, realybėje – ne. Tikiu ir netikiu. Aš kvestionuoju tai, ko pati nesu patyrusi.

– Kurią savo kūno dalį norėtum pakeisti dirbtine?

– Jokios. Myliu gamtą.

– Ar norėtum, kad kūnas pergyventų protą?

– Ne. Kūnas yra tik įrankis, kas jį prakalbins, jei nebus proto?

– Ar pasitiki mašinomis, kurios apsimeta, kad saugo tavo sveikatą?

– Žmonės taip pat, būna, apsimeta.

– Ar sveikieji bijo ligonių? O gal ligoniai bijo sveikų?

– O kurie yra sveikieji?

– Kaip tu leidi laiką, kai reikia laukti?

– Užduodu klausimus ir ieškau į juos atsakymų.

– Kada paskutinį kartą bėgai 100 metrų?

– Vakar, kaip sudedamąją kilometrų dalį.

– Ar žinai savo ribas?

– Nuolat tikrinuosi ir ieškau.

– Dėl ko eitum į demonstraciją?

– Dėl tikėjimo jos reikalingumu.

– Ar gali su manim susitapatinti?

– Kūniškumas trukdo susitapti. Galiu tik eiti link tapatumo.

– O gal tave kas nors manyje erzina?

– Intonacijų nebuvimas. Erzina mėginti apčiuopti neapčiuopiamumą.

Spektaklis rodomas kasdien iki birželio 28 d.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą