2015-05-18 11:03

„Remote Vilnius“: interviu su Aiste Diržiūte

Kasdien tomis pačiomis valandomis, tuo pačiu maršrutu, tas pats balsas veda žmonių gaują. Užduoda klausimus ir užduotis, verčia mąstyti ir bėgti. Tai – Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje rudenį vilniečiams ir miesto svečiams pristatytas vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ spektaklis, sukurtas specialiai Lietuvos sostinei – „Remote Vilnius“. Nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos šis itin daug dėmesio susilaukęs teatrinis veiksmas vėl kviečia žiūrovus tapti spektaklio kūrėjais ir dalyviais.
Aistė Diržiūtė
Aistė Diržiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Ausinėse skambantis ir instrukcijas suteikiantis bei minčių sukeliantis moters balsas prisistato Aistės vardu. Kai kuriems spektaklio dalyviams – balsas atpažįstamas. Jis priklauso jaunai ir talentingai lietuvių aktorei Aistei Diržiūtei.

Pamėginome paeksperimentuoti: Aistė Diržiūtė sutiko atsakyti į kelis klausimus, spektaklio metu jo dalyviams užduodamus... Aistės.

– Mano vardas Aistė. Ar galiu sakyti jums „tu”?

– Žinoma. Kol kas dar neišsidvejinau ar neišsitrejinau.

– Kaip, tavo nuomone, atrodo mano veidas? Kaip atrodo mano akys? Kaip atrodo mano lūpos, kai aš kalbu?

– Labiliai. Prisitaikančiai prie aplinkybių.

– Ar mano balsas skamba keistai?

– Taip.

– Ar aš esu skirtumas tarp gyvo kūno ir mirusio?

– Tu negali būti skirtumas tarp „kūno“(gyvo ar mirusio), tu nesi kūnas. Tu esi iliuzija, su balsu, atsietu nuo gyvybės.

– Beeinant, kiti prie tavęs priartėja. Kokį atstumą tarp jūsų norėtum išlaikyti?

– Jie tariasi priartėję prie manęs. Iš esmės jie priartėja prie savęs.

– Kas liks, kai nebeliks kūno? Kur nukeliaus visi prisiminimai?

– Liks idėjos, rankraščiuose užrašytos. Prisiminimai atguls žmonių atmintyje. Dingus jiems (žmonėms) – dings ir prisiminimai, jei rankraščiuose neatguls.

– Kaip kiti asmenys veikia tavo tempą? Ar gali paskubinti gaują?

– Priklauso nuo asmens, vienus vejuosi, nuo kitų bėgu. Galiu, jei tik gauja to norės.

– Ar kada nors esi buvus visai arti mirties? Ar tiki šviesa tunelio gale?

– Pasąmonėje – turbūt, realybėje – ne. Tikiu ir netikiu. Aš kvestionuoju tai, ko pati nesu patyrusi.

– Kurią savo kūno dalį norėtum pakeisti dirbtine?

– Jokios. Myliu gamtą.

– Ar norėtum, kad kūnas pergyventų protą?

– Ne. Kūnas yra tik įrankis, kas jį prakalbins, jei nebus proto?

– Ar pasitiki mašinomis, kurios apsimeta, kad saugo tavo sveikatą?

– Žmonės taip pat, būna, apsimeta.

– Ar sveikieji bijo ligonių? O gal ligoniai bijo sveikų?

– O kurie yra sveikieji?

– Kaip tu leidi laiką, kai reikia laukti?

– Užduodu klausimus ir ieškau į juos atsakymų.

– Kada paskutinį kartą bėgai 100 metrų?

– Vakar, kaip sudedamąją kilometrų dalį.

– Ar žinai savo ribas?

– Nuolat tikrinuosi ir ieškau.

– Dėl ko eitum į demonstraciją?

– Dėl tikėjimo jos reikalingumu.

– Ar gali su manim susitapatinti?

– Kūniškumas trukdo susitapti. Galiu tik eiti link tapatumo.

– O gal tave kas nors manyje erzina?

– Intonacijų nebuvimas. Erzina mėginti apčiuopti neapčiuopiamumą.

Spektaklis rodomas kasdien iki birželio 28 d.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą