Sekite 15min Google
Kartu ir gilyn į save. Spektaklio režisierė Nicola Panzer pasakoja apie kūrinio gimimą, darbą su Roberto Wilsono palikta operos struktūra, ypatingos tekstūros muziką ir tai, kaip ši neeilinė kelionė kviečia žiūrovą atsiverti patirčiai bei pačiam atrasti jos prasmes.
– Režisierius Robertas Wilsonas prisidėjo prie ankstyvosios operos struktūros ir konceptualių idėjų, tačiau sceninė pastatymo koncepcija yra Jūsų. Ką perėmėte ir nuo ko prasidėjo Jūsų pačios darbas?
– Visas projektas prasidėjo nuo kūrybinių dirbtuvių su Robertu Wilsonu ir Žibuokle Martinaityte. Aš taip pat jose dalyvavau kaip ilgametė R.Wilsono bendradarbė režisūros srityje.
Opera pradėta nuo nulio, nes tuo metu nebuvo nei libreto, nei teksto. R.Wilsonas pirmiausia sukūrė struktūrą: nusprendė, kiek bus dalių – trys veiksmai, kiekviename po tris dalis, A, B ir C, tarp kurių egzistuoja tam tikras ryšys. Kartu su Ž.Martinaityte jie numatė scenų trukmę – pavyzdžiui, septynias, dvylika ar penkiolika minučių. Taigi egzistavo labai aiški struktūra, tačiau dar nebuvo turinio.
Klausydamasis jau sukurtos Žibuoklės muzikos, Robertas buvo labai sužavėtas jos tekstūra, tuo begaliniu, nesibaigiančiu muzikos audiniu, kuris suteikia daug erdvės mintims ir emocijoms. Pirmoji jo asociacija buvo Arktis.
Vėliau pradėjome dirbti su atskiromis scenomis. Jis taip pat parašė tris tekstus, kurie dabar naudojami operos librete. Tekstai buvo kuriami automatinio rašymo principu – tiesiog sėsdavo ir užrašydavo tai, kas tuo metu ateidavo į galvą apie šią temą, muziką ir visą kūrinį.
Taip pat jau buvo idėja, kad veiksmas turėtų vykti Arktyje ir būti kelionė. Keliautojas turėjo leistis į kelionę, susidurti su inuitų kultūra ir patirti atšiaurią, bet didingą gamtą.
Tokios buvo pagrindinės pradinės idėjos. Robertas jau buvo pradėjęs šiek tiek galvoti, kaip galėtų statyti atskiras scenas, tačiau projekto metu jis, deja, iškeliavo anapilin. Kai suprato, kad sunkiai serga ir pats šio pastatymo neįgyvendins, jis sutiko, kad su kūrinio pagrindu galima elgtis laisvai.
Po kurio laiko teatras nusprendė projektą tęsti ir pasiūlė man jį režisuoti. Tai jau tapo nauju projektu, su nauja koncepcija ir naujomis idėjomis, paremtas bendraautorystės principu sukurtais tekstu ir struktūra.
– „Apversta tikrovė“ neturi tradicinio linijinio pasakojimo. Ji juda erdvėje tarp namų, Arkties, skirtingų kultūrų, vidinių būsenų. Kas, Jūsų akimis, visas šias erdves sujungia?
– Tai asmeninė Keliautojos patirtis. Tam tikra prasme mes, žiūrovai, ja dalijamės, nes keliaujame kartu.
Taip pat tai istorija apie išėjimą. Palieki aplinką, kuri tave saugo, tačiau kartu ir riboja.
Išeini į labai plačią, tuščią ir šaltą naują būtį. Tai nuotykis, tačiau kartu ir iššūkis, kuris gali būti pavojingas. Kita vertus, atsiranda didžiulė laisvė.
Man šis kūrinys yra ir apie laisvę – apie ryžtą žengti žingsnį, išeiti ir pamatyti, kas nutiks.
Įdomu, kad pats kūrybinis procesas irgi tapo kelione. Kai pradėjome, nė vienas nežinojome, kuo viskas baigsis. Projektas nuolat vystėsi ir judėjo pirmyn. Tai labai panašu į pačią Keliautojos kelipatirtį – patenki į situaciją, kurios visai nesitikėjai.
Su tuo susijęs ir pavadinimas „Apversta tikrovė“. Arktyje kartais nebegali suprasti, kur yra dangus, o kur ledas. Viskas tarsi apsiverčia. Tačiau man tai turi ir platesnę prasmę: dažnai kažką, ką laikėme vienu, gali pasirodyti esą priešinga.
Mane įkvėpė XX amžiaus pradžios Arkties ir Antarktidos tyrinėtojų istorijos. Jie keliavo į žmogui itin priešišką ir žiaurią aplinką tam, kad ją tyrinėtų. Ten atrado daug svarbių dalykų, tačiau to nebūtų įvykę, jei jie būtų neišdrįsę iškeliauti.
Mane įkvėpė XX amžiaus pradžios Arkties ir Antarktidos tyrinėtojų istorijos.
Kita vertus, žmonės, kurie tūkstančius metų gyveno šioje aplinkoje, sukūrė savo mitus bei pasakojimus, padedančius suvokti šią tuštumą. Jų pasaulėžiūroje kiekvienas žmogus, gyvūnas,
gamtos elementas ar net daiktas turi savotišką sielą, o visos šios dvasios yra tarpusavyje susijusios.
Taigi tariama tuštuma iš tikrųjų yra užpildyta vaizduotės, daugybės idėjų. Operoje galima pastebėti šiuos du skirtingus požiūrius: mokslinį ir animistinį suvokimą, kad viskas turi sielą ir visa yra susiję.
– Ką Keliautoja šioje kelionėje atranda apie save ir išorinį pasaulį?
– Žiūrovas tai atranda kartu su ja. „Apverstą tikrovė“ nėra opera, kuri pasako, ką privalai galvoti. Ji palieka erdvės tavo paties mintims ir asociacijoms. Nėra vieno dalyko, kurį būtinai turi suprasti.
Mano asmeninis atradimas operos kūrybos kelionėje yra stiprybė visada eiti pirmyn. Matyti tai, kas vyksta, susidurti su tuo akis į akį, priimti ir patirti. Tai sukelia vidinį pokytį.
Kalbėdama apie operą, negaliu išvengti to vadinti ir vidine kelione. Kartais juk patenki į išorinį pasaulį, kuris išties yra tavo vidinis pasaulis. O gal tai sapnas, gal tai tavo mintys…
– Operoje nuolat grįžtama prie namų, išėjimo ir priklausymo temų. Kaip manote, kodėl dažniausiai reikia palikti pažįstamą aplinką, kad surastume savo vietą pasaulyje?
– Manau, priklauso nuo konkretaus žmogaus situacijos. Operos personažas – jauna moteris, kuri aplinkoje, kurioje gyvena, neturi daug galimybių. Ji nori sužinoti daugiau, todėl palikti reiškia galimybę išsiaiškinti, kas yra už to mažo pasaulio, kuriame užaugo.
Tai labai žmogiška patirtis. Manau, daug žmonių turi tokį troškimą. Tačiau vieni išeina, kiti – ne.
Nesakyčiau, kad visi privalo tai padaryti. Tačiau manau, kad apskritai žmogui būdingas motyvas, idėja ar troškimas išeiti, tyrinėti. Visa žmonijos istorija yra judėjimo istorija.
– Arktis operoje nėra vien geografinė vieta. Kaip scenoje perteikiate jos reikšmę neapsiribodami vien mums įprastais ledo, sniego ar ledkalnių vaizdiniais?
– Nesakyčiau, kad jų atsisakome. Turime ir ledkalnį, ir sniegą.
Tačiau svarbiausia mums yra patirtis toje beribėje erdvėje ir tuštumoje, ką tai su tavimi daro, kokias reakcijas ar emocijas sukelia.
Operos personažas – mokslininkė, kurios vardas Arktis. Žibuoklė nusprendė ją taip pavadinti. Ji, žinoma, susijusi su pačia Arktimi, todėl tam tikra prasme ji yra ir Arktis, ir žmogus.
Čia atsiranda dualumas, kuris labai svarbus ir inuitų kultūroje – mintis, kad vienas dalykas gali būti du tuo pat metu. Inuitų amuletuose viename gale, pavyzdžiui, ruonio galva, kitame – baltojo lokio arba žmogaus ir šuns.
– Žibuoklės Martinaitytės muzika kuria labai savitą laiko pojūtį – ji erdvi, tarsi sulėtinta. Kaip ši muzika veikia Jūsų režisūrinius sprendimus ir sceninį veiksmą?
– Sakyčiau, ji mane veda. Statydama sceną visada labai stipriai remiuosi muzika.
Žinoma, muzikos atmosfera, tekstūra, tempas, laiko pojūtis, spalvos daro įtaką tam, kaip judi. Kartais judu kartu su muzika, o kartais – prieš ją.
– Kaip apibūdintumėte save kaip režisierę repeticijų salėje? Ar ateinate turėdama labai aiškią viziją, ar kuriate scenoje kartu su komanda?
– Operos kūryba, visada yra komandinis darbas, turintis autorinę kryptį. Turiu labai aiškią idėją, kurios laikausi, tačiau dirbu su puikia komanda.
Operos kūryba, visada yra komandinis darbas, turintis autorinę kryptį.
Kai, po Roberto išėjimo, turėjome kūrybą pradėti iš naujo su scenografe Stephanie Engeln ir šviesų dailininku Marcello Lumaca, nusprendėme paimti baltą popieriaus lapą ir viską sugalvoti naujai.
Tris dienas kartu praleidome Liublianoje, kur tuo metu dirbome prie kito projekto. Gyvenome bute su didele svetaine baltomis sienomis. Dalinomės daugybe idėjų ir vaizdų, kabinome ant sienų, kol galiausiai neliko nei balto tarpelio – visa erdvė buvo užpildyta. Taip kartu sukūrėme vizualinę operos koncepciją.
Taigi tai komandinis darbas, tačiau kartu turiu gana aiškias idėjas apie tai, ko noriu.
– Su kokia emocija, mintimi ar vaizdiniu norėtumėte, kad žiūrovai išeitų iš „Apverstos tikrovės“?
– Manau, labai svarbu būti atviram. Atsiverti naujoms patirtims, būti pasirengusiam dalytis šia patirtimi su kitais žmonėmis, taip pat dalytis mūsų Keliautoja ir joje atrasti savo asociacijas bei emocijas.
Niekada nesakyčiau žiūrovui, ką jis turėtų galvoti. Manau, kad atvirumas yra svarbiausias.
– O po viso kūrybinio proceso, kas Jums iš šio pastatymo liks atmintyje ilgiausiai?
– Dabar sunku pasakyti, nes vos kelioms dienoms iki premjeros esu taip giliai pasinėrusi į darbą, kad negaliu įsivaizduoti, jog egzistuoja pasaulis po premjeros.
Jeigu premjera sėkminga, po jos, žinoma, būsiu laiminga. Kiekvienas pastatymas dovanoja naujai sutiktus nuostabius žmonės. Iš kiekvieno spektaklio išeinu šiek tiek kitokia. Būtent tuo labiausiai mėgaujuosi šioje profesijoje.
– Ar yra kas nors, ką žiūrovui būtų svarbu žinoti prieš ateinant į spektaklį?
– Man labai patinka mintis, kad tai tiesiog kelionė. Ir kad joje yra keletas staigmenų. Palikime šiek tiek paslapties.