Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 16d. 20:00

Riaušių išvakarėse vyko O.Koršunovo premjera: „Tai tam tikra M.Ivaškevičiaus pranašystė“

Alvydė Pikturnaitė ir Aistė Zabotkaitė
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / Alvydė Pikturnaitė ir Aistė Zabotkaitė
2016 metais parašyta Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Miegantys“ tapo neįtikėtinai aktuali, ji tarsi rašytojo pranašystė, 15min tikino premjerą pristatęs režisierius Oskaras Koršunovas. „Kai buvo rodomas šis spektaklis, prie Seimo vyko riaušės“, – teigė jis ir pridūrė, kad šių riaušių tema – tokia pati kaip ir spektaklio.

Rugpjūčio 9-11 d. vyko išankstinės spektaklio „Miegantys“ premjeros, kurį visi žiūrovai galės pamatyti naujoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje.

Po kiekvieno rodymo režisierius, dramaturgas ir žiūrovai rinkosi į diskusiją. 15min Kultūra joje apsilankė riaušių prie Seimo išvakarėse. Premjeroje dalyvavęs filosofas Gintautas Mažeikis: „Su Nerijumi Mileriu juokavome, kad režisierius Sergejus Eizenšteinas 1917 metais buvo „Marijinkos“ teatre ir pražioplino Spalio revoliuciją.“

Spektaklio veiksmas nukelia žiūrovus į 2109 metų Maskvą. Elektroninis žadintuvas skelbia Antrosios pamainos budraus ciklo pradžią. Iš termosų viena po kitos lenda trys seserys, garuojančios ir apsimiegojusios. Tai Nastia, Maja ir Marija. Jos dešimt metų miegojo anabiozėje, todėl sunkiai orientuojasi erdvėje ir laike, skausmingai juda dėl raumenų atrofijos ir vis dar egzistuoja tarp sapnų ir tikrovės. Praeis šiek tiek laiko, kol jos susivoks realybėje.

Pasak G.Mažeikio, aktualijos spektaklyje „veža“: „Aš ir pats jaučiu, kaip juokiuosi, nes asociacijos yra gyvos.“

Žanro klausimas

Pasak O.Koršunovo, spektaklis esąs „visiškai futuristinis“. „Dažniausiai teatre dabartis tikrinama praeitimi, spektakliai statomi remiantis klasika“, – sakė jis.

15min pasiteiravus, ar vadinti kūrinį pranašyste nėra sena teatrinė klišė, O.Koršunovas nesutiko. „Šiuo atveju „Miegantys“ tikrai toks yra“, – tikino jis.

Kalbėdamas apie žanrą G.Mažeikis teigė nemanąs, kad spektaklis mokslinės fantastikos kūrinys.

„Bet tai tikrai yra distopija, – sakė jis. – Tačiau jos man visada atrodo pavojingos, nes gali tapti pernelyg akivaizdžios.“

G.Mažeikis tvirtino, kad gera distopija visada painiojama su utopija. Tą filosofas ir palinkėjo režisieriui, o šis atsakė, kad to ir siekia. „Man svarbu, kad žiūrovas iki pat pabaigos jaustų įtampą. Nesvarbu, ar tai distopija, ar utopija“, – tikino O.Koršunovas.

Tuo metu scenaristas ir filosofas Nerijus Milerius sakė, kad jam ne taip svarbu, ar vaizduojama ateitis distopiška, ar utopiška. „Tai artėjančios ateities įspūdis, kuris dabar netgi tapo dabartimi“, – kalbėjo jis.

Pasak M.Ivaškevičiaus, žanras ypač skiriasi nuo to, kokios šalies aktoriai pjesę skaito. Tarkime, vokiečiai ją suprato, kaip „futuristę medžiagą apie tai, kas įvyks, jei nesustabdysime klimato kaitos“. „Lietuvoje kalbame apie tai, kas galbūt gali su mumis įvykti, bet tolimoje ateityje, o rusams „Miegantys“ yra apie dabartį – jokio futurizmo jame nematė.“

„Nors spektaklyje yra ir humoristinių detalių, rusai jame įžvelgė vien tragizmą“, – dramaturgą papildė O.Koršunovas.

Tiesa, kai M.Ivaškevičius O.Koršunovui pirmą kartą pasakojo apie naująją pjesę, režisierius galvojo, kad tai „kažkoks absurdas“. Tačiau ją perskaičius su labai garsiais rusų disidentais aktoriais, o ir užklupus pandemijai, ji įgijo visai kitą kontekstą.

Anot režisieriaus, 2019 metais M.Ivaškevičius apie pjesę jam papasakojo Maskvoje, viešbutyje „StandArt“, kurio interjeru bei darbuotojų apranga buvo imituojamas kosmosas.

Pasak teatrologės, tai sodriausia M.Ivaškevičiaus pjesė

Po premjeros žiūrovai galėjo pasilikti diskusijoje, kurią moderavo teatrologė Daiva Šabasevičienė. „Miegančiuose“ vyrauja totalitarinio režimo, žmogaus laisvės ir sekso koreliacija, spektaklis bus žiūrimas, tačiau turės daug oponentų, teigė ji.

„Galiu juos iškart išvardinti. Tai bus Vytautas Sinica, Vytautas Radžvilas ir visi kiti. Galiu išvardinti daug“, – rėžė O.Koršunovas.

Tuo metu G.Mažeikis pažymėjo, kad „Miegančiuose“ gausu tokių frazių, kaip „absoliutus“, „totalitarizmas“, „globalus“: „Visi apsimetame, kad šiuos žodžius suprantame, bet iš tiesų praryti tokius didelius reiškinius yra neįmanoma.“

Vis dėlto, jo požiūriu, tai taip pat įdomu, mat „atsiranda abipusis nesupratimas“ ir iš čia kyla spektaklyje ryškėjantis face up absurdas.

D.Šabasevičienės požiūriu, naujoji M.Ivaškevičiaus pjesė yra sodriausia iš visų rašytojo parašytų pjesių. Ji apibūdino ją kaip labai mokslišką:

„Joje gausu nuojautų, telepatijos, o kiekviename aktoriaus ištartame žodyje atsiskleidžia vis naujos temos. Kartais atrodo, kad žiūrovui gali būti per sunku visa tai išnarplioti – pradėjus galvoti gali nespėti.“

Ironizuodamas M.Ivaškevičius komentavo, kad tai jo „komercinis tikslas, kad žmonės eitų po kelis kartus į spektaklį“.

Dramaturgas patikino, kad „Miegantys“ bus visiškai nepanašus į kitą LNDT premjerą – spektaklį Stanislawo Lemo motyvais „Soliaris“.

Lauros Vansevičienės nuotr./Daiva Šabasevičienė
Lauros Vansevičienės nuotr./Daiva Šabasevičienė

Kliuvo seksualumo linija

Režisierius „Miegančiuose“ iškėlė seksualumo temą. Seksualinė revoliucija esąs esminis dalykas, pajudinęs pasaulį: tai didesnė revoliucija nei Spalio 17-osios ar Prancūzijos revoliucijos, pažymėjo O.Koršunovas.

M.Ivaškevičius sakė, kad jo pjesėje sekso nėra tiek daug, kiek vaizduojama spektaklyje, tačiau režisierius nesutiko. „Aš kaip tik tai slopinau“, – pridūrė.

G.Mažeikio požiūriu, išankstinėje premjeroje iki galo nebuvo išvystytas seksualinis charakteris. Tiesa, jį diskusijos dalyvis įvardino kaip totalitarinį, radikalų seksualumą.

Savo atsakymą jis argumentavo pradėdamas nuo slovėnų filosofo Slavojaus Žižeko parafrazės „seksas seksui nelygu“ bei filosofo Valerijaus Podorogos idėjų:

„Žižekas kalba apie valdančiojo aparato, propagandos manipuliaciją seksualiniais simboliais, ypač totalitarizmo laikotarpiu. Tokia manipuliacija yra būtina, nes valdžia ir fališkumas yra tiesiogiai susiję. Valdovai, viena vertus, vaizduojami kaip seksualiai galingi, kita vertus, griežtai draudžiamas visuomenės ištvirkavimas ir sakoma, kad ir valdovai yra dori. Apie kiekvieną autoritarinį valdovą – Leniną, Staliną, Hitlerį, Putiną, Lukašenką – pilna gandų, esą jie prievartavo moteris, turėjo daug sugulovių, tačiau viešai jie save rodė kaip moralumo įsikūnijimą ir kritikavo visuomenės palaidumą. Paslėptas fališkumas yra vienas iš ideologijos išaukštinimo šaltinių.

Žižekas sako, kad autoritariniams režimams gandai apie valdovų hiperseksualumą yra būtini, tačiau taip pat turi būti ir draudžiami. Būtina ir draudžiama vienu metu kalbėti apie jų seksualumą. Taigi, totalitarinis režimas, jo propaganda plėtoja prieštaringą požiūrį į seksą: matoma/įtariama, tikra/vaizduojama. Šis matoma/įtariama yra siejamas užuominomis, kuriomis manipuliuojama.

Sakoma, Stalinas yra doras, nors užuomina yra, kad jis mačo ir jo falas stipriausias. Būtent falas, o ne penis. Falas yra ne tik fizinio sekso, bet ir gausos simbolis. Galingas vadas-falas žada, kad baigsis badas, baigsis griūtis ir kad vėl bus gausa. Tai mitinis mąstymas: falas yra ne tik galios, bet ir gausos simbolis.

O Podoroga kalba apie rusų režisierių Sergejų Eizenšteiną kitaip: pats totalitarinis mąstymas yra negalimas be tokio pat radikalaus seksualinio nukrypimo. Tam, kad Eizenšteinas suvoktų Ivano Rūsčiojo valdžios didingumą, jis filmavimo metu piešia sadomazochistinius pornografinius piešinius, apie kuriuos stalinistai žinojo, kaip ir tai, kad Eizenšteinas homoseksualus, ir tai, kad jis narkomanas. Tačiau būtent jo Ivano Rūsčiojo I serija, jos fališkumas – galia žudyti ir galia kurti – sužavi Staliną.

Spektaklyje buvo labai daug seksualumo, tačiau santykis su totalitarine valdžia liko nepakankamai aiškus. Atrodė taip, kad seksualumas yra sau, o miego manipuliavimas ir genocidas – sau.“

Jo požiūriu, „vienas iš sprendimų – kinės/japonės transformacija į ultraseksualų ir kartu mąstantį padarą“. „Jį žiūrovai kritikavo, o man patiko“, – teigė jis.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gintautas Mažeikis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gintautas Mažeikis

N.Milerius taip pat išsakė mintį apie seksualumo liniją spektaklyje bei pasidalijo asociacijomis, kurios kilo žiūrint:

Seksualumas gali būti bandymas išsiveržti iš kontrolės arba dar viena pavergimo forma.

„Kada italų režisierius Pieras Paolo Pasolinis jau išsigando kylančios fašizmo bangos Europoje, jis pastatė vieną baisiausių savo filmų „Salo, arba 120 Sodomos dienų“. Vėliau šis kūrinys padarė didžiulę įtaką austrų režisieriui Michaeliui Hanekei. Tai paradoksali fašistinės visuomenės kritika, kadangi P.P.Pasolinis kritikuoja ambiciją kontroliuoti kūną. Mano nuomone, „Miegančiuose“ daug kalbama apie kūno disciplinavimo formas. Seksualumas gali būti bandymas išsiveržti iš kontrolės arba dar viena pavergimo forma.“

Reaguodamas į teiginius apie seksualumo kiekį (daugiau jo reikėtų ar mažiau), N.Milerius sakė, kad šis ratas niekada neapsisuks:

„Tai drakono uodegos gaudymo situacija – ar seksualumas yra padlaižiavimas įprastam kapitalistiniam režimui, ar tai yra to kapitalizmo kritika. P.P.Pasolinio atveju ratas sukosi, kol galiausiai jis žuvo. Jo draugai yra įsitikinę, kad jį nužudė kylanti diktatūra.“

Luko Balandžio / 15min nuotr./Nerijus Milerius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Nerijus Milerius

Kalės sąvoka

Diskusijoje buvo neišvengta ir aršaus ginčo dėl pjesėje vartojamos „kalės“ sąvokos bei Ditos personažo pateikimo. Viena iš seserų Marija, kūrinyje vaizduojama kaip mokslininkė, nori savo smegenis transplantuoti į gražios, bet kvailokos Ditos kūną.

Vieno diskusijos dalyvių nuomone, „kalės“ sąvoka nebuvo iki galo išnaudota, ji peraugo į „neetišką erofantaziją“:

„Norėčiau grįžti prie seksualumo. Pirma – jis tapo įrankiu susigrąžinti kontrolę, kuri yra prarasta. Man patiko, kad jūs panaudojote kalės vaizdinį, ant kurio bandote statyti seksualumą. Vis dėlto, man kyla klausimas, kas yra kalė, nes vėliau vaizduodami Marijos personažą ir jos kūną jūs to neatskleidžiate.

Mano manymu, čia galėjote konstruoti kažkokį naująjį seksualumą, kuris priklausytų moteriai, juolab kad skirtį tarp lyčių pabrėžiate. Kalės sąvoka net ir feministine prasme gali būti vartojama kaip protestas, kaip kažkas naujo ir vizionieriško, vis dėlto, tai sugrįžta, aš atsiprašau, į šiek tiek neetišką erofantaziją.“

M.Ivaškevičius reagavo sakydamas, kad pjesėje daugelis žodžių yra pakeitę reikšmes, tarp jų ir būdvardis „gašli“. Pasak dramaturgo, „kalė“ vartojamas kaip moters įvertinimas, reiškiantis charizmą, seksualumą ir t.t.

O.Koršunovas teigė, kad šiame spektaklyje gėrio ir blogio skirtis yra aiški:

„Antroji pamaina, dar vadinama „Meilės pamaina“, pateikiama kaip pasaulio pozityvumas, todėl knistis prie jos niuansų nereikia – ar čia japones ar lesbietes įžeidė? Nežiūrėk į šiuos niuansus kaip komjaunuolis. Su liniuote. Aš gyvenau Tarybų Sąjungoje ir žinau, kaip į mane jie žiūrėjo. Reikia žiūrėti, apie kokius giluminius žmogiškus dalykus kalbama.“

„Bet tu susimąstei apie tai, todėl tai yra gerai, – tęsė režisierius. – Praėjusioje diskusijoje teatro kritikė Aušra Kaminskaitė taip pat klausė, ar nesityčiojame šiame spektaklyje iš gėjų. Nu nesityčiojam. Mes mylim šią temą ir mylim šiuos personažus.“

Čia O.Koršunovas įvedė Naujosios etikos sąvoką ir pabrėžė, kad spektaklis ja pulsuoja. „Tačiau jis turi būti gyvas, negalima išjungti mikrofonų“, – sakė jis.

„Spektaklis yra demokratija, tolerancija, laisvė, meilė. Jo esmė tame. O kaip per peripetijas kuriasi esminė tema už naują meilės pasaulį... Paimkite Williamą Shakespeare'ą, kuris irgi tą darė – vaizdavo ir žudikus“, – tęsė jis.

A.Dzerve nuotr./Repeticijos iš būsimosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeros „Miegantys“
A.Dzerve nuotr./Repeticijos iš būsimosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeros „Miegantys“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

SEB verslo augimo programa

01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

19:26
19:02
01:20

Esports namai

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°