Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 03, 16:35

Režisierė Eglė Švedkauskaitė pristato naują spektaklį pagal Ričardo Gavelio romaną

Jaunimo teatras gegužės 14, 15 d. kviečia į paskutinę šio sezono premjerą – Eglė Švedkauskaitės režisuotą spektaklį pagal Ričardo Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“. Inscenizaciją spektakliui kartu su režisiere rašė dramaturgas Mindaugas Nastaravičius.
Ričardas Gavelis
Ričardas Gavelis / A.Aleksandravičiaus nuotr.

Vaidmenis kuria aktoriai Vainius Sodeika, Vytautas Anužis, Sergejus Ivanovas, Jonė Šadeikė, Viktorija Kuodytė, Aleksas Kazanavičius, Matas Dirginčius, Giedrė Giedraitytė, Dovilė Šilkaitytė-Rimkevičienė, Lukas Petrauskas. Scenografijos dailininkai – Jurgis Paškevičius ir Monika Janulevičiūtė. Kostiumų dailininkė – Karolina Janulevičiūtė. Kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Jauno žmogaus memuarai“ yra pirmasis publikuotas R.Gavelio romanas, periodikoje pasirodęs 1989 metais, keliais mėnesiais prieš „Vilniaus pokerį“. 1991 metais leidykla „Vaga“ romaną išleido atskira knyga. Ilgametė rašytojo kūrybos tyrinėtoja literatūrologė dr.Jūratė Čerškutė „Jauno žmogaus memuarus“ vadina „tipišku R.Gavelio romanu, nes jame parodoma ir išskrodžiama sovietinė santvarka, jos valdžios mechanizmai ir jų nelaisvėje esantys žmonių likimai“ ir kartu „labai nepišku, nes jame praktiškai nėra Vilniaus. Taip pat šiame romane beveik nėra R.Gavelio kūrybai būdingos bjaurasties estetikos ir aktyvios kūniškumo raiškos, kurią atskleidžia beveik visi kiti rašytojo romanai, ypač vėlyvieji“.

Pasak J.Čerškutės, „Jauno žmogaus memuarai“ – bene pats konceptualiausias, taupiausias ir nuosaikiausias (ir struktūros, ir gaivališkos, gyvybingos kūniškumo vaizdinijos prasme) R.Gavelio romanas, kuris visame jo kūrybiniame kelyje regimas kaip savotiška būsimų romanų temų koncentracija ir svarbiausių R.Gavelio sąvokų, tokių kaip „didžioji bendrija“, „klasinė neapykanta“, „belytis metafizinis sliekas“, „protezas“, „homo sovieticus“ ir kitų genezė.

„Jauno žmogaus memuaruose“ laiškų forma pasakojama Leono Cipario gyvenimo istorija, arba „grynas patyrimas savo kailiu“, kurį jis pats pasakoja jau po mirties, iš anapusinio pasaulio. Rašydamas laiškus savo bendramoksliui, draugui ir, kaip pats sako, Mokytojui Tomui Kelertui, Leonas Ciparis įgyvendina savo seną svajonę. Šiuos laiškus ir temines jų gijas jis pildo ir plečia laiškais garsiems XX a. kultūros, politikos ir visuomenės veikėjams: Francui Kafkai, Alberui Kamiu, Leonidui Brežnevui ir kt.

Pasak spektaklio režisierės Eglės Švedkauskaitės, skaitant „Jauno žmogaus memuarus“ ją „labiausiai sujaudino žmogaus prisitaikymo prie sistemos istorija. Prisitaikymo, tačiau norėjimo tai sistemai priešintis. Troškimo priklausyti žmonių bendrijai, tačiau kartu išlikti savimi. Ričardas Gavelis mums pasakoja apie prisitaikymą ir rezistenciją sovietmečiu, bet šią prieštarą matau kaip aktualią bet kuriam laikui, bet kuriam regionui. Ir, sutinku, tai nėra romanas tik jaunimui ar apie jaunimą. Gal net priešingai – tai istorija apie mūsų senelius ir tėvus, kurie savo pavyzdžiu juk mus ir mokė priešintis, prisitaikyti ir apskritai suprasti, kokios taisyklės veikia šiame pasaulyje“.

Kartu su režisiere spektaklio dramaturgiją kūręs dramaturgas M.Nastaravičius pastebi, kad 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžiusį R.Gavelio romaną „kritikai įvardijo kaip netikėtą, provokuojantį, erotišką ir labai arti tikrojo Lietuvos gyvenimo esantį pasakojimą – brežnevizmas, stagnacijos metai, kylanti Sąjūdžio aušra, o kartu ir chaosas galvose, puiki terpė veistis išminčiams, ekstrasensams, gyvenimo gelbėtojams. Leonas Ciparis bandė čia atrasti savo vietą – stengėsi suprasti, kokiu būdu veikia vis didėjantis pasaulis, stengėsi pritapti, prisitaikyti, bet tuo pat metu mokėsi ir priešintis. Čia ir yra esminė kūrinio drama, išliekanti ir spektaklyje.“

„Jauno žmogaus memuarai“ – tai spektaklis apie atmintį. Apie trumpą, lūkesčiuose ir vizijose paskendusį, tragiškai pasibaigusį jauno žmogaus gyvenimą. Tai kelionė iš anapus į šiapus – iš savo atminties į gyvųjų atmintį.

Spektaklyje skambės daug gyvos muzikos. Pasak spektaklio kūrėjų, –„muzika čia reiškia ir vaizdą, ir pasakojimo formą, ji veikia kaip skambanti ar tylinti atmintis“. Režisierė E.Švedkauskaitė sako, kad pirmas vaizdinys, kurį ji pamatė perskaičiusi romaną – tai „savo praradimų gėlą išdainuojantis Leonas Ciparis. Taip gimė pasirinkimas kurti spektaklį kaip muzikinį pasakojimą. Šiuo spektakliu klausiame – kodėl Leono Cipario daina, skambėjusi praeityje, tebeskamba šiandien? Ir kaip, kokiu būdu šiandien ją girdime?“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą