Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 18d. 20:00

Rimantas Kmita: „Remygoje“ norėjau parodyti, kaip žmogus keičia miestą ir kaip miestas formuoja žmogų

Rimantas Kmita Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Rimantas Kmita

„Remyga“ – taip lakoniškai pavadintas naujasis rašytojo Rimanto Kmitos romanas ir pjesė, pagal kurią Valstybiniame Šiaulių dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas stato spektaklį. Artėjant premjerai Rimantas Kmita dalijasi mintimis apie teatrą ir literatūrą, apie praeities ir dabarties Šiaulius ir dalykus, kurie nenustoja stebinti. Rašytoją kalbina teatrologė Nomeda Šatkauskienė.

– Lapkričio mėnesį pasirodys tavo naujas romanas „Remyga, bet prieš tai Valstybinio Šiaulių dramos teatro scenoje įvyks spektaklio pagal to paties pavadinimo pjesę premjera. Kas atsirado pirmiau – pjesė ar romanas?

– Po „Pietinia kronikų“ maždaug įsivaizdavau, kaip norėčiau dar kartą pasižiūrėti į Šiaulius, kokią miesto pusę norėčiau parodyti. Kaip tik tuo metu Valstybinis Šiaulių dramos teatras pasiūlė parašyti pjesę apie Šiaulius. Tad pradėjau turėtą idėją vystyti kaip pjesę ir turiu prisipažinti, kad ją rašyti buvo sunkiau, nei romaną. Pjesėje privalai labiau išgryninti idėją, daug ko atsisakyti, palikti vietos režisieriui ir aktoriams. Kita vertus, iš anksto žinojau, kad pjesę statyti pakviestas Oskaras Koršunovas. Taigi, buvau ramus, kad jis tikrai suvaldys ir perkels į sceną mano sugalvotus siurrealistinius pjesės vaizdinius. Tai leido savęs nevaržyti ir per daug nesikamuoti dilemomis, kaip tai bus įgyvendinta scenoje.

– „Remygą“ neišvengiamai lygins su didžiulės sėkmės sulaukusiu romanu „Pietinia kronikas“. Juo labiau, kad panašus ir abiejų romanų aprašomasis laikmetis – pirmieji Nepriklausomybės metai. Ar egzistuoja sąsajos tarp „Pietinia kronikų“ ir „Remygos?

– Kai rašiau „Pietinia kronikas“, sakiau, kad sovietmečio tamsumas čia bus piešiamas šviesiomis spalvomis – taip, kaip jis buvo matomas paauglio akimis, o „Remygoje“ man labiau rūpėjo tamsioji sovietmečio pusė, bet ne konkretūs nusikaltėliai ar bankrotai, o universalesni vaizdiniai, apibendrinantys tą laiką. Su „Remyga“ atverčiu tarsi kitą monetos pusę. Gal dar bus knyga ir apie tos monetos briaunas, nes vis dar galvoju ir apie „Pietinia kronikų“ tęsinį.

S.Jankausko nuotr./Rimanta Kmita
S.Jankausko nuotr./Rimanta Kmita

„Pietinia kronikose“ daug atpažįstamų, dokumentiškai atgaivintų detalių, o „Remygoje“ man buvo svarbus žaidimas. Tarkim, pjesėje yra panaudoti autentiški radijo įrašai, tekstai, paimti iš laikraščių, žiniasklaidos, tačiau jie šiek tiek pakeisti. Rėmiausi nuotraukomis iš to laiko, personažams suteikdavau bruožus iš Šiauliuose vykusių istorijų, taigi, didžioji dalis medžiagos yra dokumentinė, bet ji sujungta taip, kaip tikrovėje nebuvo ir negalėjo būti. „Remyga“ – tai fantazija apie miesto įvykius ir miesto istoriją, kuri galbūt galėtų virsti to laiko metafora.

– Kaip trumpai pristatytum „Remygossiužetą?

– Tai istorija apie vaikiną, kuris iš Afganistano karo traumuotas grįžta į gimtuosius Šiaulius. Jis bando savyje rasti jėgų sąžiningai gyventi sudėtingais permainų laikais, tačiau visuomenėje tuo metu vyksta didžiuliai tektoniniai lūžiai. Remyga stengiasi laviruoti, bet vienas, be kitų paramos jis nelabai ką gali padaryti. Turbūt daugiau žmonių bando juo pasinaudoti, negu jam padėti, o jis savo gyvenime nori tikrų dalykų.

„Pietinia kronikose“ daug atpažįstamų, dokumentiškai atgaivintų detalių, o „Remygoje“ man buvo svarbus žaidimas

– Kaip gimė „Remygosidėja?

– Idėja gimė iš kelių, atrodytų, nesusijusių dalykų, kurie susijungė į viena. Pirmiausia atsirado vaizdinys be jokių politinių kontekstų: milicininkas keičiantis uniformą į policininko. Tada tapo akivaizdu, kad labai svarbus ir pats laikmetis: Sąjūdis, Sausio 13-oji, Nepriklausomybės atkūrimas. O kita idėja buvo atėjęs suvokimas, kad vienoje konkrečioje erdvėje turėtų viskas sietis, plaukti vienas iš kito, norėjosi parodyti, kaip žmogus keičia miestą ir kaip miestas formuoja žmogų. Tai, ką mes matome savo aplinkoje – miesto skulptūras, sienų piešinius, architektūros detales, kolektyvinės atminties vietas, medžius, kraštovaizdžius – visa tai yra atsiradę iš tos vietos ir savo energija susiję tarpusavyje, kaip ir su ekonominiu, politiniu miesto gyvenimu. Žodžiu, vaikiausi nuojautos, kaip vienu ypu perteikti daug miesto sluoksnių, į atskirus faktus ir artefaktus pasižiūrėjau ne kaip į atsitiktinius, bet dėsningus.

– Ar šiauliečiai atpažins, kokie realūs žmonės slepiasi po pjesės ar romano veikėjais?

– Gal tik vienas personažas kurtas gausiau remiantis konkrečiu asmeniu – žinomu veikėju Šiauliuose, o visi kiti – po kruopelytę iš įvairių istorijų. Bet medžiagą ėmiau tik iš viešų šaltinių, iš to, kas buvo rašyta spaudoj. Ir tai sudaro tik dalį personažo. Aprašomos scenos gimė iš kelių nesusijusių istorijų. Bet visi tie konkretūs faktai, įvykiai ir vietos „Remygoje“ yra pakankamai universalūs, jie veikia kaip metaforos – tiek Kryžių kalnas, tiek požeminė upė, tiek teatras bažnyčioje.

J.Bindoko nuotr./Šiauliai, archyvine nuotrauka
J.Bindoko nuotr./Šiauliai, archyvine nuotrauka

Man visada norėjosi konkretumo, bet kartu ir požiūrio, kad kalbama apie tai, kas bendra visiems žmonėms, kas yra tiesiog žmogiška. Tai neišvengiamai keitė žvilgsnį į savo miestą. Pritarčiau Virginijui Kinčinaičiui, kuris sako – kiek turi nukeliauti, stebėtis, žavėtis, kol galiausiai, grįžęs į gimtąjį miestą, pradedi savęs klausti, o kodėl čia nepastebiu tų žavingų detalių, kurios yra ne mažiau stebinančios. Kitaip pasižiūrėjus iki kraujo žinomi vaizdai tampa ir universalūs, ir įdomūs. Kai kam nors pasakoju visas tas mums žinomas Šiaulių istorijas, jie negali patikėti, kad tiek keistų ir įdomių dalykų čia vyko. Kiek istorijų gali išpešti, kad ir iš tos prie Šiaulių esančios branduolinių galvučių saugyklos, apie kurią mažai kas žinojo ir dar mažiau turėjo ką papasakoti? Rašant romaną skirtingi vaizdiniai dėliojasi į bendrą tinklą – miestą matau kaip tekstą, kurį galiu parodyti kitiems.

– Ar Remygos personažas turi prototipą?

– Remygos personažas yra išgalvotas, pradėjau jį kurti, kaip sakiau, nuo uniformų keitimo vaizdinio – milicininkas, tampantis policininku. Šis personažas man iškart patiko tuo, kad per milicininko ir policininko figūrą įmanoma aprėpti temas nuo aukščiausios politikos iki kasdienių miesto gyventojų rūpesčių ir aistrų. Keista, kad rašytojai iki šiol šio vaizdinio neišnaudojo. Man šis virsmas labai tiko, siekiant parodyti to laikmečio hibridiškumą. Nes, pasirodo, uniformos nebuvo iškart pakeistos – iš pradžių buvo keičiamos tik detalės: sagos, ženkliukai. Policijos muziejuje mačiau tokią uniformą – visiškai siurrealus vaizdas. Mano galvoj tartum „sutrumpino“ – supratau, kad tai ir yra tie negryni, sumišę to laiko dalykai. Dabar, prisimindami tuos laikus, mes akcentuojame tautinį atgimimą, bet dauguma žmonių tuomet buvo tiesiog sovietiniai piliečiai. Na, ir prasidėjo kailių keitimas. Ir ne po kartą.

Dabar, prisimindami tuos laikus, mes akcentuojame tautinį atgimimą, bet dauguma žmonių tuomet buvo tiesiog sovietiniai piliečiai.

– Neseniai viename interviu prisipažinai, kad Šiauliai – tai miestas, kuris nenustoja tavęs stebinti. Kuo?

– Tai labiau metafora, bet aš ir pats stebiuosi, kad jis mane stebina. Aš čia užaugau ir suprantu, kad turėtum labiau stebėtis dalykais, kurių nežinojai, nematei. Bet ateina tas amžius, kai pradedi galvoti apie savo tėvus tiesiog kaip apie žmones, kurie darė vienokius ar kitokius pasirinkimus. O kol augi, tėvus matai visai kitaip. Taip ir Šiaulius aš dabar matau truputį kitaip, pradedu daugiau klausti – kodėl?

J.Bindoko nuotr./Šiauliai, archyvinė nuotrauka
J.Bindoko nuotr./Šiauliai, archyvinė nuotrauka

Tada ima stebinti įvairūs dalykai, tuomet atrodę savaime suprantamais: štai miesto centrinėje aikštėje stovėjo Pergalės paminklas, pastatytas vokiečių belaisvių, kurie įmūrijo butelį su savo vardais ir vokiškom markėmis. Stebina ir visas tas neišgrynintas, sumišęs Sąjūdžio laikmetis, kai jau tą paminklą griovėme. Taip, tuo metu mes visi buvom persmelkti Sąjūdžio idėjos, bet kartu tebebuvom ir sovietiniai žmonės. Ar ne keista, kad toks sovietinis žmogus sukyla prieš santvarką ir pradeda ieškoti savo šaknų? Kultūra staiga tapo gyvybiškai svarbia, nes be kultūros išvis nebuvo į ką atsiremti. Tokiu metu niekas net nebandė remtis, tarkim, į ekonomiką, nors Brazauskas ir gąsdino, kad neišgyvensim be sovietinių gamyklų – tuomet žmonėms atrodė, kad tik tautos priešas galėjo taip kalbėti. Tautos kalba, kultūra ir istorija buvo pagrindinis kuras, judinęs politinius procesus.

Bet iš tiesų, tai mes buvom tokie pat hibridiški, kaip ta Pergalės skulptūra ar Šiauliuose esantys laiptai, pastatyti iš žydų antkapių, arba kaip tie piešiniai ant miesto pastatų sienų, kuriuose visada galėjai įžiūrėti ir režimo reikalavimus, ir menininkų „kišenėje laikomą špygą“. Stebina, kaip visi tie vienas kitam prieštaraujantys istoriniai sluoksniai taikiai nugulė vienas ant kito.

– Ar galima sakyti, kad Šiauliai vis dar turi stiprų energetinį užtaisą, kuris inspiruoja tave kurti?

– Aš nerašau apie šiuolaikinius Šiaulius, rašau apie „anuos“ Šiaulius. Mane domina praeities energetika. Kai atsigręži atgal ir pradedi tyrinėti praeitį, pamatai, kaip daugelis vaizdinių, idėjų siejasi viena su kita. Paimkim, kad ir buratino įvaizdį „Remygoje“: buratinas buvo populiarus sovietinis simbolis, Šiauliuose sovietmečiu veikė žaislų parduotuvė „Buratinas“, o liaudies folklore sklandė nešvankūs anekdotai apie buratiną. O vėliau, jau rašydamas knygą, atradau, kad Afganistane pirmą kartą buvo išbandyti didžiulę teritoriją galintys nušluoti tankai, kurie taip pat buvo vadinami buratinais. Ir tada netikėtai supranti, kad blogio įsikūnijimą „Remygoje“ pavertęs buratinu, intuityviai tas gijas suvedei.

Arba štai dar vienas dviejų vaizdinių sugretinimas – kareivį su automatu vaizduojantis paminklas Pergalės aikštėje ir ginkluotas policininkas prie Kryžių kalno, saugantis Popiežiaus padovanotą kryžių. Jie yra tarsi vienas kito veidrodinis atspindys – paminklas nugriaunamas, o policininkas nužudomas. Aišku, realiame gyvenime tarp šių įvykių nėra tiesioginio ryšio, bet menas tam ir yra, kad sukurtų truputį kitokius ryšius nei tikrovėje. Pamenu, ant Šiaulių autobusų stoties sienos buvo ištapytas toks pano: skrenda lėktuvas, traukinys važiuoja į Salduvę, o viršuje – skraidanti lėkštė. Taip 1985 m. atrodė kelionių reklama. Supranti, kad menininkai „pablūdijo“, tik sunku suprasti, kaip tai galėjo patekti į viešą erdvę. Štai va tokia prasme Šiauliai, man atrodo, turi daug energetikos.

Mane domina praeities energetika.

Suprantu, kad būtų galima išsiaiškinti realias tų keistų dalykų istorijas, bet man įdomiau pačiam skaityti miestą, pačiam aiškintis jo reikšmes. Rašant dėlioji turimus dėmenis – ryškią miesto vizualiąją kultūrą, skulptūras, paminklus, požeminę upę, žmonių likimus – kol pamatai, kad pamažu jie sulimpa į tam tikrą vientisą istoriją. Man ir buvo įdomiausia sukurti ryšius, kurių nėra, bet kurie galėjo būti. Iš to gimė tekstas, kur viskas paimta iš tikrovės, bet sujungta kitaip.

– Savo romanuose Šiaulius, rodos, niekuo neišsiskiriantį miestą, vaizduojate kaip patrauklią, turiningą, kūrybai įkvepiančią vietą gyventi. Be to, miesto istorijas pasakojat vietine – šiaulietiška kalba. Šiauliams labai pasisekė, kad turi savo miesto „dainių?

– Reikia pripažinti, kad iš tikrųjų visa mano kūryba nebūtų įmanoma be didžiulio kitų žmonių įdirbio. Miesto bibliotekose, kraštotyros muziejuose yra sukaupta daugybė medžiagos, kurią kažkas iki manęs rinko, užfiksavo, aprašė. Ko vertos architekto ir istorijos mistifikatoriaus Viliaus Purono knygos! Aš nebūčiau toks, jei kitokia būtų Šiaulių miesto istorija. Beje, „Remygoje“ šiaulietiškai kalbai skyriau mažiau dėmesio, nei „Pietinia kronikose“, bet kai kurie personažai, žinoma, kalba šiaulietiškai. Manau, kad šiaulietiškos kalbos atgimimas nėra tik mano nuopelnas, nes romano pasirodymas sutapo su pasirodžiusiais sociolingvistų, kalbininkų darbais. Laisvėja ir žmonių požiūris į kalbą, niekas taip rimtai nebežiūri į valstybinės kalbos komisijos desperatiškus veiksmus kalbos atžvilgiu.

S.Jankausko nuotr./„Remygos“ repeticijos akimirkos su O. Koršunovu
S.Jankausko nuotr./„Remygos“ repeticijos akimirkos su O. Koršunovu

– Abu romanai apie Šiaulių praeitį. Ar dabartis neįkvepia?

– Įkvepia tie dalykai, kuriais gyveni. Šiauliuose dabar negyvenu. O dabartis man yra, kaip čia pasakius, akivaizdi arba banali. Nekyla klausimų.

Paimkim įvykius Baltarusijoje: yra menininkų, kurie juos seka, komentuoja, aš irgi seku, bet neįsivaizduoju, ką su tokia tema reikėtų daryti kaip rašytojui, nes visa tai, kas ten vyksta, yra akivaizdu – taip, tai baisu, brutalu, bet tokia valdžios reakcija tikėtina iki banalumo. Tas blogio banalumas, bukumas paralyžiuoja.

O štai kai aš pasižiūriu į praeitį – nesvarbu, ar miesto, ar savo gyvenimo – pradedu klausti: negi taip galėjo būti? Nors tuo metu buvo viskas aišku, žiūrint iš laiko atstumo, kyla daugiau klausimų. Dėl to mano galvoje ir sukasi siužetai apie tai, kas buvo ir kažkokiu būdu tebesitęsia. Savo kūriniuose norėčiau atsigręžti į dar ankstesnius laikus – į sovietinį laikmetį. Tiesą sakant, vis dar galvoju parašyti knygą apie regbio klubo istoriją, tai būtų visai kitas miesto pjūvis – labiau per miesto žmonių istorijas. Be to, regbis buvo sportas, kuris įtraukė, o tiksliau ištraukė iš gatvės daugybę vaikų. Tai būtų labiau dokumentinė knyga, paremta pokalbiais ir legendomis, kuriomis apauga įvykiai, tapę kolektyvine atmintimi. Mane „veža“ tos praeities dalykai: išvykos po Sovietų Sąjungą, sovietinio mėgėjiško sporto užkulisiai, sporto medicina, to meto sporto politika.

Tiesą sakant, vis dar galvoju parašyti knygą apie regbio klubo istoriją.

– Pjesė „Remyga“ – pirmas draminis tekstas scenai. Ar nebandei anksčiau rašyti teatrui?

– Studijų metais su kursioku Mindaugu Valiuku turbūt ne kartą bandėm parašyti pjesę, bet po kelių puslapių baigdavosi įkvėpimas. Esu baigęs lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete. Tai labai keista dviguba specialybė, reikalaujanti iš studento skirtingų dalykų: kaip filologas turi sėdėti bibliotekose, o kaip teatro režisierius privalai ilgas valandas repetuoti, zulinant baigiamąjį spektaklį.

Kurse buvom trys vaikinai, bet pasirinkau filologiją ir nusprendžiau baigiamajame spektaklyje nebesizulinti. Aišku, tokiu pasirinkimu truputį nuvyliau dėstytojus. Bet dėl šių studijų teatro specifika man nėra svetima. Rašydamas „Remygą“ buvau įsitikinęs, kad galėsiu pritaikyti savo praktines žinias, bet kai pradėjau su ta pjese kankintis ir kamuotis, tai pagalvojau, kad, matyt, tokiu būdu man teatras keršija ar likimas skolas grąžina už nebaigtas iki galo studijas.

– Ar turėjai viziją, kaip pjesė galėtų atrodyti scenoje?

– Kadangi dabar toks laikas, kai režisieriai su literatūrine medžiaga gali daryti bet ką, tai nežinai, ko gali sulaukti. Kartais režisierių sprendimai pasiteisina, kartais – ne, lygiai taip pat ir dramaturgo pasirinkimai gali būti vykę, gali būti ne. Teatras kolektyvinis menas, kur režisieriaus, scenografo, kompozitoriaus, aktorių indėlis yra didžiulis. Aš laikausi nuomonės, kad dramaturgas turi tiesiog gerai padaryti savo darbą, bet jo indėlis tėra nedidelė dalis galutinio rezultato ar spektaklio sėkmės, manau, kad nėra net pusės. Tikėjausi, kad tekstą repeticijų eigoje galėsiu koreguoti. Iš dalies taip ir buvo, vyko pjesės skaitymai, stebėjau repeticijas, tad iš viso buvo gal kokios penkios teksto redakcijos. Kai rašai romaną, esi pats ir režisierius, ir scenografas, ir kompozitorius, kuriantis galutinį vaizdą. Dėl to man ramu – vieną „Remygos“ variantą patikėjau teatrui, o kitas – romanas – bus labiau mano paties požiūris.

S.Jankausko nuotr./„Remygos“ repeticijos akimirka
S.Jankausko nuotr./„Remygos“ repeticijos akimirka

– Kiek teatras veikė pjesės rašymą?

– Tiek rašant romaną, tiek pjesę teatras buvo svarbus. Aktorius Juozas Bindokas parodė savo tuo metu darytas fotografijas, kurios buvo tokios iškalbingos, kad pagal jas parašiau kelias scenas. Iš teatro archyvų gavau radijo įrašus su Romualdo Ozolo kalba, spektaklių nuotraukas, apskritai sukaupiau daug dokumentinės informacijos ir daugybė atsitiktinumų vedė prie nuojautos, kad mano minčių kryptis yra teisinga. Teatras buvo ir objektas, ir medžiagos šaltinis, ir laboratorija, kur galėjau pasitikrinti save.

– Ką svarbaus „Remyga perduoda skaitytojams ir žiūrovams?

– Gėrio ir blogio jėgos, įvairiausiomis formomis – paslėptomis ir atviromis – egzistuoja visais laikais. Ir jei tau rūpi visuomeniniai dalykai, tu privalai kažko imtis, kad gėris laimėtų. Galutinių pergalių šiame kare nebūna, kova vyksta nuolatos. Sovietmečiu buvo aišku, prieš ką kovoji, o dabar daug sunkiau atsirinkti. Kiekvienas įtiki ir kuria savo naratyvą: vieniems atrodo, kad blogis ateina iš Europos Sąjungos, kitiems, kad iš Rusijos, dar kiti kovoja prieš vietinius oligarchus. Tikrovę įsivaizduojam gana skirtingai.

Galutinių pergalių šiame kare nebūna, kova vyksta nuolatos.

– Pirmasis tavo romanas sulaukė ne tik keletos pakartotinių leidimų, bet ir įvairių adaptacijų: pagal „Pietinia kronikassukurtas miuziklas, radijo spektaklis, išleistos áudio knygos, vyksta ekskursija po Šiaulius, pradedamas kurti filmas. Dar neišleidus romano „Remyga, jau statomas spektaklis. Ar nustebino toks platus spektras ir susidomėjimas tavo kūriniais?

– Tai stebina ir kartu džiugina. Smagu, kad yra norinčių prisijungti, tęsti tai, ką darau. Vadinasi, tavo kūriniai ir temos rezonuoja, jie yra nuolatinėje apykaitoje. Smagu, kad parašęs romaną, nesijauti tuščioj erdvėj ir kūrinys nenugrimzta į tylą. Stengiuosi kalbėti apie Šiaulius taip, kad tai būtų įdomu ir kitiems. Menininkams turbūt nėra nieko svarbiau už rezonansą, dialogą, kurį pradeda megzti jų kūriniai. Tam jie ir kuriami.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/