Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 14d. 10:23

Rimas Tuminas apie spektaklį „Revizorius“: tai vienišų žmonių meilės istorija

Spektaklis „Revizorius“ Interviu
D.Matvejevo nuotr. / Spektaklis „Revizorius“

„Arūnas Sakalauskas ir Vytautas Šapranauskas – kadaise tai buvo aktorių duetas, kuris prašyte prašėsi šios pjesės“, – prisimena režisierius Rimas Tuminas, atnaujinęs aštuonioliktus metus pradedantį ir pilnas žiūrovų sales pritraukiantį Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Revizorius“. Naujų spalvų įgavusią Nikolajaus Gogolio tragikomediją šį sezoną bus galima pamatyti Kauno Girstučio kultūros centre (vasario 17 d.) ir Alytaus miesto teatre (vasario 28 d.).

– „Revizorius“ – neabejotinai viena geriausių kada nors Lietuvos teatre pastatytų tragikomedijų. Kaip sekėsi repeticijos, naujų aktorių įvedimai? – prieš gastroles pasiteiravome režisieriaus Rimo Tumino.

– Repeticijų atmosfera buvo puiki. Galėjau su malonumu stebėti santykius tarp vyresnės kartos ir jaunesnių, kurie įsijungė į spektaklį. Arūnas Sakalauskas perduoda Chlestakovo vaidmenį Daumantui Ciuniui. Mindaugas Capas vaidins Gorodničių, O Vytautas Rumšas – Liapkiną Tiapkiną. Kaip mielai vieni kitiems padėjo, bendravo, patarinėjo, juokavo, kažką naujo pasiūlydavo. Buvo smagi teatrinė atmosfera – Kalėdinės repeticijos.

– Ar nauji įvedimai koreguoja ir kažkiek keičia spektaklį?

– Jis bus šiek tiek kitoks ir tai lems aktorių individualybės. Niekada jis nebus tuo, kuo buvo. Gaila ar negaila. Kaip ir gyvenimas – praeina. Reikia priimti, ką jis mums siūlo arba diktuoja. Ir nesigręžioti atgal. Žinoma, spektaklis prieš aštuoniolika metų buvo vienoks, o dabar – kitoks: tekstas skamba kitaip. Kitaip jis suprantamas ir traktuojamas. Kita minčių eiga, bet niekuomet nesenstanti ir nenusibostanti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rimas Tuminas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rimas Tuminas

– Šis spektaklis apie amžiną žmogaus norą ne tik gyventi gražiau, geriau, bet ir būti mylimam vertinamam.... Apie žmogaus ilgesį būti laimingu. Režisieriau, ar pamenate, kas užkabino jus, kokiomis aplinkybėmis, kodėl nusprendėte statyti „Revizorių“, kuris tapo vienu ilgaamžiškiausių jūsų spektaklių?

– Legendos byloja, kad N. Gogoliui šį įvykį pasufleravo A.Puškinas. Jis papasakojo apie jauną vaikiną, kuris per klaidą buvo palaikytas ne tuo, kuo jis yra, o ir jis pats patikėjo, kad yra visų mylimas: apsigyveno miesto galvos namuose, praturtėjo, apsuko galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasipiršo... Tuomet pasirodė tikrasis aukštas valdininkas – revizorius ir komedija virto tragedija. Puškinas atkreipė dėmesį į šį įvykį sakydamas, kad komedija yra gera tada, kai finale ji virsta tragedija, drama.

Tai čia viena. O antra – supratau to provincialaus berniuko istoriją. Ir mūsų šalis patyrė sunkų laikotarpį, ypatingai jaunimas, kai reikėjo kažkaip prasiveržti, kai tėvai neteko darbų, kada buvo sunku, kai miestai viliojo jaunuolius, o šie negalėjo palikti tėvų. Tai buvo labai sunkus metas, jauni žmonės galėjo tik svajoti. Norėjosi įžvelgti šitame jaunuolyje kūrybiškumą, tikruosius norus, anaiptol ne melą ir fantazijas. Tokia istorija su šituo jaunu žmogumi galėjo nutikti. Ir galėjo atsitikti taip, kad jis pamiltų Gorodničių, o Gorodničius jį, kaip tikrą sūnų. Tai vienišų žmonių meilės istorija. Vienišas jaunuolis ir Gorodničius, jie artimos sielos, todėl skamba varpelis, todėl finale jis atkakliai reikalauja „grąžinkit jį, grąžinkit, tiek jau to, kad jis apgavo, melavo... Grąžinkit jį. Jis galėjo būti mano sūnumi. Geriau jau gyventi mele negu su šitais mužikais ir liberalais“.

Mane užkabino ši istorija. Dažnai klausia, ar „liberalai prakeiktieji“ tai aktoriaus improvizacija, ar N. Gogolio tekstas? Jiems atsakau – Gogolio, liberalai Rusijoje buvo visada. O grįžtant prie spektaklio pastatymo motyvacijos – jos buvo. Be to, buvo Vytautas Šapranauskas, Arūnas Sakalauskas – gražūs aktoriai, duetas, kuris prašyte prašėsi šitos pjesės. Juk tai vienas pasaulinės dramaturgijos šedevrų. Visi šie motyvai leido ryžtis kelionei su šita istorija.

– Nors XIX a. klasikas Nikolajus Gogolis pagrindinį spektaklio herojų Chlestakovą pavaizdavo kaip sukčių, jūs pagrindiniam personažui suteikėte visiškai kitų spalvų. Spektaklyje neliko nė vieno neigiamo personažo.

– Jie žmonės: nei geri, nei blogi, jie kitokie. Jie nekūrė korumpuotos sistemos. Jie įkaitai istorinio palikimo: reikia duoti ir reikia imti. Jie taip ir veikė, todėl nebuvo būtinybės kapstytis jų ydose ar daryti juos karikatūriškus. Net į galvą neatėjo. Pirmiausia reikėjo ieškoti žmogaus. Norėjosi keliauti į tiesą su mažu herojumi, mažu žmogeliuku. Pagrindiniai N.Gogolio, o ir kitų rusų klasikų herojai visada būdavo nežymūs žmonės, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi. Bet jie tapdavo herojais. Herojais, kuriems neduota pasiekti tos laimės, kuri buvo pažadėta...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria