Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 24d. 16:59

Aktorius Saulius Pauliukonis: „Kartais pamąstau, kad galėjau gimti vėliau“

Saulius Eduardas Pauliukonis Interviu
Vilmanto Dambrausko nuotr. / Saulius Eduardas Pauliukonis

Šiaulių dramos teatro aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis žiemą vasarą atrodo it Kalėdų Senelis. Aktorius nešioja ilgą žilą barzdą ir kaip tikras Kalėdų Senelis turi labai gerą širdį, todėl žiūrovų mylimas ir gerbiamas.

Kokie buvo penkiasdešimt metų scenoje? Kokia yra vėlyva tėvystė? Kokius pokštus yra iškrėtęs, kur meilės paslaptis?... Šiuos ir kitus klausimus aktoriui užduoda rašytojas ir publicistas, Kudirkos premijos laureatas Svajūnas Sabaliauskas, tęsdamas pokalbių ciklą „Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais“.

S.Sabaliausko pokalbis su aktore I.Liutikaite: Irena Liutikaitė: aktorės sensta kur kas lėčiau, nei kitos moterys

– Sauliau, barzdą augini visus metus ir ji žila, kaip tikro Senelio Kalėdų. Vaikai vasarą nevadina Kalėdų Seneliu? O šiemet, pandemijos sąlygomis, ar teks kur vaidinti Kalėdų Senelį?

– Ne. Šiemet Kalėdų seneliu nebūsiu niekur. Kalėdinių spektaklių nėra ir į reklamas nelabai kvietė dėl pandemijos... Šiaip tai pavasarį visados smarkiai pasitrumpindavau barzdą, o šiemet jau spėjau tai padaryti jau gruodžio pradžioje. Kirpėja vos neverkė ir kolegėms šaukė: – pažiūrėkit ką darau! Juk Kalėdas žudau!!! O šiaip tai gatvėje dažnai vaikai, kai pamato mane, mamoms pasako, kad eina senis Šaltis...

– Turi du vardus. Vieni vadina Sauliumi, kiti – Eduardu, o žmona Ina – Pauliukoniu. Kuris vardas mylimiausias?

– Tu čia klausi dėl to, kad programėlėse rašoma: – Saulius Eduardas Pauliukonis?

Ai, visi vardai geri, bet kai žmona kreipiasi į mane – Pauliukoni, tai labiausiai patinka... O kolegos teatre vadina mane Pavluša... Oficialiai dokumentuose esu Eduardas. Istorija su vardu buvo tokia. Kai aš gimiau, pro debesis pasirodė saulė ir mama nusprendė, kad aš būsiu Saulius. Po kelių dienų tėtis su mano dėde išsiruošė į miestą užrašyti mano vardą. Pakeliui užsuko į kelias kavines ir kai jau reikėjo įforminti mano vardą, pamiršo jį... Ilgai nemąstė ir aš tapau Eduardu, nes dėdės buvo toks vardas. Mama smarkiai pyko ant jų visą gyvenimą. Kai aš pradėjau dirbti teatre, tai kelis dešimtmečius spektaklių programėlėse buvo šalia mano pavardės tai Sauliaus, tai Eduardo vardas. Paskui man nusibodo tokie dalykai ir aš paprašiau, kad rašytų abu vardus... Tiesa, vėliau paprašiau, kad rašytų tiesiog – Pavluša, bet teatro vadovybė kažkodėl nesutiko... (kvatoja – aut. past.)

– Gal kam ir sunku bus patikėti, bet jaunystėje pantomimos studiją lankei. Jos steigėjas legendinis Modris Tenisonas. Koks tai buvo žmogus?

– Smarkiai įdomus... Jis buvo tik keliais metais už mane vyresnis, todėl mes labai lengvai suradom bendrą kalbą. Labai gerai piešė ir dažniausiai savo mintis ir gyvenimo supratimą išreikšdavo piešiniais. Visi mūsų pantomimos etiudai atsirado iš jo piešinių...

– Esi Kauno vaikas. Sakoma, kad sovietmečiu Laisvės alėjoje laisvės buvo daug, bet ji dingo ar buvo suvaržyta, kai gyvu fakelu virto Romas Kalanta. Buvai to liudininku. Ir kodėl tuomet užkliuvo pantomima ir buvo išformuotas kolektyvas?

– Negaliu pasakyti, kad labai jau daug tos LAISVĖS Laisvės alėjoje buvo, bet mūsų tai per daug nejaudino. Tiesiog mes gyvenom ir mąstėme gana laisvai, kitaip. Pantomimos trupės „chebra“ labai skyrėsi nuo kitų Kauno jaunų žmonių savo drabužiais, plaukais, elgesiu, mąstymu ... Kažkam tai nepatiko. O pantomimos spektakliai labai traukė jaunimą savo kitokio pasaulio matymu, kuris nelabai patiko to meto partiniams ir komjaunimo vadams... Matyt, ne be reikalo Kauno dramos teatro vyr. režisierius Jonas Jurašas pasikvietė mus į savo teatrą. O jo spektaklis „Mamutų medžioklė“ , kuriame vaidinome kartu su Kauno aktoriais, pritraukė daug Kauno jaunimo, kurie ateidavo žiūrėti spektaklio su transparantais, nelabai patikusiais tuometinei valdžiai...

– Esi trumpai dirbęs Jaunimo teatre, Kauno dramos teatre, Vilniaus lėlių teatre, net Kauno muzikiniame, bet jau beveik 50 metų dirbi Šiauliuose. Kodėl Šiauliai? Režisierės Aurelijos Ragauskaitės nuopelnas?

– Ragauskaitė buvo gera mano mamos Marijos Červiskaitės-Pauliukonienės draugė ir kolegė dar nuo senų Kauno valstybės teatro laikų. Kai Aurelija įkūrė Vilniuje Jaunimo teatrą, mano mamą pakvietė pas save dirbti trupės vedėja. O Modris Tenisonas taip pat atsirado Vilniuje dėl A.Ragauskaitės, nes teatrui reikėjo išmanančio sceninį judesį žmogaus, kuris galėtų mankštinti aktorius ir padėti režisuoti būsimų spektaklių judesio įvaizdį. Modris atvyko į Vilnių iš Rygos pantomimos teatro, kur jis buvo vienas iš ryškiausių pantomimos artistų. Buvo paskelbtas konkursas į pantomimos trupę prie Jaunimo teatro ir mano mama pasistengė, kad susipažinčiau su Modriu, mažiau šlaistyčiausi po gatves ir... įstočiau į tą trupę...

Kai persikėlėm į Kauną pas Jurašą, mane pakvietė tarnauti į sovietinę armiją. Bandžiau išsisukti, sušlubavo sveikata, ligoninė, operacija, po jos – reabilitacija. Dėl sveikatos negalėjau grįžti pas Modrį Tenisoną Kaune. Tuomet A.Ragauskaitė vadovavo Vilniaus lėlių teatrui ir pakvietė mane dirbti pas ją. Sutikau. Po reabilitacijos vėl mane užspaudė sovietinė armija ir privertė atvykti į karinį komisariatą. Ten paaiškėjo, kad labai jau buvau reikalingas Pabaltijo VRM dainų ir šokių ansambliui kaip „mimanso“ specialistas, plius grojantis įvairiais instrumentais muzikantas...

Negaliu pasakyti, kad labai jau daug tos LAISVĖS Laisvės alėjoje buvo, bet mūsų tai per daug nejaudino. Tiesiog mes gyvenom ir mąstėme gana laisvai, kitaip.

Po armijos grįžau į pantomimos trupę, kuri tada bazavosi Kauno muzikiniame teatre. Kai aikštėje prie muzikinio teatro vyko įvykiai po Kalantos susideginimo, mes kiekvieną dieną turėjome praeiti tą aikštę į darbą pro kelias milicijos uniformomis aprengtų VRM kareivių patikras, o aš labai padėdavau lengviau patekti į teatrą draugams, nes pažinojau daugelį karininkų nuo sovietinės armijos ansamblio laikų... (Pabaltijo VRM ansamblis tiesiogiai priklausė SSSR VRM). Kai Kauno pantomimos trupę išformavo, Modris su keliais mimais išvyko į Maskvos miuzikholą, o aš, Zigmas Banevičius ir Regina Putnaitė pasilikome Kaune. Išsilaikėme metus. Paruošėme naują programą, surinkom keletą trupės naujų narių, vaidinome muzikinio teatro vaidinimuose, bet supratome, kad nesame pageidaujami Kaune. Teko išsivaikščioti kas sau.

1973 m. į Šiaulių dramos teatrą buvo paskirtas laikinai vadovauti Jonas Vaitkus, kuris pažinojo mano mamą ir, vėl per ją, pakvietė mane į Šiaulius. Čia prabuvo vienus metus. Atidarė studiją prie teatro ir aš pradėjau dirbti Šiauliuose aktoriumi, ir su režisiere Regina Steponavičiūte vesti užsiėmimus studijoje. Suvaidinau J.Vaitkaus spektaklyje „Lopšinė“ ir režisavau sceninį judesį jame. Po to ir vėl... J.Vaitkus išvyksta į Kauną, o į Šiaulius atvyksta A.Ragauskaitė... (šypsosi – aut. past.) Aš vėl reikalingas kaip judesio specialistas... Spektakliuose sutvarkau judesį, pats įsitraukiu į vaidinimus ir t.t.

– Kuris režisierius tau yra svarbiausias gyvenime? Žinoma, gali būti ir ne vienas. O scenos partneris ar partnerė?

– Su daug režisierių teko dirbti ir kiekvienas savo laiku buvo „pats svarbiausias...“ Modris Tenisonas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Saulius Varnas, Arvydas Lebeliūnas. Ir Peteris Stoičevas, ir Povilas Gaidys, ir Aidas Giniotis… Kartais pamąstau, kad galėjau gimti vėliau...(juokiasi – aut. past.). Žiauriai patiko pajusti ir pamatyti, kaip dirba Oskaras Koršunovas. Maestro! Kaip ir Joną Vaitkų, kaip ir Rimą Tuminą galima pavadinti tuo pačiu vardu.

Su daug režisierių teko dirbti ir kiekvienas savo laiku buvo pats svarbiausias...

Aš nesakau, kad esu to kalibro aktorius, kuris būtų labai reikalingas ir vertas būti jų aktorius, bet sakau tik, kad gimęs smarkiai vėliau, būčiau bandęs patekti pas juos ir gauti patirties aktorystėje ir gal būčiau daugiau išmokęs gyventi ir pasiekti teatre... Tas pat ir su partneriais... Daug išmokau ir lengva buvo dirbti su Pranu Piauloku. Dabar abipusis supratimas scenoje mus sieja su Vladu Baranausku, Antanu Venckumi, Juozu Žibūda, Sauliumi Jakubausku, Nomeda Bėčiūte. Prisimenu, kaip gera ir linksma kažkada buvo scenoje vaidinti su Leonu Zmirsku, su Alfa Dobkevičiumi...

– Sukūrei gausybę vaidmenų, koks įstrigo labiausiai ir kodėl?

– Čia tai gan lengva atsakyti. Aišku, kad Karaliaus vaidmuo spektaklyje „Skiriama princesei“ (režisierius Juozas Javaitis). Suvaidinau beveik 400 spektaklių! (kas Šiaulių teatro masteliu matuojant yra labai daug...) Šį spektaklį vaidinant išaugo kelios vaikų kartos ir visi spektakliai buvo priimti su dideliu pasisekimu.

– Sugrįžkime šiek tiek į praeitį: esi pasakojęs apie kuriozinius momentus scenoje. Prisimink dar kartą, kurie labiausiai įstrigo atmintyje.

– Taip taip... Buvo, buvo... Keletą jų jau aprašė Nijolė Narmontaitė savo knygoje apie aktorių linksmus nuotykius... Pats pirmasis jų nutiko, kai man dar buvo 16 metų, Vilniaus Jaunimo teatre. Režisierė priėmė mane į teatrą aktoriaus etatu ir užėmė mane savo pirmajame spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta“. Vaidinau mažą pasiuntinio vaidmenį. Kartu dalyvavau masinėse kautynių špagomis scenose. Su vienu labai garsiu aktoriumi turėjau trumpą kovą. Kovėmės mes špagomis, ant kurių galiukų buvo uždėti apvalūs galiukai, kad nesužeistume vienas kito. Bet... man 16!!! Tai kokie dar gali būti galiukai ant špagų tokiose kautynėse? Aš nuėmiau galiuką, nes norėjau, kad viskas būtų tikroviškiau...

Vilmanto Dambrausko nuotr./Saulius Eduardas Pauliukonis
Vilmanto Dambrausko nuotr./Saulius Eduardas Pauliukonis

Ir, aišku, darau įtūpstą, smeigiu varžovui į šlaunį. Špaga įsminga. Per triko matyti, kad didėja kraujo dėmė ant priešininko kojos. Aš išsigandęs maunu lauk iš scenos. Tas vejasi mane ir švokščia bėgdamas: – šikšnius! Ačiū dievui, žaizda nebuvo „mirtina“... (juokiasi –aut. past.)

Dar dirbant Kauno muzikiniame teatre režisierė Vlada Mikštaitė su Tenisonu režisavo vaikišką spektaklį „Mergaitė ieško pasakos“. Vaidinome ten kartu su muzikinio teatro artistais. „Vaiduoklio, kuris labai norėjo būti šešėliu“ vaidmenį vaidinau dubliuodamasis su artistu Algirdu Jacunsku. Sykį spektaklį įrašė Lietuvos radijas. Eilė vaidinti buvo mano. Po kelių dienų vyko transliacija. Žiauriai linksma buvo išgirsti per radiją, kad vaidmenis pasakoje vaidino „pantomimos“ artistai Zigmas Banevičius, Eduardas Pauliukonis, Regina Putnaitė...

– Žinau, kad esi šposų ir gyvenime iškrėtęs, kai restorane nebūdavo kėdžių, atsinešdavai savo, Tavo spanielis ragaudavo vyną, kuris tau būtų skaniausias. Kaip ten su tomis kėdėmis ir kitais nuotykiais?

– Man atvykus į Šiaulius, pamėgau vieną kavinę „Inga“. Ten rinkdavosi miesto meno žmonės, po skrydžių užsukdavo stiklinę starkos išgerti sovietinių naikintuvų pilotai, taip pat studentai. Dažnokai užsukdavo ir Šiaulių „princai“. Žodžiu, kavinė buvo labi lankoma ir jos minusas buvo tas, kad visos vietos prie staliukų ir prie baro pastoviai buvo užimtos. Aš sugalvojau, kaip šią problemą išspręsti. Susiradau teatro rekvizito sandėlyje kėdę su atlošu ir pradėjau nešiotis ją į kavinę. Kad lengviau būtų neštis, pasirišau ją su virve po kaklu. Pavadinau kėdę vardu Zuzana. Po to aš su Zuzana beveik nesiskirdavau ir vaikščiojom kartu po visą miestą.

Jeigu pakely sutikdavom pažįstamą damą, tai mandagiai pasiūlydavau jai prisėsti. Jeigu eidavau prie Talšos įmerkti meškerę į vandenį, tai pats atsisėsdavau belaukdamas, kol koks žuviokas užkibs. O pats labai mėgau būti apsivilkęs dar iš armijos laikų lauko uniforma tais laikais vadinamą XB (chlopčiatobumažnaja uniforma) ir kareiviškus batus čebatus (kerzavus). Ant jų dar nuo pantomimos laikų Modris Tenisonas buvo pripaišęs visokiausių gėlyčių. O kadangi XB po truputį susinešiojo, tai pažįstamos panos ją sutvarkydavo ir siūles apipiešdavo gėlytėm. Trumpai tariant, hipiškos dvasios aš nepamečiau ilgai...

O mano spanielis Bardas gėrė vyną tik vieną kartą gyvenime. Vieną vakarą buvo labai liūdna. Nuėjom su Bardu į teatro bufetą. Atsisėdom abu prie baro. Aš užsisakiau gyvenimo prasmę praskaidrinančio gėrimo stikliuką, o Bardui – vyno, jam padavė vyną lėkštelėje. Bardas kažkodėl atsisakė. Po to užsakiau antrą stikliuką sau, Bardui kitokio vyno. Po kiek laiko vėl pakartojau tą dalyką, bet Bardui dar kitokio vyno. Ir tai tesėsi gana ilgai. Po kokio 10-to karto Bardui gal atsibodo atsisakinėti, o gal patiko vyno rūšis, bet jis išlakė lėkštelės turinį. Mes dar ilgai puikiai leidom laiką teatro kavinėje ir toliau aš neatsimenu...

Vilmanto Dambrausko nuotr./Saulius Eduardas Pauliukonis
Vilmanto Dambrausko nuotr./Saulius Eduardas Pauliukonis

Kolegos kitą dieną pasakojo, kad eidami namo jie tyliai praeidavo „psichuškę“ (taip vadindavom patalpą prie įėjimo rūsio koridoriuje prie bufeto), kad nepažadintų parpiančių Pavlušos ant sofkutės ir plonai parpiančio Bardo po sofkute... Tiesa, turiu pripažinti, kad Bardo savijauta buvo labai nekokia kelias dienas ir vyno paragauti jis daugiau niekada nenorėjo...

– Jaunoji aktorių karta ir jūsų. Didžiuliai skirtumai. Nuo pagarbos scenai iki požiūrio į darbą. Kuo tave stebina, piktina ir džiugina jaunieji aktoriai?

– Nepasakyčiau, kad tie skirtumai labai dideli. Greičiau gal gyvenimo ritmas dabar greitesnis. Kai kurie vyresnieji susirenka į darbą valandą, ar net dvi prieš repeticiją ar spektaklį, kai kuriems jauniems pakanka 5 minučių... (o dažnai ir daug mažiau) Ir mūsų laikais buvo aktorių, kurie leisdavo sau atėję iš lauko su paltu pereiti per sceną, ir šiais laikais tokių yra.... Na, dabar tai jau „norma“, kaip ir repeticijos metu neišjungti telefono…

Nepasakyčiau, kad tie skirtumai labai dideli. Greičiau gal gyvenimo ritmas dabar greitesnis.

Visados erzina, kai pastebiu, kad kolega, nesvarbu jaunas, ar vyresnis, nepasitikrina prieš spektaklį savo rekvizito ar net pačios scenos... Ir daug yra tokių smulkmenų, kurios buvo visais laikais, gal tik šiais laikais dažniau... Kažkuo smarkiau išskirti jaunus ir senus turbūt negalėčiau... Mane liūdina kitokie dalykai. Viena iš jų – man dirbant Šiaulių teatre mačiau 3 dideles teatro renovacijas ir statybas. Aktoriai kaip prieš 47 metus eidami į grimo kambarius turėjo pereiti per sceną, taip ir šiandien tipena. Kaip ir prieš 47 metus aktoriai iš grimo kambarių antrame aukšte turi lipti žemyn į rūsį pereidami sceną, kad atliktų gamtinius reikalus, taip ir šiandien...

– Niekada neslėpei, kad nesi baigęs aktorinių mokslų. Sutinku, kad aktoriumi turima gimti, kaip ir rašytoju ar žurnalistu. Nebuvo problemų dėl nebaigtų mokslų? Berods, mokeisi Klaipėdoje, bet kai diplomas, pasirodo nebūtinas darbui, nebaigei. Skamba šiek tiek juokingai, kai mokytis tenka vien dėl diplomo.

– Aišku, kad buvo problemų. Pirmiausiai dėl atlyginimo. Reikėjo gauti „kategoriją“, o tam įtaką darė išsilavinimas. Nors juokingiausia, kad kategorijas suteikdavo (jeigu to reikėjo) labai keistai... Kai susikūrė pantomimos trupė, mimo kategorijos nebuvo... Aš tapau aktoriumi žemiausios kategorijos jau 16-kos metų. Po kelių metų kažkas nusprendė (turbūt Kultūros ministerijoje), kad mes baleto artistai. Po kiek laiko – pantomimos artistai. Taip po truputį tapau 4 specialybių pirmos kategorijos aktoriumi (dar ir lėlių teatro aktorius...). Klaipėdoje mokiausi 3 metus, nes kitaip negalėjo man pakelti atlyginimo... Niekam nėra paslaptis, kad daug senųjų aktorių Panevėžio, Klaipėdos teatruose baigė mokslus aukštosiose mokyklose neakivaizdiniu būdu...

Ir Šiauliuose buvo tokių. Juokingiausias dalykas buvo tas, kad turiu dar vieną diplomą, į kurį turėjo teisę tais laikais tik aukštąjį mokslą baigę aktoriai! Kažkada buvo tokie pasitobulinimo kursai. Jie vykdavo Vilniuje, pedagoginio instituto patalpose. Žodžiu, nuvažiavau aš ten su kitais kolegomis, nors man ir nepriklausė, gerai pasilinksminom keletą dienų vartodami linksminamuosius gėrimus ir gavau diplomą... (juokiasi –aut. past.).

Aukščiausią kategoriją tai turėjau Kino studijoje. Sovietų sąjungoje kino artistai gaudavo atlyginimus už filmavimąsi kine pagal kategorijas. Didžiausią atlyginimą rubliais tais laikais gaudavo artistas Feliksas Einas iš Kauno muzikinio teatro (visuose rusiškuose filmuose apie karą jis vaidino vokiečių kareivį fašistą...). Antras buvo Donatas Banionis, o po to jau ir kiti, prie kurių buvo galima surasti ir mano vardą, nors didelių vaidmenų kine ir nesukūriau. Tik epizodinius mažus. Tik daug vėliau pavyko pas Puipą patekti...

Buvo problemų. Pirmiausiai dėl atlyginimo. Reikėjo gauti „kategoriją“, o įtaką darė išsilavinimas

Bet jeigu rimtai, tai mokslai tuo metu, kai teko pereiti prie dramos aktoriaus specialybės, man būtų labai padėję... Ir turėjau progą! Kai į Šiaulių teatrą buvo paskirtas Irenos Vaišytės aktorių kursas (o ji taip pat buvo gera mano mamos ir A.Ragauskaitės pažįstama), tai ponia Irena primygtinai siūlė man važiuoti į Vilnių, stoti į Konservatoriją, mokytis aktorinio meistriškumo ir dėstyti studentams sceninį judesį. (Modris Tenisonas kurį laiką dirbo ten, o Elena Savukynaitė ilgą laiką dėstė Klaipėdos universitete...) Bet aš nesutikau ir likau Šiauliuose. Tai buvo mano didžiausia klaida gyvenime...

– Pakalbėkime ir apie tavo šeimą. Daug kam buvo netikėta, kai gana brandžiame amžiuje su jauna nauja žmona Ina susilaukei dukters. Tuomet kalbėjomės ir išspausdinau tekstą „Tėvystė metų neturi“. Nemažai sulaukiau atsiliepimų: ką jis galvoja tokiuose metuose... Dukra jau paaugusi, talentinga mergaitė. O tu – gyvenimu besidžiaugiantis tėtis. Tad – kas yra vėlyva tėvystė? Nes gali palyginti. Ne vieną vaiką turi.

– Taip. Visus tris! Ir visi trys vienas už kitą šaunesni. Jauniausioji Elzė Marija mokosi Sauliaus Sondeckio gimnazijoje. Labai muzikali ir puikiai piešia. Nuoširdžiai manau, kad ji – dovana, dar stipriai nustebinsianti pasaulį.

Mano svajonė paskutiniais metais yra sulaukti proanūkio... Vyriausias anūkas Kasparas draugauja su gražia mergina ir pats laikas būtų... (šypsosi – aut. past.) Kai tik pasaulį pamato naujas mano anūkas (o jų yra šeši), tai skambinu savo kolegai Juozui Žibūdai norėdamas pasigirti, kad jau pasivijau anūkų skaičiumi, bet kiekvieną kartą jo atsakymas nelabai mane nudžiugina... Kai paskutinį kartą pasigyriau, kad turiu jau šešis, jis atsakė, kad pas jį jau septyni... (kvatoja – aut. past.). Net nežinau, ką ir su kuo lyginti savo vėlyvą tėvystę... Kartą labai prajuokinau kolegas, kai jie paklausė manęs, kaip aš gyvenu, atsakydamas: – Taip kaip ir prieš 50 metų, gerai. Nuo pat ryto veždavau vaiką į darželį, kai paaugo, į mokyklą. Po kažkiek metų kitą vaiką vėl į darželį, po to į mokyklą… Ir taip visus 50 metų...

– Tavo žmona Ina puiki virėja, stebina savo sumanymais, net šakočiui krosnį susimūrijo, jei neklystu. Kokie dar jos užslėpti talentai?

– Čia geras klausimas. Kiekvienais metais ji mane stebina. Mūsų trobelė yra nedidelė. Kai vasarą užgriūna svečiai ir anūkai, nėra vietos kur juos apgyvendinti. Tai Ina su Elze sugalvojo, kad reikia sode namelio... Kad bent 2 lovos tilptų. Paskutinę visą vasarą Ina kartu su Elze ir statė namelį. Viską – pačios. Pjovė, matavo, suko, gręžė, įstatinėjo langus ir duris, žodžiu, viską viską pačios. Dar nespėjo pabaigti. Liko darbo ir kitai vasarai. O pas mus gyvenimas verda daugiausiai vasarą. Picos, šakočiai, įvairūs kepsniai, gitaros, elektrinis senas pianinas pastogėje, smuikas, dainos ir t.t. Žodžiu, – smagumėlis.

Nuo pat ryto veždavau vaiką į darželį, kai paaugo, į mokyklą. Po kažkiek metų kitą vaiką vėl į darželį, po to į mokyklą… Ir taip visus 50 metų...

– Ar gali pasakyti: esu laimingas savo namelyje, su savo šeima ir augintiniais. Kada žmogus yra laimingas? Ir kas laimė dabar ir prieš 50 metų? Kas yra svarbiausia šiame gyvenime? Mylimas darbas, karjera, meilė, vaikai? Kas, Sauliau?

– Taip. Galiu pasakyti. Ir viskas yra svarbu šiame pasaulyje. Ir beveik viską turiu. Ir mylimą darbą, ir meilės užtenka, ir vaikai šaunūs, ir vaikų vaikai...

– Sauliau, atvirai atsakyk. Ar nebijai, kad vieną dieną gali būti pasakyta: Pauliukoni, supraskit, esat nebereikalingas scenoje...

– Bijau. Labai bijau... Juk dar dukros nespėjau užauginti... (jau gal ir dabar netyčia pasąmonėje vis girdžiu, kad laikas būtų varyti į pensiją...) Dabar ne tie laikai, kai teatre aktorius „neturėjo“ amžiaus. Todėl ir stengiuosi ragais ir nagais kabintis už Teatro ir esu labai laimingas gaudamas naujus vaidmenis. Ir dar bijau, kad automobilis nesugriūtų ir, kad sveikata neatimtų vairo iš rankų, nes tada sugriūtų visas dukters vežiojimo maršrutų grafikas... (šypsosi – aut.pst.)

– Ir pabaigai: jei galėtum pakeisti ką nors pasaulyje (ar savo gyvenime), kas tai būtų?

– Nieko nenorėčiau keisti. Viskas buvo taip kaip ir reikia. Visuose savo gyvenimo etapuose radau laimės, kiekvieną kartą vis truputį kitokios, bet radau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/