Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Katedra“ kuriantis aktorius Marius Repšys: „Jei kenčia Laurynas, nebūtinai turiu kentėti ir aš“

Spektaklio „Katedra“ repeticijose Marius Repšys ir Oskaras Koršunovas
Tomo Ivanausko nuotr. / Spektaklio „Katedra“ repeticijose Marius Repšys ir Oskaras Koršunovas
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

Laikas iki laukiamiausios Nacionalinio dramos teatro šio sezono premjeros – režisieriaus Oskaro Koršunovo statomos Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ – tirpte tirpsta. Režisieriaus talentu neabejoja niekas, o kaip sekasi Lauryną vaidinsiančiam Mariui Repšiui?

Praėjusių metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną aktorius M.Repšys vadino sėkmingiausiu savo gyvenime. Po spektaklio „Išvarymas“, kuriame įkūnijo Vandalą, jis buvo paskelbtas geriausiu antrojo plano aktoriumi ir apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

„Tačiau tai – tik pradžia. Aukso amžius dar tik bus“, –  savaitraščiui „15min“ balandį duoto interviu metu neabejojo 28 metų aktorius. Burtas buvo mestas.

Nepraėjo nė pusmetis ir teatro administracija pakvietė jaunąjį menininką prisijungti prie trupės. „Tapau etatiniu“, –  šypsojosi M.Repšys.

Maža to, jam patikėtas pagrindinis architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vaidmuo laukiamiausioje 73-iojo teatro sezono premjeroje – Just.Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“, šįkart statomoje režisieriaus O.Koršunovo.

„Esame įpratę Just.Marcinkevičių girdėti kaip literatą, o besigilinant į „Katedrą“ pamačiau, kad tai išties yra galingo dramaturginio užtaiso kūrinys. Tai suvokti galima tik dirbant su aktoriais. Būtent dirbdamas su aktoriais jaučiu, kokia tai yra dėkinga medžiaga aktoriniam išgyvenimui, raiškai ir veiksmo dinamikai“, – svarstė O.Koršunovas.

Pašalinių skepticizmas įkvepia

Iki spektaklio premjeros liko nebedaug. Iki šiol aktoriai repetuodavo atskiras scenas, o sekmadienį „gabalus“ jau turėtų lipdyti į visumą ir vaidinti nuo pradžių iki galo.

Tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjau, nes tai – mano proga išsivaduoti iš chuligano įvaizdžio. Galiu save išskalbti. 

O.Koršunovo talentu turbūt niekas neabejoja, todėl teatro mėgėjams ir kritikams bene labiausiai rūpi, kaip sekasi M.Repšiui. Ar pavyks Krasnūchoje augusiam vaikinui – iš akies trauktam Vandalui – transformuotis į vidinių dramų draskomą Lauryną – lietuviškąjį Hamletą?

„Yra vaidmenų, kai supranti: aš viską apie tai žinau. O būna, kad skaitai skaitai ir nieko nesupranti. Tada reikia daug kalbėtis, ieškoti, – yra sakęs M.Repšys ir prisipažinęs, kad Vandalas – jo kraujyje. – Įsivaizdavau, kas tai per pilietis, kaip jis mąsto.“

Tačiau įstrigti bandito vaidmenyje aktorius nė už ką nesvajojo. Labiau už viską norėjo išbandyti ką nors priešingo. Todėl Lauryno vaidmenį priėmė kaip dovaną – su jaunam žmogui būdingu įkarščiu, gal net avantiūrizmu.

„Tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjau, nes tai – mano proga išsivaduoti iš chuligano įvaizdžio. Galiu save išskalbti. Tačiau suvokiu, kad tai bus tas lakmuso popierėlis, kuris parodys tikrąjį mano potencialą. Kiekvienam vaidmeniui išpildyti turi rasti naują kelią – pramintu nenueisi. Todėl tenka rizikuoti. Aš savimi tikiu. Žinau, kad esu charakterinis aktorius – galiu būti ir tragiškas, ir komiškas. O kieno nors skepticizmas mane labiau įkvepia nei frustruoja. Net jei ką nors ir nuvilsiu – tai bus žingsnis pirmyn“, – kalbėjo R.Repšys.

Paklūsta režisieriaus valiai

Pagrindinis M.Repšio uždavinys – paversti Lauryną žmogumi, kad jis nebūtų monumentalus kaip Katedra.

„Jis turi būti gyvas – su pakilimais ir nuopuoliais. Kūrinyje labai daug psichologinio tragizmo: tokių monologų, kad oda šiurpsta – reikia išleisti demoną. Atskleidžiama problematika aktuali ir šiandien: tai ir emigracija, grįžimas namo, savo talento ir idealų pardavinėjimas, amžina gėrio ir blogio kova. Tačiau nenoriu, kad tekstas skambėtų kaip moralas. Tu tiesiog kreipiesi į žiūrovą, bendrauji su juo – nuoširdžiai kalbiesi, atsiveri. Kartais pyksti ant jo. Nes juk žmonės ir stato Katedrą. Arba griauna“, – svarstė M.Repšys.

Pirmą kartą perskaitęs kūrinį Lauryną jis įsivaizdavo savaip, tačiau O.Koršunovas turėjo kitą viziją.

„Ir tuos du požiūrius reikia supinti į visumą. Dėl to ir dirbame. Įsiklausau, ko nori režisierius, tačiau ieškau ir savo spalvų. Tačiau iš esmės visiškai pasitikiu Oskaru, paklūstu jo valiai. Gal aš mačiau kitaip, bet man patinka, kaip mato jis. Oskaro interpretacija mane įtikina, ji įtaigi“, – lojalumo režisieriui neslėpė pagrindinis „Katedros“ aktorius.

Tiesa, jis prasitarė, kad kurdamas vaidmenį mielai pasitartų ir su šviesios atminties Just.Marcinkevičiumi: „Manau, jis irgi norėtų.“

Nerimas: kas, jei to bum nebus?

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje M.Repšys vertina ne tik kaip karjeros galimybę, bet ir milžinišką atsakomybę.

Nenoriu, kad tekstas skambėtų kaip moralas. Tu tiesiog kreipiesi į žiūrovą, bendrauji su juo – nuoširdžiai kalbiesi, atsiveri. Kartais pyksti ant jo.

„Ypač jaučiant tokį ažiotažą: reklama liejasi per radiją ir televiziją, visos tos afišos gatvėse... Žmonėms sužadinti labai dideli lūkesčiai, visi tikisi sprogimo. Kai pradedu apie tai galvoti, sukausto baimė, nerimas. Viena vertus, tai neleidžia atsipalaiduoti, disciplinuoja, kita – slegia. Kažkaip reikia išlaikyti balansą“, – kalbėjo M.Repšys.

Sąmyšio valandėlėmis atrama tampa tikėjimas. „Kūrinio tekste daug kreipimosi į Dievą, o ir aš pats – prie Dievo, –  prisipažino aktorius ir kiek paniuręs papasakojo istoriją, kuri šiandienos kontekste skamba simboliškai. – Kai prieš penkerius metus stojau į aktorinį, nuėjau į Katedrą, uždegiau žvakutę ir pasakiau: „Jei įstosiu, ateisiu čia kiekvieną sekmadienį.“

Įstojau ir dariau tai dvejus metus, tačiau vėliau nustojau. Teikiu reikšmę ne simboliams, o duotam žodžiui. Aš jį sulaužiau. Tai parodo, kad pažadais negalima lengvai dalytis.“

Įžengi į sceną – ir persijungi

Pastaruoju metu pro Katedrą M.Repšys praeina retai: kelias nuveda tik iki teatro – ten ir baigiasi. Tačiau aktorius vis dar jaučia Katedros požemių, kuriuose lankėsi ruošdamas vaidmenį, atmosferą.

„Tačiau ramina ne tai, o darbas: kuo daugiau dirbi, tuo ramiau jautiesi“, –  patirtimi dalijosi M.Repšys ir pasidžiaugė, kad šiuo metu kuria tik Lauryno vaidmenį. Kitų pasiūlymų atsisakė, nes nemėgsta plėšytis, mieliau susitelkia prie vieno darbo.

Taip apsispręsdamas aktorius atsidūrė savotiškame užribyje – panašiai kaip dramoje Laurynas, nuo kurio nusigręžė draugai. Žvelgiant metaforiškai – M.Repšys irgi liko vienas.

Neturiu visiško susitapatinimo, panirimo į vaidmenį problemos. Tai juk teatras: išeini į sceną ir persijungi. 

Bičiuliai ir bendražygiai, su kuriais yra pratęs dirbti vienoje scenoje, rengė vaidmenis teatro judėjimo „No Theatre“ lyderio, režisieriaus Vido Bareikio spektaklyje „Kovos klubas“, kurio premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko prieš savaitę.

„Išvaryme“ dirbome kartu, vieni kitus labai palaikėme, spektakliu gyvenome ir už teatro ribų. O šįkart likau tik su savimi. Tačiau rytoj mano „chebra“ prisijungs prie repeticijų „Katedroje“ ir man palengvės“, – įsitikinęs M.Repšys.

Nepaisant įtampos, kūryba jam – labiau džiaugsmas nei kančia: „Neturiu visiško susitapatinimo, panirimo į vaidmenį problemos. Jei kenčia Laurynas, nebūtinai turiu kentėti ir aš. Tai juk teatras: išeini į sceną ir persijungi. Tai – aktorinis meistriškumas. Po spektaklio grįžti į realybę, į savo gyvenimą, kurį norisi gyventi.“

Spektaklio „Katedra“ premjera Nacionaliniame dramos teatre – lapkričio 29 d.

Savaitraštis „15min“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą