Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 7d. 19:42

Feminizmas, tarpukaris ir saviironija. Kodėl „Graži ir ta galinga“ pristato CD albumą?

„Graži ir ta galinga“ trupės narės Interviu
Eglės Sabaliauskaitės nuotr. / „Graži ir ta galinga“ trupės narės

Klaipėdos jaunimo teatro merginų trupė „Graži ta ir galinga“ išleidžia savo spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“ muzikinį albumą – kompaktinį diską. 15min domisi tolesniais menininkių planais, jų darbe aptinkama saviironija bei kodėl esant skaitmeninės sklaidos galimybėms prisireikė tokio formato?

„Graži ta ir galinga“ yra 5 merginų – Astos Zacharovaitės, Ievos Pakštytės, Marijos Žemaitytės, Rugilės Latvėnaitės, Vaivos Kvedaravičiūtės – grupė.

Šį kartą kalbamės su I.Pakštyte.

VIDEO: Graži ir ta galinga - ŽEMAITĖ

Kodėl prireikė CD?

– Kodėl nusprendėte išleisti albumą, ir dar CD formatu? Ar neužtektų skaitmeninio varianto „Spotify“?

– Viena iš priežasčių, kodėl nusprendėme leisti albumą, yra ta, jog išeidami iš spektaklio žiūrovai dažnai klausdavo – kur galima įsigyti „Graži ta ir galinga“ įrašą, ar jis yra pasiekiamas internetinėse platformose? Kadangi visa mūsų kūryba dar niekur nebuvo profesionaliai įamžinta, nutarėme šiek tiek investuoti ir įrašyti nuo originalo nepakitusias, bet darbo pareikalavusias aranžuotes.

Kai jau gavome įrašus, prieš keldamos į internetą, pagalvojome, kad yra tik ką spektaklį mačiusių žmonių, kurie geros nuotaikos vedini norėtų įsigyti ir fizinį kompaktą. Mūsų teatriniame kontekste, turėti tokį dalyką būtų pravartu.

Organizatorių nuotr./„Graži ir ta galinga“ kompaktinis diskas
Organizatorių nuotr./„Graži ir ta galinga“ kompaktinis diskas

– Nuo spektaklio pasirodymo ir išpopuliarėjimo pradžios praėjo nemažai laiko, dabar ištiko ir karantinas. Kaip per visą šį laikotarpį pasirodymui sekėsi?

– Spektaklio istorija yra įdomi ir keista, mat jis buvo išleistas metai iki klipo išpopuliarėjimo. Tai buvo 2018 metų gruodis ir kokios žmonių reakcijos lydės šį kūrinį buvo visiškai neaišku.

Ligi tol gan sėkmingai gastroliavome ir žmonės apie mūsų veiklą sužinodavo apsilankę koncerte.

Ligi tol gan sėkmingai gastroliavome ir žmonės apie mūsų veiklą sužinodavo apsilankę koncerte. Tada 2019 metų rudenį, pasirodžius vaizdo klipui internete, atsirado visas šis dėmesys, kuris paskatino pardavimus, padaugėjo pačių spektaklių, rodomų net kelis kartus per dieną.

Iš tiesų, karantinas nubraukė daug pasirodymų, koncertų, festivalių. Nors Jūros šventė dar nėra atšaukta, tačiau ir vasaros renginiai pakibę ant plauko. Belieka tikėtis, kad praėjus krizei vis dar būsime įdomūs ir išlaikysime santykius su žiūrovais. Šis kompaktas – taip pat dalis šio bandymo.

Organizatorių nuotr./„Graži ir ta galinga“ kompaktinis diskas
Organizatorių nuotr./„Graži ir ta galinga“ kompaktinis diskas

– Šiais laikais populiariais tampa vinilai, kasetės. Neplanavote kažko tokio? Kokias dar su spektakliu susijusias naujienas planuojate ateityje?

– Kaip ir visiems kultūros kūrėjams, mums prireikė šiek tiek laiko prisitaikyti prie šios situacijos ir ieškoti būdų, kaip pasiekti žiūrovą.

Šiandien kaip tik kalbėjau su teatro vadovu ir dar tarsimės su grupės merginomis. Turime idėją suorganizuoti profesionalų ir kokybišką šio kūrinio nufilmavimą, nes atsirado tokia paslauga kaip mokami video spektakliai <...>.

Turime idėją suorganizuoti profesionalų ir kokybišką šio kūrinio nufilmavimą.

Kalbant apie kitus įrašų formatus, planavome išleisti vinilą, bet jį apstabdė neapibrėžta situacija – tik išleidę kompaktus dar nespėjome suprasti, ar žiūrovai jais susidomėjo.

– Kaip nuo spektaklio pasirodymo pradžios pasikeitė grupės narių santykis su juo? Galbūt jau visai nusibodo?

– Jį kūrėme penkiese, dirbome be režisieriaus ir teturėjome vieną dramaturgę. Vadinasi, nebuvo, kas galėtų mus koordinuoti iš šalies, matyti jo mintį ir jos tąsą. Šiuos dalykus galėjome jausti tik iš vidaus, todėl pirmieji pasirodymai buvo labai įdomūs. Nuolatos savęs klausėme, ar žiūrovas supras? Ar jis galvos, kokias nesąmones čia mergaitės groja?

Nuolatos savęs klausėme, ar žiūrovas supras?

Vis dėlto, reakcijos buvo visai priešingos ir, didžiajai daugumai palankiai sureagavus, „įsijungė“ azartas ieškoti didesnio profesionalumo atlikime.

Galiausiai, kiekvienas spektaklis prideda dar daugiau laisvės, todėl kol kas dar tikrai nėra taip, jog jų parodėme per daug ir mums tapo nuobodu. Dar prieš karantiną spektaklyje ieškome naujovių ir jautėme pakilimą. Galiausiai, prie viso to [egzistuoja] didžiulis noras prie šio darbo sugrįžti.

Organizatorių nuotr./„Graži ir ta galinga“ kompaktinis diskas
Organizatorių nuotr./„Graži ir ta galinga“ kompaktinis diskas

Nuosaikusis feminizmas ir saviironija

– Dar kartą įsijungiau perklausyti jūsų albumo „Spotify“ ir kilo klausimas, kuo, jūsų nuomone, lietuviškasis feminizmas skiriasi nuo to, kuris mus dažniausiai pasiekia per tarptautinį meną, grubiai tariant, iššaukiančio kūniškumo demonstravimą arba „Pussy Riot“ maištą?

– Suprantu, ką turite omeny. Įdomus dalykas tai, kad pasirinkdamos apdainuojamas moteris, pirmiausia ieškojome savo santykio ir mažiausiai galvojome apie feminizmą. Tačiau išpopuliarėjus darbui, be abejo, kad apie tai sulaukėme daug klausimų.

Suprantame, kad nors ir neturėjome tokios žinutės ir nematome savęs, kaip ultra feminisčių, į spektaklį atėjusios moterys gali pasikrauti teigiamos energijos, maždaug, „Va, aš esu faina, stipri, graži ir netgi dirbdama paprasčiausią darbą galiu būti galinga.“

Va, aš esu faina, stipri, graži ir netgi dirbdama paprasčiausią darbą galiu būti galinga.

Manau, kad tai yra nuosaikus feminizmas, kurį turi kiekvienas išsilavinęs žmogus, [neišaukštinantis] asmens dėl jo lyties. Būdama moteris tu lygiai taip pat nesi pranašesnė už vyrą, nebent turi [gebėjimą] ištransliuoti savo asmeninę poziciją, moki palenkti kitus žmones eiti paskui save.

Mūsų darbas gan nuosaikiai, bet siūlo galimybę būti stiprioms, didžiuotis tuo. Manau, kad ši pozicija ir skiriasi nuo to kartais grubaus feminizmo, dažnai iššaukiančio priešingą reakciją, priverčiančio bijoti ir nuolatos jaustis nusikaltėliais. Man atrodo, kad mes visai to neskatiname ir einame „švęskime vienas kitą“ keliu.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr./„Graži ir ta galinga“
Eglės Sabaliauskaitės nuotr./„Graži ir ta galinga“

– Dar vienas stipriai „kabinantis“ spektaklio bruožas – didžiulė saviironija. Ar priskirtumėte tai prie stereotipinių lietuviškos feministės vaizdinių?

– Nežinau, ar galiu kalbėti apie visą lietuvišką feminizmą, nes jis yra labai platus ir daugybė šioje srityje dirbančių žmonių yra žymiai labiau įsigilinę nei mes. Tačiau mūsų merginų grupė turi labai daug saviironijos. Netgi kurdamos jau žmonių pamėgtas dainas pačios iš jų juokdavomės sakydamos – „va, čia jau dabar „pavarėm“ kaip kokia krikščioniškojo roko grupė“ <...>.

Ilgainiui supranti, kad yra šioje [muzikoje] kažkokio juokingumo, net ir tame, kad nusprendžiau dainuoti apie Marytę Melnikaitę. Tai yra labai reikalingas, sveikas humoras, nes kiekviena idėja, kurią tu priimi 100 procentu, paverčia fanatiku arba užveria kelius domėtis.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr./„Graži ir ta galinga“
Eglės Sabaliauskaitės nuotr./„Graži ir ta galinga“

– Šiame albume daug dainuojama ir apie tarpukarį, pavyzdžiui, to meto Kauną, asmenybes, o galiausiai pati estetika primena pirmąją XX a. pusę. Galbūt su merginomis diskutavote, kodėl ieškote sąsajų su šiuo laikotarpiu, bet ne su sovietmečiu ir t.t.?

– Viena iš priežasčių yra, jog apie tarpukario moteris turime daugiau informacijos, o sovietmečiu žmogaus idealai ir asmenybės buvo nustumti. Kalba sukdavosi apie valdžios idėjas, tad iškilių asmenybių, o ypač moteriškos lyties, neradome. Galbūt ir neatlikome [atidesnio tyrimo].

Mano manymu, šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje tarpukaris šiek tiek idealizuojamas.

Nežinau, ar galiu taip sakyti, bet, mano manymu, šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje tarpukaris šiek tiek idealizuojamas, nes ta trumputė laisvės banga atnešė daug gerų idėjų <...>. O gal ir laiko daugiau praėjo ir apie šį laiką galime kalbėti iš [laiko distancijos], tuo metu sovietmetis kai kuriems žmonėms – visai čia pat ir mums jis visai nepažįstamas. Galbūt nesuradome būdo, kaip galėtume apie jį diskutuoti.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr./„Graži ir ta galinga“
Eglės Sabaliauskaitės nuotr./„Graži ir ta galinga“

– Ar nėra taip, kad su savo močiutėmis jaučiate glaudesnį kultūrinį ryšį?

– Iš tikrųjų, tai nėra kažkokia naujiena, o galbūt ir mokslininkai yra nustatę, kad „kas antros kartos sindromas“ galioja. Kadangi tėvai yra tie žmonės, kurie tave auklėja, kažko neleidžia, santykis kai kuriais amžiaus tarpsniais gali nueiti ir į neigiamą pusę. Tuo tarpu močiutė – jau užauginusi savo vaikus, išmokusi pamokas, atsipalaidavusi ir [formuojasi] šiltesnis santykis.

Žinoma, negaliu kalbėti apie save, nes savųjų nebeturiu, tačiau visos komandos draugės turi močiutes ir apie jas gražiai atsiliepia. To nėra mūsų CD, tačiau dalis [kolegių] pokalbių yra perteiktos spektaklyje. Manau, kad juose glūdi daug išminties <...>.

Ir, be abejo, mes labai mylime savo mamas ir jas vertiname! Bet truputį kitaip...

Eglės Sabaliauskaitės nuotr./„Graži ir ta galinga“
Eglės Sabaliauskaitės nuotr./„Graži ir ta galinga“

– Visos jūs turite skirtingą požiūrį į feminizmą. Kokius probleminius klausimus galėtumėte išskirti?

– Galbūt tai gan naivus pavyzdys, bet vienos repeticijos metu turėjome nemažą diskusiją apie tai, ar įėjęs į kambarį vyras spausdamas rankas kolegoms turėtų tą patį padaryti su moterimis? Viena iš mūsų sakė, jog nepasisveikinus rankos paspaudimu, jaustųsi nevisavertiškai, o kiti (tarp jų ir aš) problemos nemato, mat tai kažkoks diskomforto nesukeliantis kultūrinis palikimas.

Daug diskusijų buvo ir apie tai, kaip nepadaryti to darbo pernelyg „feministišku“, kaip palikti jame meilės vyrams. Mūsų grupėje viena mergina yra ištekėjusi, o kitus jau planuoja vestuves ir nėra taip, kad kitos lyties savo gyvenimuose esame atsisakiusios (juokiasi).

Jie yra dalis mūsų įkvėpimo. Taigi, svarbiausiai ieškojome balanso, nepamesdamos „women power“ ir savo meilės vyrams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata