Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sirenos 2017 skelbia užsienio spektaklių programą

MDLSX
Renato Mangolin nuotr. / MDLSX
Šaltinis: Pranešimas spaudai
Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“
0
A A

Rugsėjo ir spalio sandūroje vyksiantis 14-asis festivalis „Sirenos“ šiemet kvies išjungti išankstines nuostatas ir leisti sau priimti netikėtu rakursu pristatomas istorijas apie tuos, apie ką visuomet – apie mus. Režisieriai ir kūrėjų kompanijos iš Latvijos, Rusijos, Italijos, Vengrijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos Lietuvos žiūrovams pristatys šešis spektaklius, kurie kvies pažvelgti į gyvenimą ir mirtį be nusistatymo, be išankstinio žinojimo.

„Sirenos“ kviečia pamiršti, kas yra teatras. Ir kartu su festivaliu švęsti galimybę teatrą matyti kitokį. Visokį. Hiperrealistiniame scenovaizdyje ir totaliniame chaose. Kartu su tais, kurie netelpa į lyčių stereotipus ir po tų, kurių nebėra. Stebint spektaklį ir vaikštant po spektakliu tapusius kambarius.

Iš dokumentų kuriami žmonės, o iš žmonių – dokumentai

Šiemetinėje festivalio programoje – net du su Vokietija susiję teatro darbai: vienas iš jų – spalio 5 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje bendradarbiaujant su Goethe’s institutu pristatomas spektaklis „Teatro atminimo akmenys“ Vieni įdomiausių dokumentinio teatro kūrėjų – režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris kartu su dramaturge Regine Dura, pasitelkę Karlsruhės valstybinio teatro dokumentus, rekonstravo antisemitinės diskriminacijos procesus, kuomet po 1933 m. iš teatro buvo atleisti aktoriai ir kiti kūrybinio personalo darbuotojai.

Konservatyvesnių pažiūrų žiūrovai iš pirmo žvilgsnio galėtų gūžčioti pečiais, ar tikrame teatre aktoriai ir žiūrovai sėdi greta, už vieno stalo, kartu skaitydami dokumentus, laikraščius, ataskaitas, memuarus, kai tuo tarpu greta sėdintys spektaklio kūrėjai nejučia, tarsi lengvo pasažo – nunešami į gana netolimą praeitį, kurioje girdime Karlsruhės žydų aktorių balsus, stebime jų pašalinimą, suėmimą, tremtį ir kaip visa tai atveda į savižudybę, koncentracijos stovyklas ar slapstymąsi emigracijoje.

Pasitelkę dokumentus spektaklio kūrėjai puslapis po puslapio, faktas po prisiminimo, ištrauka po citatos kuria žmogų ir jo žalojamą... žmogų. O tai, kas šiandien tikrąja to žodžio prasme yra tapę pamatu žingsniams – „stolpersteine“, žydų aukoms skirti atminimo akmenys grindinyje – tampa ir pamatu spektakliui apie biurokratijos kuriamą antžmogišką sistemą.

Grįžta „Remote...“ kūrėjai

Prie nutarimo nutraukti savo gyvybę prisiliečia ir Lietuvoje ypatingo pasisekimo sulaukusio spektaklio-pasivaikščiojimo „Remote Vilnius“ autorius Stefanas Kaegi ir Dominicas Huberis iš „Rimini Protokoll“. Netradicinio teatro kūrėjai Vilniuje pristatys dar vieną teatro suvokimo ribas laužantį pasirodymą „Nachlass“, sukurtą bendradarbiaujant su šveicarų teatru „Vidy“ Lozanoje ir kitomis institucijomis.

Argi tai – teatras, paklaustų žiūrovas, nepratęs prie scenos, kurioje nėra aktorių. Dar geriau: nebėra žmonių, kurie pasakotų istoriją. Jie jau spėjo išeiti. Žiūrovams perduodamas jų palikimas – istorijos, praeitį liudijantys dokumentai ir atsiminimai, o taip pat projekcijos ateities, kuri ateis, kai tavęs jau nebebus, – visa tai kambariuose be žmonių, į kuriuos kviečiami užeiti visi susidomėję. Tarp kitko spektaklio, kuriame reflektuojama savarankiškai pasirinkta mirtis, idėja S. Kaegi kilo lankantis Lietuvoje. Kurdami spektaklį „Remote Vilnius“, jo kūrėjai lankėsi LNDT scenoje kaip tik tuo metu, kai joje buvo pašarvotas a.a. Henrikas Vancevičius, ilgametis tuometinio Akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius. Tuomet ir atsirado idėjos apie mirtį scenoje refleksijos užuomazgos.

„Nachlass“ – tai spektaklis apie žmones, kurių nebėra, tačiau kurių buvimas jaučiamas ir jiems išėjus. Jų nėra, tačiau jie nėra pasyvūs ar tylūs. Jų prisiminimas veikia savarankiškai ir jis sukurtas ne juos pergyvenusiųjų. „Nachlass“, spektaklis liudijantis gyvenimą „po išėjimo“ (vok. „nach“ – po, „lassen“ išeiti) bus pristatomas Menų spaustuvės erdvėse spalio 1-8 dienomis.

Italė tarp Davido Bowie ir Tildos Swinton

Prisiminimais, asmeniniais dokumentais ir praeities liudijimais dalinsis ir italų sprogstamasis teatrinis mišinys – trupės MOTUS spalio 7 ir 8 dienomis LNDT Mažojoje salėje pristatomas mono-spektaklis „MDLSX“. Šifruotinas kaip „middle sex“ (lt. „vidurinioji lytis“) ir atliekamas nenustygstančios vietoje aktorės Silvia Calderoni, spektaklis žiūrovams nepasakoja personažo istorijos, tačiau nepateikia ir autentiškos aktorės patirties – tebūnie klausimas, kiek spektaklyje fikcijos, o kiek realybės, lieka neatsakytas kaip ir kitas klausimas, ar scenoje vyras, ar moteris. Kita vertus, kodėl mums tai turėtų rūpėti? Calderoni prisiminimai, pramaišiui su Jeffrey Egenides‘o novelės „Vidurinioji lytis“ ištraukomis, kviečia nelaukti atsakymo. Kviečia neuždavinėti klausimų. Nespręsti iš anksto. Ir leisti sau priimti tai, ką kitas leido sau priimti kaip save.

Ar tikrai teatre reikia kalbėti apie tai, – galėtų gūžčioti pečiais konservatyvesni žiūrovai, tačiau nusimetusiuosius išankstinių nuostatų pančius scenoje pasitiks nuostabios atlikėjos kūnas ir jo pasakojama smurto, skausmo, sumišimo ir priėmimo istorija. Nuotraukos ir seni namų video supažindina su berniukiško tipo mergaite, kuriai augant ir bręstant kyla klausimas – o visgi, kas ji(s)? Ir į ką reikia užaugti – į vyrą ar į moterį?

„MDLSX“ – tai aktorės Silvia Calderoni road trip‘as, kelionė, kurioje ji eksperimentuoja DJ/VJ formate, tyrinėdama lytiškumo ir tapatybės koncepcijos ribas. Tikrovę ir fikciją defokusuojantys autobiografiniai motyvai ir literatūriniai intarpai, siūbuoja tarp lyčių problemų ir lyties atsisakymo. Spektaklio kūrėjai cituoja Judith Butler, Donna Haraway, Paul B. Preciado ir kitas queer konteksto kaleidoskopines ištraukas. „MDLSX“ – tai (kiek)vieno žmogaus žengimas į kitą veidrodžio pusę, išsivaduojant nuo savęs – kaip iš anksto sudėliotos koncepcijos. Tuo tarpu, pasak spektaklį išgyrusių teatro kritikų, Silvia, atliekanti Cal vaidmenį, stoja į vieną gretą su Davidu Bowie ir Tilda Swinton, nė žingsniu neatsilikdama nuo šių androginiškų menininkų kompanijos.

Šiandienos chaose tarpstantis individas

Chaotišką mėginimą išsivaduoti nuo vienatvės tyrinėja ir prancūzų teatro enfant terrible Vincentas Macaigne‘as. Spalio 10 ir 11 dienomis LNDT Didžiojoje salėje žiūrovų lauks jo teatrinis vyksmas, kuriame gilinamasi į tyros ir radikalios meilės paieškose įstrigusių personažų gyvenimus. Spektaklio kūrėjų nuomone, prancūziškai geriausiai prasmę išreiškiantis žodis „en manque“ lietuviškai reikštų narkotinę, alkoholinę abstinenciją, stygių, troškulį, trūkumą ir to sukeliamą nerimą, desperaciją ir sumaištį. „Troškimas“ – tai teatrinių, plastinių ir choreografinių elementų kupinas spektaklis apie vienatvę, depresiją ir meilę be atsako.

Čia ne kiekvienam tokį spektaklį suprast galima, – kartais pasigirsta išankstinių nuomonių, tačiau Macaigne‘o teatrinis pasaulis siūlo intensyvų, brutalų, meilės ieškantį vizualaus meno, fizinio teatro, garsinių paveikslų ir tekstinių kombinacijų mišinį, pagardintą smurtu ir humoro atskoniu. Mišinį, suvokiamą kiekvienam bent kažkiek esančiam ar buvusiam sumišusiu, konvulsyviai mėginančiu atgauti gyvenimo geismą.

Kaimynų miestai, o viename – lietuviškas vardas

Savotiško gyvenimo geismo paieškose gyvena spektaklio „Artimas miestas“ personažai, gimę Latvijos nacionaliniame dramos teatre režisieriaus Kirilo Serebrenikovo ir jo komandos sukurtame spektaklyje, kurio premjera pagal lietuvių autoriaus Mariaus Ivaškevičiaus kone labiausiai užsienyje statomą pjesę „Artimas miestas“ įvyko visai neseniai.

Vienas įdomiausių šiuolaikinių Rusijos režisierių kviečia per Anikos ir Ivo miestus pažinti ne tik savo, bet ir kitą, artimą miestą. Tik šiemet premjeros šviesą išvydęs spektaklis pasakoja apie du trisdešimtmečius įsimylėjėlius, kurių santykius keičia šeimyninio gyvenimo rutina, darbas ir trys vaikai. Kas savaitę vis į kitą miestą išvažiuojantis Ivo galiausiai priverčia ir Aniką palikti miestą ir pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Tuomet ir įvyksta esminis pokytis – pasąmonės vaizdiniai pasiglemžia kasdienybės racionalumą.

Būtų galima sakyti, kad „toks teatras kaip ir toks gyvenimas – netikras“, tačiau Ivaškevičiaus 2005 m. sukurtos pjesės inspiracija tapo tikras įvykis, aprašytas danų spaudoje: Kopenhagoje, viename bute rastos moters lavonas, kurį laiką neatpažintas, vėliau tapo dviejų gyvenimų liudininku – atrastas moters dienoraštis leido suprasti, kad Malmėje moteris gyveno šeimyninį gyvenimą su vyru ir trimis vaikais, o Kopenhagoje užsiiminėjo prostitucija ir vartojo narkotikus. Spektaklis „Artimas miestas“ bus pristatomas spalio 5, 6 dienomis LNDT Didžiojoje salėje.

Tuo tarpu – persikėlus iš Danijos į butą Budapešte, sutinkame kitus pasakojimus: po arkomis krizenantys praeities šešėliai ir neaiškūs nutylimų istorijų atbalsiai sutrikdo iškeldinti vienišos moters atvykusį užduoties vykdytoją. Garsaus Vengrijos režisieriaus Kornélio Mundruczó poetinio ir sykiu provokuojančio spektaklio „Gyvenimo imitacija“ personažai gyvena nuduodami, atsiriboję nuo politinės situacijos. „Hiperrealistiniu šedevru“ vadinamas vengrų spektaklis bus pristatytas spalio 13 d. Menų spaustuvėje.

Ypatinga programa ir nuolaidos bilietams

„Džiaugiamės šių metų festivalio užsienio programa, – pasakoja festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, – ne vienus metus teko intensyviai dirbti, kad šiemet galėtume didžiuotis vienu metu Vilniuje pristatydami tokias pavardes kaip Macaigne‘as, Mundruczó, Serebrenikovas, laukiam grįžtančių „Rimini Protokoll“, jau spėjusių pavergti vilniečių ir miesto svečių simpatijas, nekantraujame supažindinti žiūrovus ir su italų „MDLSX“, naujausia Mariaus Ivaškevičiaus kūrinio interpretacija bei dokumentinio teatro specialistais iš Vokietijos“.

Festivalio organizatoriai nesiekia auklėti žiūrovų, nesistengia jų „supurtyti“ netradiciniais spektakliais ar nustebinti nekanoninėmis teatro priemonėmis. Šiemet „Sirenos“ kviečia pasižiūrėti į tai, ką iš pirmo žvilgsnio, vadovaudamiesi išankstinėmis nuostatomis, galėtume pavadinti klaida, o ją ištaisę prarastume nuostabaus grožio gyvenimo kūrinį. Festivalis siūlo leisti sau nežinoti, kas yra tikras teatras ir akimirką negalvoti, kaip užlopyti skyles ar užtaisyti plyšius: pro juos galima regėti labai įdomų, gal sukrečiantį, o gal prasmės suvokimu apdovanojantį vaizdą. Pamiršti išankstines nuostatas ir mokytis priimti teatrą, kaip ir patį gyvenimą, iš naujo, neįrėminant ir neuždedant etiketės, – štai ko bent akimirkai siektų šiemetinės „Sirenos“.

Plačią ir turiningą festivalio programą pristatantys organizatoriai žiūrovus kviečia nelaukti vėliau pabrangsiančių bilietų, o įsigyti juos su vasariškomis nuolaidomis. „Kaip visuomet, vos paskelbę programą, pirmiesiems festivalio žiūrovams suteikiame galimybę bilietus į spektaklius įsigyti su didelėmis nuolaidomis, – pasakoja festivalio direktorius Martynas Budraitis. – Artėjant festivaliui, rudenį bilietai brangs, tad planuojant atostogas, kviečiame pasiplanuoti ir į ką bus grįžtama po jų“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau