Sekite 15min Google
E.Nüganeno pastatymas (premjera įvyko dar 2025-ųjų gegužės 30 d.) sulaukė aukščiausių kritikų įvertinimų. Beje, dar prieš premjerą M.Ivaškevičiaus pjesė apie kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus likimą, moterų dalią ir meilę karo prieš Ukrainą fone tarptautiniame konkurse „EURODRAM“ buvo pripažinta viena iš geriausių Europoje.
E.Nüganenas – aktorius, režisierius, nuo 1992-ųjų Talino miesto teatro vyriausiasis režisierius, už kūrybą įvertintas apdovanojimais tiek Estijoje, tiek užsienyje. Šis pokalbis su režisieriumi įvyko mėnesį prieš estiškąją premjerą 2025-aisiais, bet aktualumo tikrai neprarado.
Spektaklis bus rodomas dviem sudėtimis – su estų (spalio 8 d.) ir rusų (spalio 9, 10 d.) aktoriais. Spektakliai su lietuviškais subtitrais.
– „Dievų aušra“ – kodėl iš viso nusprendėte pastatyti šį spektaklį?
– Tai bent nedidelis mano indėlis, reakcija į tai, kas dabar vyksta Ukrainojeir mano pilietinė pareiga padaryti taip, kad kuo daugiau sužinotume, prisimintume tai, ir kad žmonija ateityje kiek galima rečiau susidurtų su tokiais nežmogiškais sprendimais, kai viena valstybė pasirenka jėgos kelią: tankais ir raketomis užpulti kitą šalį.
Prieš 10–20 metų jau manėme, kad tie laikai praeityje. Bet kuriuo atveju, jei ne visame pasaulyje, tai Europoje – tikrai. Po Antrojo pasaulinio karo Europa gyvena manydama, kad tai neįmanoma. Tai yra, gyveno. Pasirodo, Europa gyveno kitame pasaulyje – dramblio kaulo bokšte. Juk viskas prasidėjo taip netikėtai, ir netikėtai visiems, net rusams, net Rusijos vyriausybei, jau nekalbant apie kitus...
Neturėjau tokios pjesės, kokią norėčiau statyti. Tai sužinojęs Marius Ivaškevičius pasakė, kad turi vieną pjesę. Ir štai mes dirbame, kad šiomis temomis kalbėtų visuomenė, kad apie tai nepamirštų, kad nesušluotume visko po kilimu, kad mes „nepavargtume“. Nuo ko mes apskritai turėtume pavargti? Gyvename taikoje. Kitas reikalas – žmonės fronte. Ir kokią turim teisę apskritai pavargti? Tai atrodo kvailai ir arogantiškai. Tai idiotizmas. Manau, ypač dabar apie tai reikia kalbėti.
– Ar pamenate, kur buvote 2022 m. vasario 24 d. – kur jus pasiekė žinia apie karą?
– Buvau namuose. Estijos nepriklausomybės diena, šventė, apie 8 ar 9 ryto... Kai pasirodė ta žinia, nebuvo taip, kad „aš netikiu“, nes visa tai akivaizdu, ir suvoki, kad tai – nauja realybė. Pamenu pirmą mintį, kuri šovė į galvą. Kai tik tai išgirdau, iškart pagalvojau: „Tai lemtinga klaida!“
Net jei karas bus „trumpas ir sėkmingas“, pasekmės išliks ilgai – tiek rusams, tiek ukrainiečiams. Tikrai dar dviem kartoms. Manau, pasikeitė ne tik Ukrainos visuomenė, bet ir Rusijos. Pastaroji sulaužyta.
Net jei karas bus „trumpas ir sėkmingas“, pasekmės išliks ilgai – tiek rusams, tiek ukrainiečiams.
– Ar „Dievų aušra“ pagrįsta tikrais įvykiais?
– Taip. Galbūt kas nors matė dokumentinį filmą „Mariupolis 2“. Jį nufilmavo Mantas Kvedaravičius – žinomas lietuvių dokumentininkas, kuris filmuodavo įvairiuose karo židiniuose. Už šį filmą jis buvo apdovanotas po mirties.
Svarbus momentas – prieš prasidedant karui Ukrainoje Mantas nusprendė, kad baigia savo dokumentinių filmų seriją apie karo veiksmų zonas. Gyvens kaip ir visi: augins vaikus, susituoks su mergina Hanna. Bet kai prasidėjo karas, jis suprato, kad negali gyventi ramaus šeimyninio gyvenimo, nes ten kažkas jo laukia. Ir štai jie sugrįžo į Mariupolį.
Tai, ko gero, labiau primena meilės istoriją. Bet tai yra ir dar dviejų karių istorija, kurie taip pat gelbėjo – vienas vaiką, kitas – motiną. Visi personažai scenoje – aktorės, tai yra moterų personažai. Aukojimasis vardan meilės – šioje pjesėje jo labai daug. Na, žinoma, ten yra ir humoro, nes Manto ir Hannos santykiai buvo labai įdomūs. Tarp jų buvo labai originali ir didžiulė meilė.
– Kokia ta istorija, tapusi „Dievų aušros“ pagrindu?
– Kai Ukrainoje prasidėjo plataus masto karas, Mantas Kvedaravičius buvo Rytų Afrikoje, Ugandoje. Ten jis filmavo savo naują meninį filmą, kuriame vaidino ir jo mylimoji Hanna, kilusi iš Ukrainos.
Mantas norėjo pradėti naują savo gyvenimo etapą – palikti dabartinį dokumentininko darbą įvairiose karo veiksmų zonose ir pradėti normalų gyvenimą: vesti Hanną ir susilaukti vaikų. Tai ir turėjo tapti jų nauju gyvenimu, tačiau prasidėjo karas.
Kai Rusijos kariuomenė priartėjo prie Mariupolio, Mantas suvokė, kad dabar niekaip nepavyks gyventi įprasto žmogaus gyvenimo: jis tuos žmones Mariupolyje pažinojo, jis kūrė apie juos filmą. O kai miestas buvo apsuptas, jis ten nuvyko, kad savo filmą užbaigtų. Hanna vyko kartu su juo. Jam pavyko dirbti keletą savaičių, o vėliau pateko į Rusijos kariuomenės rankas ir buvo nužudytas. Hanna to nežinojo, dingusio vyro ieškojo karo apimtame mieste, kur lėkė kulkos ir krito bombos, kol jai jo žūties vieta buvo parodyta.
Jam pavyko dirbti keletą savaičių, o vėliau pateko į Rusijos kariuomenės rankas ir buvo nužudytas.
Jai pavyko slapta pabėgti, vyro kūną bei visą nufilmuotą dokumentinę medžiagą išvežti ir pasiekti Lietuvą. Vėliau filmas buvo sumontuotas Paryžiuje ir pavadintas „Mariupolis 2“, o jo autorius po mirties buvo apdovanotas Europos kino akademijos prizu už geriausią dokumentinį filmą.
Mariaus Ivaškevičiaus pjesė būtent apie tai – kas įvyko Mariupolyje, apie meilės galimybę karo metu.
– Vadinasi, spektaklyje daugiau meilės nei karo?
– Turbūt. Net scenose, kuriose kalbama apie karą, aišku, kad veikėjus veda meilė. Pjesė labai gudri ir sąmojinga, parašyta įdomia forma. Ji prasideda kaip teatro aktorių atranka. Ateina aktorės, dalyvaujančios konkurse, siekdamos gauti vaidmenį. Iš pradžių jos net nežino, kokį vaidmenį turės vaidinti.
Ir šis žaidimas suteikia mūsų žiūrovui galimybę šiek tiek nuo viso to atsiriboti. Supranti, kad tai vis dėlto tik žaidimas, o ne karas teatro scenoje. Todėl salėje mes, kaip žmonės, tai priimame lengviau, o ne taip, kad atėjai į teatrą ir iškart gavai „kūju per galvą“. Stengiamės būti žiūrovo pusėje, nenorime tiesiog rodyti kažkokį siaubą.
Stengiamės būti žiūrovo pusėje, nenorime tiesiog rodyti kažkokį siaubą.
– Ar žiūrovas gali tikėtis laimingos pabaigos?
– Noriu, kad žiūrovas po spektaklio išeitų kupinas vilties. Juk žiūrovas ateidamas žengia ir pirmą žingsnį mūsų link. Jis „kojomis“ balsuoja už teatrą, todėl jį reikia gerbti. Nenoriu spjauti žiūrovui į sielą. Manau, kad tie, kurie ateis, emociniu požiūriu padarė jau daug. Ir mes už tai žiūrovą labai gerbiame.
Nenoriu spjauti žiūrovui į sielą.
Norime kalbėti apie meilę ne tik tą, kai ji išsipildo kone rojaus sąlygomis. Gyvenimas įvairus, ne visada esame rojuje: kartais dienos įprastos, o kartais – sunkios. Štai dabar istorija būtent apie meilę – sunkiais laikais, kokia ji gali būti stipri ir didžiulė. Nepaisant nieko. Herojiška, lydima pasiaukojimo, nemąstant apie save, galvojant apie artimuosius, apie mylimus žmones.
– Teatro trupėje yra aktorių, kurie prasidėjus karui atvyko iš Ukrainos. Ar jie taip pat dalyvauja šiame spektaklyje?
– Būtent šie aktoriai, kurie karo metu atvyko iš Ukrainos, tuo pačiu metu vaidina ir kitame – režisieriaus Merle Karusoo – spektaklyje. Tačiau mūsų projekte yra aktorių, gimusių tiek Estijoje, tiek Ukrainoje, kai kurie – Mariupolyje, taip pat ir Rusijoje. Tai skirtingų kartų aktorės, nes reikia, kad jų amžius būtų nuo 20 iki 70-ies.
– Spektaklis turi dvi aktorių sudėtis: vieną rusakalbę, o kitą – kalbančią estiškai. Kodėl buvo nuspręsta elgtis būtent taip, o ne naudoti sinchroninį vertimą?
– Ši tema, patinka mums tai ar ne, šiuo metu Estijoje svarbi. Šie įvykiai daro didelę įtaką Rytų Europos ateičiai. Ir nepaisant to, kad daugelis galbūt jau norėtų viską pamiršti ir sako, kad derybos „jau jau jau tuoj bus“ – net jei jos ir įvyks, pasekmės niekur nedings. Karai taip nesibaigia – vienu pirštų spragtelėjimu.
Svarbu, kad pjesė būtų pristatyta tiek estų, tiek rusų bendruomenei, kad tai nevirstų situacija, kuomet estų aktoriai vaidina Estijos dramos teatre, o mes žiūrime spektaklį ir visi galvojame vienodai.
Norėdami pasiekti tiek estus, tiek čia gyvenančius rusus, nusprendėme eiti būtent šiuo keliu – kad spektaklį būtų galima žiūrėti tiek estiškai, tiek rusiškai.
– Ar šios dvi versijos kuo nors skiriasi?
– Spektakliai pasakos apie tą patį, tai ne vienas kitam prieštaraujantys spektakliai, kai vienas šiek tiek labiau į kairę, kitas – šiek tiek į dešinę. Tiesiog žiūrovui lengviau tai suvokti savo gimtąja kalba.
Jie skirsis tuo, kad gali būti suvoktas skirtingai – rusakalbis žiūrovas kai kurias vietas gali suvokti šiek tiek kitaip nei estas. Iš esmės skirtumas tas, kad mums, estams, šis karas yra labai „artimas“, bet vyksta tik šalia mūsų, o ukrainiečiams ir čia gyvenantiems rusams – jis vyksta ir jų viduje.
Ir vėl skirtingai suvoks: ukrainiečiai – vienaip, o rusai – kitaip, net tie, kurie iš jų yra prieš karą. Trumpai tariant, tie, kuriems visa tai yra įsiveržimas, okupacija. Kurie mąsto taip pat, tarkime, kaip aš, kaip dauguma Estijoje. Jų viduje vyksta karas, artimas pilietiniam karui. Jie supranta, kad vyksta kažkas nežmogiško, bet beveik nieko negali padaryti.
Ir vėl skirtingai suvoks: ukrainiečiai – vienaip, o rusai – kitaip, net tie, kurie iš jų yra prieš karą.
Kitaip tariant, žiūrovų salėje reakcijos gali būti įvairios: vienur vieni žiūrovai juokiasi, kitur nuščiūva, o dar kitur žiūrovui gerklę gniaužia gumulas. Galbūt kokiam nors sociologui ar teatro kritikui bus įdomu pamatyti, kaip skirtingai suskamba šis spektaklis. Man taip pat įdomu!
– Ar sunku buvo statyti šią pjesę emociniu požiūriu?
– Emociniu požiūriu – ne. Taip, mes žinome, kad visi šie įvykiai nutiko iš tikrųjų, ir kartais pagalvoji, kiek tvirtybės gali turėti žmogus, kad visa tai išgyventų. Jėgos, meilės ar gyvenimo troškimo. Bet vis dėlto yra tam tikra riba. Labai sunku įsivaizduoti rašytoją, kuris rašo apie tokius įvykius ir visą laiką pats verkia. Sunku įsivaizduoti kino režisierių, kuris nufilmavo kadrą, dėl kurio vėliau salėje verkiame, o jis verkia filmavimo metu.
Tu dirbi ne tik remdamasis emocijomis, bet ir analizuoji, kodėl taip yra, kas mus veikia, kodėl tai mus paliečia, kodėl kyla toks jausmas ir kaip tai perteikti kita kalba – teatro kalba, aktorių vaidyba, režisūriniais sprendimais ir pan. Čia kyla kiti sunkumai.
Pavyzdžiui, kaip perteikti, kaip išversti į teatro kalbą, kokia forma būtų tinkamiausia, kad tai būtų įdomu, pakankama, bet ne per daug. Profesiniai sunkumai.
– Ar galima sakyti, kad šis spektaklis jums iššūkis?
– Taip, iššūkis. Bet būtent teatro iššūkis. Kaip pasiekti, kad žiūrovas šią situaciją suprastų tiek širdimi, tiek protu. Repeticijų metu kalbėjome ir diskutavome, kad jei veikėjas atsiduria krizinėje situacijoje, jis dažnai elgiasi ir reaguoja instinktyviai arba emociškai. Suvokimas, kas įvyko, atsiranda vėliau.
Bet kai tai vaidini scenoje, negali to vaidinti tiesiogiai. Negali aktorės ar aktoriaus tiesiog privesti prie afekto, šoko būsenos ar isterijos. Nes tai nėra estetinės formos. Mes iš tikrųjų teatre to matyti nenorime. Mes nesame tam pasirengę.
Šokui ar isterijai reikia rasti estetinę formą. Teatre – teatrinę, kine – kinematografinę ir pan. Kitaip tai bus ne meninis kūrinys, o tiesiog natūralus karo siaubas. Mes esame vertėjai, o mūsų užduotis – tą siaubą išversti. Kitaip ir mes patys pultume į isteriją. Šia prasme tai yra iššūkis.
Mes esame vertėjai, o mūsų užduotis – tą siaubą išversti.
– Ar jūsų karjeroje iššūkiai jums vis dar patinka?
– Na, iš tikrųjų taip. Nes be iššūkių šiek tiek nuobodu. Nors esama savotiško žavesio, kai atrodo, kad jau viską žinai. Bet tada nėra rizikos žavesio!
Menininkas gali sakyti, ką nori, bet iš tikrųjų jis vis dėlto norėtų kurti... Na, jei ne šedevrus, tai bent jau gerus ar labai gerus spektaklius, filmus, knygas.
