Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 20d. 18:08

Spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ režisierė K.Gudmonaitė: ką reiškia (ne)meilė?

Kamilė Gudmonaitė Interviu
A.Didžgalvio nuotr. / Kamilė Gudmonaitė

Įsibėgėjo naujasis Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklių sezonas. Jaunieji aktoriai rodys ne tik jau gerai žinomus ir sėkmės susilaukusius spektaklius, bet žiūrovus stebins ir naujais, dar niekur Lietuvoje nematytais teatro kūriniais. Vienas iš jų – dramaturgo Joëlio Pommerat pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“. Spektaklio režisierė Kamilė Gudmonaitė sako, jog statyti šią pjesę – nelengva užduotis.

– Kas jus atvedė į Klaipėdos Jaunimo teatrą?

– Viskas prasidėjo nuo Jauno teatro dienų festivalio, kuris, kaip žinia, organizuojamas jau ne vienerius metus. Kiekvienais metais šiame festivalyje aš vis parodydavau kokį nors savo spektaklį, kol vieną kartą mane, kaip režisierę, pakvietė sudalyvauti Jauno teatro dienų kūrybinėse dirbtuvėse. Tai įvyko prieš dvejus metus, kai aš ir man skirta kūrybinė grupė pirmą kartą „susidraugavome“ su 2003 metais parašyta režisieriaus, dramaturgo Joëlio Pommerat pjese „Dviejų Korėjų susijungimas“. Būtent po šio festivalio režisierius Valentinas Masalskis pakvietė mane toliau statyti spektaklį ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas su Klaipėdos Jaunimo teatru.

– Kodėl nusprendėte tęsti šios pjesės statymą?

– Iš pradžių, pradėjus dirbti su šia pjese, daugeliui mūsų įvyko atmetimo reakcija. Vis tik apie meilę kalbėti šitaip tiesiogiai yra labai keista. Kilo mintys – ką daro tie žmonės, kodėl jie čia kenčia? Ieškojome, kokiu būdu būtų galima ją statyti.

Tačiau, pasibaigus festivaliui, o kartu ir kūrybinėms dirbtuvėms, aš supratau, kad pjesė visgi labai artima mūsų kasdieniam patyrimui, kai nuolat įsiveliame į įvairias tragiškos meilės formas arba iš tiesų nežinome, kas visgi ta meilė yra. Įdomu tai, jog šioje pjesėje nėra linijinio veiksmo, t.y. nėra vieno ar kelių pagrindinių veikėjų, pasakojančių vieną istoriją. Tai spektaklis, susidedantis iš dvidešimties skirtingų scenų, kuriose atsiskleidžia, iš ko susideda mūsų jausmai. Tai tam tikra įvairių meilės formų kompiliacija, lyg savotiškas sketchas. Pats Pommerat kuria savo pjeses kartu su aktoriais, tad ir ši pjesė – bendro darbo su aktoriais audinys. Būtent todėl spektaklį sudarys ne tik pjesės scenos, bet ir mūsų laisvos fantazijos akibrokštai ir pačių aktorių kūryba.

– Apie ką bus šis spektaklis?

– Medžiaga tiria, kodėl mes negalime mylėti ir būti kartu. Pjesėje analizuojama meilės neįmanomybė. Čia puikiai sužaidžia dviejų Korėjų metafora, kurios tam tikrame istoriniame laikotarpyje buvo atskirtos ne savo noru, vystėsi visiškai skirtingomis kryptimis ir pamiršo, kad visgi jų gyventojai buvo, o ir tebėra, vieno kraujo. Nepaisant neseniai įvykusio abiejų Korėjų taikos susitarimo, valstybių santykiai vis vien išlieka labai sudėtingi.

Pjesėje nėra politikos, tačiau žmonės čia – kaip valstybės, kurioms lengviau skelbti karą nei siekti diplomatinio susitarimo. „Dviejų Korėjų susijungimas“ reiškia kažką, kas yra neįmanoma. Pjesė įvairiais požiūrio kampais analizuoja meilės iliuzijas, tai, kas trukdo egzistuoti tikrai meilei. Mes įsijaučiame į įvairias meilės formas, kurios greičiausiai yra ne meilė, o įvairios baimės: baimė būti vienišam, neatitikti tam tikro socialinio statuso, nemeilė sau arba savęs mylėjimas kitame. Galų gale, kas čia žino, iš ko ta meilė susideda?

– Kaip vyksta spektaklio kūrybinis procesas? Su kokiais iššūkiais teko susidurti statant pjesę?

– Mums ganėtinai svetimas prancūzų teatras, tai – žodžio teatras. Žodis čia turi ypatingą reikšmę ir prasmę. Dėl šios priežasties kurį laiką reikėjo pažindintis su tekstu, bandyti suprasti, ką talpina keli sakiniai bei ką slepia ištisi monologai. O kai galiausiai pradėjome dirbti su pjesės medžiaga, aš supratau viena – apie meilę kalbėti apskritai yra labai sunku!

Aš pati visada maniau, jog meilė – tai akivaizdus dalykas, kurį yra patyrę visi. Tačiau, kai pradėjome pjesės tematiką analizuoti su aktoriais, suvokėme, jog visi šią sąvoką suprantame skirtingai, visi turime visiškai skirtingus požiūrius šiuo klausimu ir lygiai tas pats vyksta pačioje pjesėje. Visos mažos tragedijos ir dramos vyksta dėl to, jog žmonės skirtingai supranta, kas ta meilė yra. Todėl šį spektaklį statyti tikrai nėra paprasta. Apie meilę kalba visi, tačiau kaip apie tai kalbėti teatre? Ką naujo galima pasakyti apie meilę?

– Gyvenate Vilniuje. Yra nemažai žmonių, kurie kokybiškai dirbti gali tik “saugioje”, pažįstamoje aplinkoje, o gerai pailsėti – tik savo lovoje. Ar nejaučiate diskomforto dirbdama svetimame mieste?

– Man kaip tik yra atvirkščiai! Vilniuje dar sunkiau sudėlioti mintis. Ten tiek daug judesio, žmonių, įvykių, renginių, todėl sunku susikoncentruoti į vieną dalyką. Atvažiavusi į Klaipėdą jaučiu visišką koncentraciją. Esu vienumoje su pjesės tema, atskirta nuo realaus pasaulio, ir man tai patinka. Būdama toli nuo namų galiu nesiblaškyti ir produktyviai bei koncentruotai dirbti su visa komanda.

– Kokie jūsų ateities planai? Ar Klaipėdos Jaunimo teatro žiūrovai gali tikėtis, jog tai – ne paskutinis jūsų statomas spektaklis uostamiestyje?

– Sunku pasakyti, kas vyks ateityje. Kol kas turiu nemažai planų 2019-iesiems ir net ateinančiam rudeniui, tačiau niekada negali žinoti. Laikausi nuostatos, jog pirmiausia reikia pastatyti šį spektaklį ir, jei dvi Korėjos susijungs, kodėl gi ne?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas