Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 28d. 20:00

Spektaklis „Lapkričio 20-oji“: nematomas nusikaltėlio portretas

Spektaklis „Lapkričio 20-oji“ 15min recenzija
Spektaklis „Lapkričio 20-oji“

2006-ųjų lapkričio 20-ąją Vokietijos miestelyje Emsdetene šaunamaisiais, duriamaisiais ir sprogstamaisiais ginklais nešinas aštuoniolikmetis Sebastianas Bosse įsiveržė į savo buvusią mokyklą, sužeidė 22 (kai kur rašoma 37) žmones ir nusižudė pats. Visuomenė ir politikai pradėjo ieškoti kaltininkų. Tuo metu kalbėti apie poreikį griežtinti ginklų įsigijimo kontrolę buvo nesolidu – aštuoniolikmetis sugebėjo puikiai apsiginkluoti, nors jau po 2002-aisiais Erfurto miesto mokykloje įvykdyto užpuolimo (jame žuvo 17 žmonių) Vokietijoje ginklus įsigyti buvo galima ne nuo 18, o nuo 21-erių metų amžiaus, be to, kai kurių rūšių duriamieji ginklai šalyje uždrausti. Todėl viešumoje pasirinktas kitas taikinys – kompiuteriniai žaidimai.

Paaiškėjus, kad Sebastianas daug laiko praleisdavo prie kompiuterinio žaidimo „Counter-Strike“, kuriame ginkluotas žaidėjas bėgioja po erdves, bandydamas nušauti kuo daugiau žmonių, visuomenė ir politikai pareikalavo sugriežtinti žaidimų, kurių tikslas – žudyti, sklaidą. Anot kai kurių Vokietijos politikų, įvykis Emsdetene įrodė, kad kompiuteriniai žaidimai žlugdo jaunus žmones ir kurstydami smurtą kelia pavojų visuomenei. Istorija spaudoje pabaigta kaip ir dauguma panašių atvejų: įvardyti kaltininkai, sugriežtinti įstatymai, žmonės ramūs, kad nuo šiandien gyvens saugiau. Tik turbūt nereikia sakyti, kad Emsdeteno mokyklos užpuolimas nebuvo paskutinis nei pasaulyje, nei pačioje Vokietijoje.

Skaitant apie to meto įvykius spaudoje, susidaro įspūdis, kad žmonės taip ir nesuprato, jog didžioji Emsdeteno tragedija buvo visai ne ginkluotas įsiveržimas į mokyklą. Žiniasklaida ir vieši asmenys skubėjo įvardyti problemą, kurią būtų galima greitai išspręsti, pavyzdžiui, sureguliavus įstatymus. Teisinė bazė pakeičiama kur kas greičiau nei žmonių požiūris ar elgesys, be to, neverta tikėtis, kad netikėtos nelaimės akivaizdoje šoko ištikti žmonės išanalizuos ir adekvačiai įvertins situaciją. Tai įmanoma tik praėjus kiek laiko ir galbūt naudojant visai kitas nei žiniasklaida priemones.

Pavyzdžiui, kuriant dokumentinį teatrą, suteikiantį galimybę ilgiau analizuoti ir įvairiapusiškai apmąstyti reiškinius bei pasiūlyti visuomenei naują jų priežasčių versiją. Tokią, kurioje kiekvienas žmogus – net fiziškai nesusijęs su pasakojama istorija – gali suvokti savo vaidmenį ir įtaką viskam, kas vyksta pasaulyje. Kitaip tariant, dokumentinis teatras pratina žiūrovus prie fakto, kad problemų sprendimai visuomet remiasi į asmeninius kiekvieno žmogaus sprendimus ir elgesį.

Dokumentinis teatras pratina žiūrovus prie fakto, kad problemų sprendimai visuomet remiasi į asmeninius kiekvieno žmogaus sprendimus ir elgesį.

Vieną tokio teatro pavyzdžių sausio viduryje Menų spaustuvėje pristatė festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“. Švedų režisierės Sofios Jupither „Lapkričio 20-oji“ remiasi minėto Emsdeteno mokyklos užpuolimo vykdytojo Sebastiano Bosse’ės asmenybe, jo paties įrašytu pasakojimu apie priežastis bei motyvus ir į aplink šį įvykį formuotais mitais. Spektaklio siužetas paprastas: mokyklą užpulti ir nusižudyti besiruošiantis aštuoniolikmetis vaikinas į vaizdo kamerą įrašinėja savo atsisveikinimą, aiškindamas, kodėl jo sprendimas yra geriausias, kokį jis gali priimti gyvendamas savo pasaulyje. Įrašęs valandos trukmės kalbą vaikinas publikos klausia, ar niekas nenorėtų prieš jam išeinant ką nors pasakyti. Žiūrovai nežino, kad spektaklio pabaiga priklauso nuo jų reakcijos į klausimą. Vilniuje publika tylėjo, pasiųsdama Sebastianą vaidinantį aktorių daryti tai, ką buvo suplanavęs.

„Lapkričio 20-osios“ monologe aktoriaus Davido Fukamachi Regnforso kuriamas Sebastianas prieš kamerą dėsto monologą: gyvenimas yra žiaurus ir beprasmiškas, žmonės gyvena dėl pinigų, o aš mokykloje išmokau, kad esu nevykėlis ir nieko gyvenime nepasieksiu. Daugiau nei valandą publika klauso teksto švedų kalba ir ekrane, kuriame projektuojamas į kamerą kalbantis Sebastiano veidas, seka lietuviškus titrus. Toks formos apibūdinimas neskamba patraukliai, tačiau forma nėra svarbiausias šio spektaklio dėmuo. Todėl apie „Lapkričio 20-ąją“ reikia kalbėti dviem kategorijomis – menine ir socialine.

Meninis spektaklio pavidalas gana silpnas – stebėti monologą kalba, kurios nesupranti, iš principo reiškia skaityti užrašytą tekstą ir kartais žvilgtelėti į scenoje atliekamus veiksmus. Aktorius nesukuria vientiso personažo, kurį stebėdamas galėtum pajusti, kaip Sebastianas artėja prie destruktyvaus sprendimo. Jis dėlioja akcentus, tačiau jų nesujungia, todėl stebinčiajam nėra lengva pamatyti tikrą žmogų – prieš mus stovi aktorius (todėl anksčiau ir buvo paminėta, kad publika nusprendžia aktoriaus, o ne Sebastiano likimą), skaitantis tekstą ir atliekantis keletą veiksmų, iliustruojančių tikrojo Sebastiano veiklą prieš pat išpuolį.

Kartais jis kreipiasi į publiką, tačiau dažnai tai daro švediškai, o ne angliškai – aktorius kviečia žiūrovus kontaktuoti tiesiogiai, tačiau pats stabdo šį procesą, tarp savęs ir publikos pastatydamas tarpininką – vertimą titruose. Taip atsiranda atstumas, neleidžiantis žiūrovui įsijausti į svarbias spektaklio siūlomas patirtis.

Larso Noréno užrašytas spektaklio tekstas sukrečiantis – jis reikalauja arba nepaprastai stiprios psichologinės vaidybos, arba visiškai paprasto, papildomų reikšmių nesiūlančio perskaitymo. S.Jupither spektaklyje bandoma laviruoti per vidurį – nors tekstas neužgožiamas nereikalingais veiksmais, tačiau periodiškai bandoma įtikinti, jog aktorius ir yra Sebastianas, ir kad viskas – taip pat vaikino emocinė raida – vyksta čia ir dabar.

Žiūrovai nežino, kad spektaklio pabaiga priklauso nuo jų reakcijos į klausimą. Vilniuje publika tylėjo, pasiųsdama Sebastianą vaidinantį aktorių daryti tai, ką buvo suplanavęs.

Neapsisprendimas dėl aktoriaus pozicijos (jis įkūnija ar tik pristato personažą?) dokumentinį spektaklį daro nuobodesnį, tačiau tekstas ir (greičiausiai) gili aktoriaus empatija tam, apie ką kalba, galiausiai „ištraukia“ kūrinį, nes iš spektaklio išeinantys žiūrovai kalbasi: „Taip. Viskas būtent taip ir yra.“ Čia svarbu pabrėžti – vyresniųjų klasių žiūrovai. Spektaklio režisierė griežtai nurodo, kad idealiausia „Lapkričio 20-osios“ publika yra 16–18 metų žmonės – su jaunesniais, jos nuomone, reikia kalbėti kitokiomis priemonėmis, o 20–21 metų jaunuolius ji jau vadina vyresniais žiūrovais. Dar vyresnei publikai tekstas galėjo nuskambėti neaktualiai, verkšlenančiai, paviršutiniškai. Tačiau kai apie 60% teksto sudaro aštuoniolikmečio pasakojimas apie jo gyvenimo, visuomenės ir asmenybės sampratą, turbūt ir nereikia tikėtis, kad vyresnieji tapatinsis su spektaklio žodžiais.

Čia pereikime prie socialinės spektaklio reikšmės, stipriai pranokusios meninę. Lietuvoje po spektaklių ne taip dažnai tenka išgirsti žiūrovus kalbantis apie jame aptartas temas bei idėjas – kur kas dažniau išeinantys iš teatro pirmiau pasirūpina paraginti vieni kitus skubėti į rūbinę, pažymi, kad ilgai sėdint įsiskaudėjo nugarą ar tiesiog planuoja vakaro pratęsimą.

Todėl geru ženklu laikyčiau daugybę išeinant iš „Lapkričio 20-osios“ nugirstų (ir patirtų) pokalbių apie tai, kaip jauni žmonės mato pasaulį, kokie išgyvenimai mokykloje ar šeimoje jiems paliko stipriausius prisiminimus. Vadinasi, „Lapkričio 20-osios“ kūrėjams pavyko „išnešti“ į visuomenę pokalbius apie vienišus ir nusivylusius jaunus žmones ir skatinti apie tai kalbėti tiek asmeniškai viską patyrusius, tiek esančius šalia tokių žmonių (vadinasi, visus likusius).

Dar vienas reiškinys – diskusija po spektaklio su aktoriumi Davidu Fukamachi Regnforsu bei trupės „Jupither Josephsson Theatre Company“ vadybininke Ulrika Josephsson. Pokalbyje pasiliko beveik pusė spektaklį stebėjusių žiūrovų, kurie išsklaidė mitą, kad lietuviai diskusijose linkę patylėti.

Paaugliai drąsiai dalijosi savo patirtimis, įspūdžiais, uždavinėjo klausimus ir netgi prašė spektaklio kūrėjų atsakyti į jiems asmeniškai svarbius klausimus – pavyzdžiui, ką daryti, jei brangus žmogus prisipažįsta nekenčiantis gyvenimo ar tiesiog nebematantis jo prasmės. Tai įrodo, kad jauni žmonės nori kalbėtis, dalytis savo patirtimis ir supratimu, klausti ir klausyti.

Panaši tema nuskamba ir spektaklyje – destruktyvūs veiksmai neatsiranda iš niekur, tai yra pasekmė proceso, kurio metu žmogus šaukiasi pagalbos, tačiau aplinkiniai atsisako jį išgirsti. Vieni pirmųjų Sebastiano žodžių „Lapkričio 20-ojoje“ yra „anksčiau ar vėliau, visi turėsite į mane pažiūrėti“. Kaip lengva būtų priskirti frazę paprasčiausiam dėmesio trūkumui ir tėkšti žmogui atgal: „tu nesi pasaulio centras“.

„Lapkričio 20-oji“ liudija, kad nuo senų laikų suaugusiųjų vaikams kartojamas visų problemų sprendimo raktas „nekreipk dėmesio“ užprogramuoja ne tik toleranciją smurtui, bet ir abejingą visuomenę.

„Lapkričio 20-oji“ liudija, kad nuo senų laikų suaugusiųjų vaikams kartojamas visų problemų sprendimo raktas „nekreipk dėmesio“ užprogramuoja ne tik toleranciją smurtui, bet ir abejingą visuomenę, bėgančią nuo to, ko nesupranta, nes nuo mažens žmonės yra pratinami ne susitvarkyti su vienatve, patyčiomis ir kitokia agresija, bet nekreipti dėmesio ir laukti, kol viską išspręs branda.

Vis dėlto, tikėtina, kad paprasčiausias pasidomėjimas žmogaus savijauta ir išklausymas daugeliui padėtų kur kas labiau, nei sprendimas palikti ramybėje ar pasiūlymai, kaip derėtų gyventi toliau. Festivalyje „Kitoks“ parodytas spektaklis įrodė, kad prisiimti atsakomybę už pokalbių stygiaus problemą gali bet kas, ir ją spręsti galima pačiomis įvairiausiomis priemonėmis. Vadinasi, atsakomybė vėl atgręžta į kiekvieną žmogų asmeniškai.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas