Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 4d. 20:00

Te(be)gyvuoja komedija. Amžinai juokinga „Žaldokynė“

Spektaklis „Žaldokynė“, 2008
D.Matvejevo nuotr. / Spektaklis „Žaldokynė“, 2008

Retai prieštaraujama teiginiams, kad skirtingos tautos pasižymi savita komiškumo samprata, ar kad nuo kiekvieno žmogaus išsilavinimo priklauso, kokio pobūdžio pokštai, situacijos, žodžių žaismai jam yra juokingi. Psichologas Harry L.Hollingworthas XX amžiaus pradžioje aprašė tyrimą, kuriame išskyrė objektyviai ir subjektyviai juokingų pokštų bei situacijų kategorijas. Pirmiesiems mokslininkas priskyrė naivius pokštus ir pokštus apie nelaimes, kurių kaltininkai – jų ištikti žmonės. Antriesiems – aštrias replikas, kalambūrus (žodžių žaismą), sąmojį, karikatūras. Trečiajai grupei Hollingworthas paliko situacijas, kurioms iš dalies būdingi ir pirmos, ir antros grupių apibūdinimai. Pavyzdžiui, juokus apie nelaimes, dėl kurių kalti aplinkiniai ar žodžių žaismą integruojantį naivumą.

Vienas Hollingworthui tyrime rūpėjusių klausimų – sąmoningai sukurtų komiškų situacijų bei pokštų ilgaamžiškumas. Nereikia ypatingų analizių, kad suprastume, jog komiškų situacijų kartojimas mažina jų netikėtumo faktorių, todėl ilgainiui kelia vis mažiau juoko. Lygiai taip pat akivaizdu, kad keičiantis žmonių išsilavinimui, patirčiai, vertybėms, anksčiau juoką kėlę pokštai ilgainiui tokio poveikio nebedaro.

Tačiau stebint reiškinius, kurie išlieka juokingi ir populiarūs daugybę metų, tampa akivaizdu, kad ne visas humoras susijęs su subjektyviomis žmonių patirtimis.

Vienas tai iliustruojančių pavyzdžių – režisierės Kazimieros Kymantaitės spektaklis „Žaldokynė“ pagal Boriso Dauguviečio pjesę. Pirmą kartą sceną išvydęs 1948-ųjų kovo 19 dieną, keletą kartų perstatytas, jis ėjo šešiasdešimt dvejus metus – Lietuvos nacionalinis dramos teatras su komedija atsisveikino tik 2010-ųjų liepos 17-ąją. Pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį spektaklio metu vis dar griaudėdavo pilnõs Lietuvos nacionalinio dramos teatro salės juokas. Todėl „Žaldokynė“ tampa puikiu pavyzdžiu, siekiant suprasti, kokį meno kūrinio poveikį gali generuoti gebėjimas suderinti subjektyvų ir objektyvų komiškumą.

Boriso Dauguviečio pjesės veiksmas vyksta 1945-aisiais, vos pasibaigus karui ir Lietuvoje prasidėjus kolektyvizacijai. Geriausio krašto aludario Joakimo Žaldoko namuose ruošiamasi svarbių tarybinės valdžios pareigūnų atvykimui, turinčiam sutapti su tarybinio ūkio ūkvedžio Broniaus Sidabro ir Žaldoko dukters Ievos sužadėtuvėmis, kurių pastaroji nuolat baidosi. Didžioji spektaklio dalis – tai valsčiaus žmonių blevyzgos, pasikalbėjimai apie pomėgį ir svarbą išgerti, bandymai užmegzti santykius, dejavimai dėl sunkaus, karo paveikto gyvenimo bei išsisukinėjimas nuo ūkio darbų. Praturtintas nemaža kritikos doze komunistinei valdžiai, sovietinę cenzūrą spektaklis, spėju, praėjo dėl idealistinės pabaigos: visi nutaria, kad laikas pradėti rimtai dirbti, geraširdis Ievos mylimasis Jonas Girėnas tampa svarbiu, sovietams pavaldžiu pareigūnu, tad prijaučiantieji komunistams susivienija su lietuvių liaudies tradicijų puoselėtojais. Siužetinis „Žaldokynės“ veiksmas pasyvus ir praktiškai visa, kas svarbiausia, – tai komiškos situacijos, personažų reakcijos, juokeliai, pasišpilkavimai.

2006-aisiais nufilmuotame spektaklyje aktoriai atrodo puikiai pažįstantys savo personažus, tad laisvi improvizuoti ir atsakyti tai darantiems kolegoms. Ryškiausias „Žaldokynės“ improvizatorius, žinoma, – Adolfas Večerskis, vaidinantis smuikininką Motiejų Sapiegą. Būtent jo replikos dažniau nei kitų žodžiai sulaukia audringo žiūrovų juoko. Daugybė improvizuoto aktoriaus teksto remiasi į didesnei lietuvių publikos daliai atpažįstamus reiškinius – nuolat minimi liaudies ar estrados dainų pavadinimai, įmetamas komentaras apie Juozo Statkevičiaus siuvamus drabužius (1945-ųjų Lietuvoje!). Nepaisant logikos trūkumo, naudojant esamojo laiko kontekstus XX amžiaus vidurio aplinkybėse, žiūrovams kur kas svarbesnis tampa džiaugsmas dėl atpažinimo, pranašumo pojūtis, tapimas ritualo dalimi. Tad nors publika sąmoningai juokinančiomis replikomis išplėšiama iš sceninės istorijos, žmonės jaučia, kad nuo scenos į juos kreipiamasi asmeniškai – kaip į būtent šiandien susirinkusius žiūrovus, galinčius suprasti inside joke’us (pokštus, kuriuos supranta tik tam tikrų bendrų patirčių turintys žmonės). Tokiu atveju juokas kyla ir dėl minėto atpažinimo, ir dėl pasąmoningos prievolės sureaguoti į specialiai šio vakaro žiūrovams pasiųstą žinutę. Taip juokaudamas aktorius sufleruoja, kad tik išskirtinė publika gali suprasti jo žodžius, tad pastaroji nenori pasirodyti kitokia. Tai – subjektyvų komiškumą stimuliuojanti priemonė.

M.Raskovskij nuotr./Spektaklis „Žaldokynė“, 2008
M.Raskovskij nuotr./Spektaklis „Žaldokynė“, 2008

Subjektyviai komiška „Žaldokynėje“ ir alkoholi(zm)o tema. Tai – vienas įdomiausių spektaklio fenomenų, nes būtent istorijos apie alaus gamybą, pagyros jam, personažų noras išgerti, galiausiai –alkoholio vartojimas užima ženklią spektaklio veiksmo dalį. Girdint publikos reakcijas akivaizdu, kad toks komedijos kūrimo principas puikiai veikia. Večerskis publiką juokina sąmoningai, o alkoholio ar jo pasekmių paminėjimas žiūrovams, regis, juokingas savaime, be didelių aktorių pastangų.

Remiantis S. Freudo idėja, kad juoką kelia staiga atsiradusi galimybė išleisti tai, kas užslopinta, norisi daryti išvadas, kad paklaũsų juokų alkoholio tema repertuarą lemia problemiška alkoholizmo situacija Lietuvoje. Su alkoholizmu artimoje aplinkoje susiduria daugybė lietuvių. Dalis tai laiko bėda, dalis – lietuviška tradicija ar net vyriškumo požymiu. 2006-aisiais garsiai kalbėti apie alkoholizmo priežastis ir žalą buvo nepopuliaru, tad tikėtina, kad viešas daugybei žmonių pažįstamos, tačiau slepiamos ir slopinamos problemos paminėjimas tapdavo momentinėmis galimybėmis išsilaisvinti. Šiandien, mūsų visuomenei alkoholizmą pradėjus traktuoti kaip ligą, tokia tematika kelia vis mažiau juoko, nes ją dažniau suvokiame ne kaip žmonišką silpnybę, su kuria kai kurie nesugeba susidoroti, bet kaip kenksmingą ir nekontroliuojamą reiškinį.

Kita vertus, alkoholizmas „Žaldokynėje“ reiškiasi ir per pasikeitusį personažų fiziškumą bei nepatogias situacijas, į kurias patenka išgėrę žmonės, vadinasi, čia žengiama į objektyvaus komiškumo kategoriją, kuri gali kelti juoką nepriklausomai nuo publikos principų. Panašiai galėtume kalbėti apie komunizmo ir seksizmo kontekstus, kurie šiandien (priešingai nei 2006-aisiais) daugumai, tikėtina, juoką keltų ne dėl žodžiais išsakytų juokelių, bet dėl komiškos aktorių fizinės išraiškos.

LNDT archyvo nuotr./Spektaklis „Žaldokynė“, 1985
LNDT archyvo nuotr./Spektaklis „Žaldokynė“, 1985

Objektyviai komiškas „Žaldokynės“ detales norisi aptarti pradedant Vytauto Grigolio vaidyba. Tačiau prieš tai trumpam grįžkime prie subjektyvių A. Večerskio improvizacijų, džiuginančių atpažinti kontekstus gebančią publiką. Sakydamas savo replikas, Motiejus ne įsilieja į bendrą veiksmą, o trumpam jį sustabdo, užsitikrindamas, kad publikos dėmesys akimirką bus skirtas išskirtinai jam ir jo žodžiai bus išgirsti nepriklausomai nuo veiksmo. Visiškai kitokio tipo komiškumu zakristijono Alfonso Rūtos vaidmenį remia Grigolis: pasirodydamas epizodiškai, juoką aktorius kelia kukliomis, naiviomis, taikliomis pastabomis, pats dažniausiai išlikdamas pagrindiniu pajuokos objektu. Tuo Grigolis „Žaldokynėje“ tampa artimiausiu klounui personažu, keldamas „gerybinį“ juoką, priešingą patyčių nestingančioms Motiejaus replikoms.

Rūtos komiškumas aiškintinas visai kitomis kategorijomis nei atpažinimo džiaugsmu. Čia galioja universalesni, Henri Bergsono aprašyti principai. Visų pirma – absoliuti nedermė tarp juntamos milžiniškos aktoriaus energijos ir publikai matomo mažyčio jo kūno plotelio (pro langą kyšo tik galva – iš vakaro prisigėręs ir įlindęs į svirną, Rūta nebegali išeiti, nes durys užstatytos alaus bačka, kurią pajudinus gėrimas sugestų – o to nenori niekas, net pats belaisvis). Personažo atlikimo ir suvokimo prasme absoliučiai laisvas Grigolis suvaržytas fiziškai. Greta komiško buitiškų aplinkybių ir laisvos dvasios supriešinimo, juoką kelia Rūtos automatizmas – gyvas žmogus negali judesiais išreikšti daugiau nei telpa pro svirno langą. Viską vainikuoja objektyviai komiškos aplinkybės – į nelaimę žmogus pateko dėl savo kaltės.

Dar vienas objektyviai juokingas „Žaldokynės“ reiškinys – Vytauto Rumšo kuriamas Sidabras, kurio komiškumas pasireiškia išimtinai fiziniais aktoriaus veiksmais. Visų pirma, aktoriaus kalba ne tik charakterizuoja nuolat skubantį, kad tik kuo mažiau laiko liktų nesėkmėms, žmogų. Žodžių bėrimas ir kartojimas, kartais pereinantis į mikčiojimą, ir keliantis nuolatinės atakos įspūdį, primena ligą. Juokas kyla todėl, kad suprantame, jog tai nėra pavojinga pačiam žmogui, tačiau „liga“ sukuria automatizmą, kurio personažas ne tik nesuvaldo, bet net nepastebi.

M.Raskovskij nuotr./Spektaklis „Žaldokynė“, 2008
M.Raskovskij nuotr./Spektaklis „Žaldokynė“, 2008

Rumšui kuriant komediją svarbūs demonstratyvūs ir tiksliai personažo būseną atitinkantys judesiai. Be abejo – automatiški kaip ir kalba, nekontroliuojami, paties Sidabro nepastebimi ir kardinaliai besikeičiantys paraleliai sitaucijos kaitai. Ryškiausias pavyzdys – absoliučiai nenatūrali, automatiška Sidabro eisena, sužinojus, kad jo bandytas pažeminti Jonas Girėnas (Ottonas Laniauskas) yra naujasis visų tarybinių ūkių tresto valdytojas. Scena kelia juoką dviem kryptimis. Pirma – suvokiant, kad personažas gauna atpildą už tai, kur įsivėlė savo noru. Antra – nevalingas sutrikusio žmogaus judėjimas visiškai nedera prie ką tik matyto polinkio vadovauti ir pasitikėjimo savimi bei darkart paliudija Sidabro minčių automatizmą (kūnas natūraliai „persijungia“ vos protu suvokus naują galią). Staigi ir atvira personažo reakcija į pasikeitusias aplinkybes yra ne tik netikėta – ji įneša netvarką, chaosą, o labiausiai dėl to jaudinasi pats Sidabras, kurio bandymai viską išspręsti sukelia dar didesnę sumaištį. Tai, kaip minėta, juokinga, nes nemalonioje situacijoje atsidūręs personažas pats dėl visko kaltas.

„Žaldokynėje“ gausu objektyviai komiškų situacijų, kurias galima paaiškinti remiantis H. Bergsono „Juoke“ išdėstytomis teorijomis. Pavyzdžiui, į jausmingumą nuolat įsiterpiantis fiziškumas (kad ir Žaldoko prašymas „Pagrok man, mano dūšia muzikos garsų trokšta“, lydimas Motiejaus atsakymo „Įpilk man, nes mano dūšia lašų trokšta“), trumpam nuslopinantis emocijas ir atpalaiduojantis nuo baimės, įtampos ar kitų „Žaldokynės“ intrigai svarbių pojūčių. Taip pat spektaklyje itin daug automatizmo pavyzdžių ir tai – būtent režisūriniai ir aktoriniai, o ne dramaturgijos sprendimai. Geriausias to pavyzdys – Sidabro personažas, tačiau neretai tai atsispindi ir Žaldoko (Juozas Meškauskas) vaidmenyje. Sidabras įkalbino aludarį apsimesti ligoniu – ši situacija verčia Žaldoką būti statišku, priklausomai nuo aplinkybių meluoti ir apsimetinėti (Sidabrui tai natūralu, Žaldokas atrodo tarsi sutrikęs vaikas, mokinys). Žiūrovų juoką sėkmingai išlaisvina ir namiškių bandymas prižiūrėti tariamą ligonį, ypatingai – jų nesėkmės, kurios realios ligos atveju atrodytų skaudžios, tačiau žinodami, kad iškritimas iš lovos, trinktelėjimas ar grubesnis prisilietimas Žaldokui nekenkia, priimame tai kaip bausmę ir kaip nelaimę, dėl kurios kaltas jis pats.

Nesunku pastebėti, kad „Žaldokynės“ komiškumas užgimsta būtent aktoriuose, jų raiškoje. Tad čia norėtųsi atkreipti dėmesį į nemenkas spektaklio veikėjų ir itališkosios commedia dell’arte personažų sąsajas. Pjesėje svarbi meilės istorija, kurioje veikiantys Jonas ir Ieva – mažiausiai komiški iš visų veikėjų, lygiai kaip commedia dell’arte įsimylėjėliai. Komediją kuria aplink juos besisukančios kaukės, kurių vos pora kėsinasi į minėtą meilę; likusios paprastai neturi didelių asmeninių tikslų ir reikalingos būtent juokui kelti. Visai nesunku itališkosios komedijos kaukėms prilyginti „Žaldokynės“ personažus. Žaldokas primena lengvatikį, sau atlaidų, drauge kilnų Pantalonę. Sidabras – garbėtrošką Kapitoną, baikštų ir pasitikintį savimi. Motiejus – tai pilvotas ir į kuprą susimetęs Pulčinela, turintis ir aštrios išminties, ir neskoningo nešvankumo, pusiau tarnas, pusiau ponas (girtaujantis kaimo smuikininkas, tačiau giriasi tariama aukšta kilme). Grigolio Rūtoje galima įžvelgti keletą Triufaldino bruožų – nuolankumą savo ponui (šiuo atveju – alui), amžiną slapstymąsi nuo Smeraldinos (nors Rūtienės vaidmuo spektaklyje nėra stipriau plėtojamas), jautrumą, naivumą, keliančius publikai didžiausią juoką. Siužetui Rūta nėra svarbus, tačiau spektakliui – ypatingai, nes jo pasirodymų komiškumas vienas skoningiausių.

LNDT archyvo nuotr./Spektaklis „Žaldokynė“, 1948
LNDT archyvo nuotr./Spektaklis „Žaldokynė“, 1948

Panašu, kad kurti juokingas situacijas ir linksminti publiką – „Žaldokynės“ prigimtis ir funkcija. Šešiasdešimt dvejus metus išlaikyti juokingą spektaklį, tikėtina, padėjo kūrėjų gebėjimas derinti objektyviai ir subjektyviai juokingus reiškinius. Pirmieji paprastai reikalauja profesionalios vaidybos ir / arba stipraus įsigilinimo į žmogaus psichologiją, percepciją. Antrųjų šeimininkai – aktoriai, gebantys integruoti esamojo laiko aktualijas į spektaklio tekstą.

„Žaldokynėje“ sugebėta užčiuopti, kas yra iš principo komiška, t.y., pasiteisinę per daugybę amžių, ir duota laisvės aktoriams, gebantiems prisijaukinti publiką tarsi sąmokslininkus, neleidžiančius sau nesuprasti inside joke’ų. Tradicijos ir esamojo laiko dermė. Regis, paprasta ir seniai žinoma formulė, tačiau nedažnas Lietuvoje sugeba tai pakartoti.

Tekstų ciklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Temos: 2 Teatras Juokas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

KARTU SU MAXIMA: VERTINAME LIETUVIŠKĄ KOKYBĘ

Video

09:59
01:16
01:18

Esports namai

URBAN˙/