Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Teatrai.lt klasikos serija“: Psichologinių būsenų kontrastai „Gausybės žemėje“

Kadras iš filmo ,,Gausybės žemė"
Kadras iš filmo ,,Gausybės žemė"
Šaltinis: teatrai.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vokietijos režisieriaus Wimo Wenderso drama „Gausybės žemė“ išsiskiria ne itin maloniu, gana karčiu realybės vaizdavimu. Šis filmas iliustruoja JAV sukrėtusių įvykių pasekmes žmogaus psichikai ir elgsenai. „Gausybės žemė“ – tai Amerikos paranojos atspindys po ypač skaudžių 2001 m. Rugsėjo 11-osios teroristinių atakų.

Psichinių problemų asorti

Istorija pradedama vienos iš pagrindinių veikėjų, Lanos, pasakojimu. Švelnių veido bruožų aktorė Michelle Williams šiam vaidmeniui pasirinkta ne veltui. Jauna mergina po daugelio metų sugrįžusi į savo gimtąją šalį, JAV, įsidarbina savanore benamių prieglaudoje. Šis personažas – tai religinga altruistė, taikos šalininkė, padedanti benamiams ir kitiems likimo nuskriaustiesiems.

Lana pasiryžta išpildyti mamos prašymą – perduoti atsiprašymo laišką savo dėdei Paului. Tik pirmiausia reikia jį rasti. Su tėvais misionieriais Afrikoje bei vidurio Europoje užaugusi Lana neturėjo galimybių palaikyti glaudžių santykių su kitais artimaisiais, tad ši užduotis merginai tampa tikru iššūkiu. Net pagaliau jį radus, užmegzti ryšį su sunkaus charakterio dėde nėra lengva. Ar merginos užsispyrimas ir noras padėti galiausiai pralauš „ledo sieną“?

Pagrindinis veikėjas Paulas (akt. Johnas Diehlas) – Vietnamo karo veteranas. Tai JAV patriotas, neatlyginamai kiekvieną dieną saugantis gimtojo miesto gatves ir šnipinėjantis įtartinai atrodančius, ar paslaptingus bagažus gabenančius žmones. Šiam veikėjui po Rugsėjo 11-osios įvykių ypač sunkiai sekasi sugrįžti į normalias ramaus gyvenimo vėžes.

Dėl regėtų ypatingai skaudžių vaizdinių ir patirto skausmo, susijaudinusį Paulą ištinka panikos priepuoliai. Vyras yra praradęs gyvenimo džiaugsmą – jis niekada nebesišypso. Tiesą sakant, atrodo, gyvenimas jo apskritai nebejaudina: pavyzdžiui, išgirdęs apie dukterėčios atvykimą, jis padeda telefono ragelį ar atsainiai numeta nušauto žmogaus lavoną. Iš kitos pusės, toks elgesys gali būti tikrų, bet giliai užslėptų emocijų rezultatas. Susidūręs su jaudinančiomis situacijomis, veikėjas tarsi užsisklendžia savyje, kad neliktų dar labiau įskaudintas.

Kuo įdomi ši drama?

Esminiu filmo siužetu tampa jų kelionė kartu. Jos metu giminaičiai artimiau susipažįsta ir gali pamatyti kitą realybės pusę. Lanos užsispyrimo dėka, pavyksta įkalbėti dėdę nuvežti nušauto benamio kūną vieninteliam pastarojo artimajam. Su pasiūlymu Paulas sutinka tik sužinojęs apie jam pačiam palankų, naudingą tokios kelionės aspektą, tai yra priedangą „nusikaltėlių“ sekimui. Viso filmo metu žiūrovas tarsi verčiamas nerimastingai tikėtis ir laukti atomazgos, stimuliuojamas susierzinimas. Tokiu būdu gana įtikinamai pateikiamas pagrindinį personažą persekiojantis paranojos jausmas.

Dramą puikiai praturtina ironiškos, komiškos situacijos, leidžiančios šiek tiek atslūgti įtampai ir nusiraminti. Įsijautęs į seklio vaidmenį, Paulas prieina prie tokių kraštutinumų, kaip mobiliojo telefono ieškojimas kuičiantis konteineryje ar perdėtai įsakmus liepimas atlikti „ypatingai rimtas“ užduotis racija savo asistentui.

Pats subtiliausias komiškos situacijos parodymas filme sužaistas panaudojant besikeičiančių scenų vaizdus. Vienoje scenoje – Lana, ramiai besišnekučiuojanti ir gerianti arbatėlę saulėtame sode su nukentėjusiojo broliu, kitoje – Paulas, apsiginklavęs ir jau pasiruošęs pulti buveinę, kurioje tariamai slepiasi nusikalstama veikla užsiimantys arabai. Toks kontrastas tarp ramios ir bet kurią akimirką į „karo lauką“ pavirsiančios scenos kelia šypseną.

W. Wendersui puikiai pavyko pavaizduoti ironišką ir nenuspėjamą žmogaus gyvenimą. Vieną akimirką jis gali būti šviesus ir dvelkiantis ramybe, o kitą – niūrus, grėsmingas ir desperatiškas. Nepasisekus misijai, tiesus veikėjo ėjimas link baro pavadinimu „Finišo linija” dar labiau pabrėžia ironiškumą, kaip staigiai tas „finišas“ gali pavirsti iš pergalingo į beviltiškumo kupiną, kilnių pastangų istorijos pabaigą.

W. Wenderso režisūriniam darbui didelę įtaką daro tapybos, fotografijos menas. Autorius teigia, jog fotografijai skiria didelę dalį savo laiko – ji tapo antruoju jo gyvenimu. Beje, Wenderso žmona – taip pat fotografė – yra įkvėpusi ir prisidėjusi prie tam tikrų scenų vyro kūryboje. Šioje dramoje akį patraukia įdomūs kompoziciniai sprendimai, pavyzdžiui, Lanos ir Paulo pokalbis seno, aprūdijusio sekimui skirto sunkvežimio veidrodėlio atspindyje. Simboliškai atrodo ir smulkaus, bejėgio paukštelio nesugebėjimas patekti į pastato vidų – vis besikartojantis atsidaužimas į stiklą, tarsi beprasmis norėjimas prisibelsti ir kažką be galo svarbaus pranešti, papasakoti.

Filmui atitinkamas nuotaikas kurti padeda ne tik peizažai ar simbolika, bet ir muzikinis fonas. Filmo pradžioje skamba puikiai pritaikyta daina „The Weight Of The World“ – kuriamas melancholiškas šiuolaikinio pasaulio įspūdis. Dėdės „tyrimui“ beveik pasiekus kulminaciją, pasigirsta grėsminga melodijos atkarpa iš dainos „David Bowie – Looking for Water“. Šis epizodas tarsi atveria akis, kad visas iki šiol jaustas nerimas buvo nepagrįstas, o to pasekmė – didelis nusivylimas. Na ir paskutinė, esminė daina filmo pabaigoje – su tuo pačiu pavadinimu Leonardo Coheno „Land of Plenty“. Ji pagaliau žada susitaikymą.

Pabaigoje skambanti taiki, rami melodija priverčia susimąstyti, kad visi mes – tokie patys, tik kovojantys su skirtingais savo demonais. Kas benutiktų, būtina judėti į priekį, o tikėjimas padės ištverti net ir pačius sunkiausius gyvenimo išbandymus.

Kodėl verta pažiūrėti ir kam labiausiai rekomenduočiau „Gausybės žemę“?

W. Wendersas – kone nacionaliniu turtu laikomas režisierius, daugybės prestižinių filmų apdovanojimų laureatas. Dar viena priežastis, kodėl „Gausybės žemė“ verta būti peržiūrėta, – išskirtinumas bei neįprastas situacijos vaizdavimas. Labiausiai jį rekomenduočiau tiems, kurie žino, ką reiškia psichologiškai palūžęs žmogus. Tiems, kurie nešvaisto savo laiko beprasmėms saldžioms istorijoms, o pirmenybę teikia susimąstyti verčiantiems filmams. Tiems, kurie domisi istorija ar psichologija. Šis filmas atsakys bent į keletą svarbių kamuojančių klausimų.

Drama žavi ir pavergia savo paprastumu. Ji tarsi pataiko tiesiai į skaudžiausią vietą. Nemaloniai depresyvi nuotaika slopinama pasitelkiant humorą – puikus sprendimas, patiksiantis ironiją pastebėti gebantiems žiūrovams. Verta paminėti, kad siužetas nėra užgožiamas istoriniais įvykiais, neakcentuojami vaizdiniai iš tragiškų praeities scenų, apie viską užsimenama itin subtiliai. Tai labiau paties žmogaus, o ne jį paveikusių aplinkybių atspindys.

Nors filmas „Gausybės žemė“ ir nėra didžiausią pripažinimą pelniusiujų sąraše, W. Wenderso kūrinių kolekciją jis puikiausiai praturtina. Susidaro įspūdis, kad režisierius neturėjo tikslo įtikti žiūrovui. Tai – kitoks filmas su drąsiu scenarijumi. Jis nepaliks abejingų.

teatrai.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą