Dviejų režisūros meistrų unikalius sceninius darbus žiūrovai išvys po naujos sceninės redakcijos. Oskaras Koršunovas ir Jonas Vaitkus, šiuo metu sukūrę spektaklius užsienyje, Nacionaliniame dramos teatre netrukus pradės intensyviai repetuoti su „Meistro ir Margaritos“ bei „Stepančikovo dvaro“ aktoriais. Atnaujinami spektakliai – pamatas būsimoms premjeroms: kitą sezoną Nacionalinio dramos teatre bus pristatyti Vaitkaus ir Koršunovo naujieji darbai.
Vasario 4 dieną žiūrovai išvys Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Šis sudėtingas polifoninis spektaklis prieš dešimt metų gimė su šūkiu – „Gerbti visus Lietuvos žiūrovus vienodai, provincijos neužkimšti šlamštu“. 57 kartus suvaidintas Lietuvoje ir 23 kartus užsienyje (Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kt.), „Meistras ir Margarita“ grįžta į Nacionalinį dramos teatrą, kur prieš 10 metų buvo suvaidinti pirmieji spektakliai.
„Meistras ir Margarita“ septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo skaitomas tarsi Biblija. Imtis šios sudėtingos daugiaplanės romano medžiagos Oskarą Koršunovą paskatino atsivėrusi kūrybinė laisvė ir prestižinio tarptautinio Avinjono teatro festivalio rengėjų pasiūlymas pastatyti spektaklį būtent šiam festivaliui. „Meistro ir Margaritos“ premjera įvyko Avinjone, spektaklis sulaukė tarptautinės sėkmės. Koršunovas apie prancūziškąją premjerą sakė: „Spektaklio finale šviesos užgęsta, bet dar turi pasigirsti purtomų popieriaus lapų „griausmas“. Jo žiūrovai neišgirdo, nes salę užtvindė audringos ovacijos. Aktoriai buvo kviečiami lenktis po keliolika kartų. Tai išgyvenau kaip patį didžiausią stebuklą savo teatrinėje karjeroje, nes čia susitiko brangi man medžiaga ir svarbiausias festivalis. Esu labai laimingas.“
Pasak inscenizacijos autoriaus Sigito Parulskio, spektaklis sukurtas, remiantis „sapno sapne“ principu: gyvenimo ir mirties, pripažinimo ir užmaršties, meilės ir nevilties misterija vyksta į psichiatrinę ligoninę patekusio pagrindinio personažo Ivano Benamio galvoje. Šis personažas įkūnija patį Bulgakovą ar simbolinę Rašytojo figūrą: jis drauge su savo kūriniu ar dėl savo kūrinio, dėl savo tiesos, panašiai kaip Kristus, turi pereiti įvairiausias dvasines metamorfozes – nuo pažeminimo, išniekinimo, pamišimo iki šventumo būsenos.
Spektaklį kūrė daug Lietuvos teatro, muzikos ir mados pasaulio žvaigždžių. Inscenizacijos autorius – S.Parulskis, kostiumų dailininkai – Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus, scenografiją sukūrė Jūratė Paulėkaitė, muziką parinko kompozitorius Gintaras Sodeika, pianinu skambina Lietuvos nacionalinės premijos laureatas pianistas Petras Geniušas ir Donaldas Račys. „Meistre ir Margaritoje“ vaidina žinomi Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir kitų teatrų aktoriai Eglė Mikulionytė, Vitalija Mockevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Dainius Kazlauskas, Aldona Bendoriūtė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Dainavičius ir kiti.
„Daugiareikšmis, polifoniškas, virtuoziškai šokamas šis spektaklis haliucinuoja, ir haliucinacijos erdvė pilna demonų ir stebuklų, pradedant jau pačiais aktoriais, kurie gražūs ir jauni kaip velniai“; „15 aktorių, kurie per tris valandas šėlioja, šokinėja, vartosi, kuria tikrą chaosą ir vulkaniškus fokusus. 15 tikrų lyno akrobatų“ – apie stebuklais pripildytą spektaklį rašė prancūzų spauda.
Vasario 10 dieną – XIX a. rusų rašytojo-filosofo Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“. Šis režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis kupinas poetinių scenų bei nuostabiausių vaidmenų, tarp kurių pačiomis netikėčiausiomis spalvomis žėruoja apsimetėlio Fomos personažas, kurį vaidina charizmatiškasis Rolandas Kazlas. Režisierius tiksliai, it verdamas ant siūlo, sceninėmis detalėmis sujungia skirtingus vaizdus ir reikšmes. Nuotakos nuometu suvystomi žmogaus santykiai, žmonės pavirsta lervomis, lėlėmis, tampomomis už virvutės. Šviesesnei minčiai vietos neatsiranda – dvare kunkuliuoja baisūs jausmai ir gyvuliškos aistros.
Spalvingame reginyje didelį vaidmenį atlieka muzika, pratęsianti vieno ar kito veikėjo makabriškų minčių srautą, o dvidešimt dviejų personažų dialogai baigiasi visišku nesusikalbėjimu.
„Stepančikovo dvaras“ – ryškus, gyvas kūrinys, persmelktas tragedijos ne mažiau kaip ir garsieji Dostojevskio romanai. Jo realybė tokia aktyvi, kad beveik virsta sapnu. Sapne, kaip ir amžinybėje, Dostojevskio nuomone, viskas vyksta vienu metu, todėl Vaitkus kuria ekspresionistinį teatrą, kuriame ryškiai šviečia aktorių kūryba: jų dialogai tempo ir ritmo požiūriu suderintame spektaklyje taiklūs lyg apgalvotai stumdomi biliardo kamuoliai.
„Beveik kiekviename personaže Dostojevskis yra užgriebęs geluonį, kuris iš esmės lemia jo elgseną, būseną, kalbėjimą, charakterio savybes. Atrodo, kad yra daug žodžių, bet viskas logiška, viskas stovi ant tam tikrų tipažų postamentų. Yra sėkla, iš kurios išdygsta visa ta Stepančikovo dvaro beprotybė. Dostojevskis – nepralenkiamas psichologas ir analitikas, gyvenimą jaučiantis visa savo esybe“, – sako režisierius Jonas Vaitkus.
Scenografiją spektakliui sukūrė Artūras Šimonis, kostiumus – vienas garsiausių šių dienų Lietuvos mados dizainerių Juozas Statkevičius. Vaidina Vesta Grabštaitė, Rasa Rapalytė, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Jolanta Dapkūnaitė, Arūnas Sakalauskas, Diana Anevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Ramunė Skardžiūnaitė, Vaidotas Martinaitis, Džiugas Siaurusaitis, Birutė Marcinkevičiūtė, Aurelija Tamulytė ir kiti.
