Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 1d. 18:26

Teatro butaforijos meistrams prireikia mokslininkų ir inžinierių pagalbos, o dekoracijoms naudojamas net kačių kraikas

Teatro dekoracijų gamyba
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Teatro dekoracijų gamyba

Nacionalinio Kauno dramos teatro dirbtuvėse kaba aktoriaus Liubomiro Laucevičiaus portretas. Jį dailininkai-dekoratoriai čia pakabinę ne dėl to, kad tai – mylimiausias jų aktorius. Kiekvieną kartą, kai buvo rodomas spektaklis „Senos damos vizitas“, portretą tekdavo nutapyti iš naujo. Mat spektaklio metu jis suplėšomas. „Su Laucevičiaus portretu trenkia, ir tada lieka skylė. Todėl jis tapomas kiekvienam spektakliui“, – sako čia dirbantys dekoratoriai.

Joana, Jurgita, Kęstutis ir Edita vadinami tikraisiais teatro alchemikais arba butaforijos meistrais – jų rankos kuria scenos stebuklus. Pavyzdžiui, 700 kilogramų sveriančią didžiulę knygą, kuri yra spektaklio „Natanas Išmintingasis“ viena iš dekoracijų. Tai nėra šiaip sau knyga. Ji vartosi, o jos viduje yra origami. „Panašiai kaip vaikų knygose, kai atverti ir atsidaro 3D vaizdas“, – pasakoja dekoratoriai.

Nors šiuo metu – karantinas ir jokie renginiai nevyksta, Nacionalinio Kauno dramos teatro dirbtuvėse darbas nesustojo – dekoracijų meistrai dirba pilnu pajėgumu, nes čia vyksta spektaklio „Ne sau žmonės“ pagal Vydūno kūrybą dekoracijų gamybos procesas. Pagal dailininko Jono Arčikausko užmanymą meistrai restauravo arfą, gamina žirgus, didžiulius, tačiau lengvumo tarsi kelios plunksnos, akmenis.

Tiesa, ar spektaklio premjera sausio mėnesį vyks taip, kaip įprasta, ar ji bus rodoma virtualiai – dar nežinia, nes tai priklausys nuo tuo metu būsiančių renginių ribojimų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba

Kaip gimsta teatro dekoracijos? Jų pradžia yra fantazija.

Kas bus daroma su tuo daiktu? Ar reikės jį pakelti? Ar reikės mesti? Reikės jį scenoje stumdyti, o gal daužyti? Pagaliau – ar su daiktu bus grubiai elgiamasi?

Tai – vieni pirmųjų klausimų, kuriuos scenografams užduoda dekoratoriai.

Ir jau tada imasi darbo, parinkę tinkamą techniką. Pavyzdžiui, režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklyje „Panika“ yra naudojami svarmenys, kuriuos vienas iš aktorių meta į kitą. Nors vaizdas – kiek nejaukus („O jei pataikys?“), tačiau realybė tokia, kad tokį teatro dekoratorių sukurtą svarmenį galėtų pakelti net kūdikis.

Dekoratoriams teko naudoti ir kačių kraiką – faktūrai išgauti. Dar vienas akcentas: stengiamasi naudoti paprastas, nebrangias medžiagas, jei iš jų galima sukurti patvarią dekoraciją.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba

Kai ateina dailininkas ir atneša maketą, prasideda scenos inžinierių ir dailininkų darbas.

„Dailininkas sugalvojo, kad bus arka. O mes galvojome, kaip ją pagaminti“, – sako dekoratorė Edita.

Arfa, pagal dailininko sumanymą, turi būti kiek apgriuvusi, tarsi iš akmenų. Dar reikia 20 maišų – taip pat sendintų. Dar skylėtų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba

Spektakliui „Ne sau žmonės“ reikėjo pagaminti ir arklio bei karvės galvą.

Į tokių dekoracijų gamybą įsijungia ir butaforas Kęstutis. Skulptūros studijas baigęs vaikinas tokiems – konkretiems – daiktams suteikia formas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba

„Kai Kęstutis pritvirtins ausis, ragus – tuomet jau dekoruosime spalvomis. Dar akys įsistatys“, – sako Edita.

Iš kokių medžiagų gaminamos dekoracijos? Iš pačių įvairiausių – nuo putplasčio iki kačių kraiko.

„Stengiamasi rasti kuo pigesnę ir lengvesnę medžiagą, bet dažniausiai kaip sugalvoja patys scenografai, taip ir yra daroma. Spektaklyje „Elektra“ turėjome padaryti tokį kabantį dušą. Jis buvo sunertas iš maždaug trijų tūkstančių tokių stikliukų. Mums sako idėją, o mes galvojome, kaip ją išpildyti. Šis dušas, kai scenoje buvo apšviestas, gerą efektą turėjo“, – pasakoja Edita.

Kalbat apie teatro dekoracijas, kai spektaklis baigia savo gyvenimą scenoje, jei jos tinka ir patinka scenografams, gali būti panaudojamos kitiems spektakliui, perdirbamos.

Edita pasakoja, kad jų darbą prižiūri scenografas: „Jis atvažiuoja. Visi jie skirtingi. Atvažiuoja, pasižiūri, kaip mes darome, gal kažkam pataria, gali ir pats truputėlį prisidėti: padažo, paaiškina, kokia jo vizija.

Tai gana sudėtinga: mums pasako pirminę idėją ir, jei nėra eskizų, mes padarome taip, kaip mes suprantame. Bet gal koloritas pasikeitė, arba dažnai būna, kad kai pradedame gaminti dekoracijas, tekstai nebūna iki galo parašyti. Tad kažkas keičiasi.

Dar būna tokių niuansų, kai mes padarome dekoraciją ir kai ji atsiranda scenoje, įjungiamas apšvietimas, tada ji atrodo visiškai kitaip. Ir reikia perdaryt. Daiktui svarbus apšvietimas. Mes galime vienaip jį matyti, bet scenoje jis kitoks. Kartais gaminant daiktą atrodo, kad nesąmonė, bet scenoje jis atrodo gerai“, – sako Edita.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba

Teatro dekoratorių laukia dar vienas iššūkis, kai kiek vėliau būsiančiam spektakliui reikės pagaminti kosminę kapsulę.

Dekoratoriams padės KTU inžinieriai ir mokslininkai, nes ši kapsulė turės būti ne šiaip sau butaforija: ji turės kabėti, spektaklis vyks ne teatre, o KTU santakos slėnyje, pačioje kapsulėje aktorius turės praleisti valandą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teatro dekoracijų gamyba

Joana teatre dirba jau penktus metus.

„Dirbtuvių grindys sužymėtos kaip scena, turime sugraduotas grindis, tad labai lengva matuoti. Kai dailininkas atneša maketą – tada pagal jį darai ir skaičiuoji“, – sako Joana, kuri siuva scenos aprangą.

„Ne aktorių, o scenos“, – pabrėžia.

Tai – kilimai, kulisai, ekranai, viskas kas yra apie 10-12 metrų aukščio.

„Aš tuo gyvenu. Daug bendrauju su menininkais. Ne visada viskas padaroma iš pirmo karto. Buvo, vienam spektakliui pagaminome tobulas kaukes. Tačiau scenoje jos nesižiūrėjo. Yra ir muziejus – kas lieka, pasidedam pas save“, – sako Joana.

Joana pasakoja, kad, gavusi užduotį, visų pirma apsidairo dirbtuvėse ir ieško, ką galėtų panaudoti. „Visos šiukšlės sunaudojamos“, – juokiasi moteris.

„Pats sunkiausias, ką man čia teko gaminti, buvo lapės uodega. Ilga, didelė. Ji turėjo nesivelti, būti šukuojama, pakabinta ir kad turėtų vaizdą. Kai pagamini daiktą ir jį atiduodi – turėtum atsipalaiduoti. Bet man asmeniškai nesigauna taip. O jei tas daiktas negrįžta atgal metus ar pusantrų – tada aš savimi patenkinta. Jie turi laikytis, būti patvarūs. Tu gali bele ką padaryt, bet kas iš to?“ – sako scenos dekoro meistrė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai