Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Teatro kritikas Aurimas Minsevičius: visą „Sirenų“ užsienio programą būtina pamatyti

Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“
Festivalio "Sirenos" nuotr. / Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“
Šaltinis: 15min
0
A A

Jau devintą kartą vyksiantis festivalis „Sirenos“ kasmet provokuoja Lietuvos žiūrovą, pristatydamas drąsiausių pasaulio teatro kūrėjų darbus, o taip pat vertingiausią lietuviško teatro sezono reziumė. Apie būsimus reginius įžvalgomis pasidalijo jaunosios karto teatro kritikas Aurimas Minsevičius.

Kas šiųmetinėje „Sirenų“ užsienio programoje jus labiausiai intriguoja?

Rodrigo Garcíos pavardė užsienio programoje. Intriguoja galimybė pamatyti iki šiol iš arčiau dar nematytą lotynų amerikietiškai ispaniškos kultūros įkvėptą teatrą, pagardintą prancūziškais prieskoniais (visgi šis spektaklis buvo statytas Prancūzijoje). Palyginus su užsienio programoje taip pat esančiais jau ne kartą Lietuvoje viešėjusiais Romeo Castellucci ar vokiečiakalbių šalių atstovu, Šveicarijoje reziduojančiu Micheliu Schröderiu, Rodrigo García atrodo bene labiausiai akį traukiantis patiekalas ant šiųmečio „Sirenų“ užsienio programos stalo.

Ar yra „Sirenų“ užsienio programoje spektaklis, kurį būtina pamatyti?

Visą užsienio programą drąsiai galėčiau pavadinti „a must see“, visgi neturime daugybės tarptautinių teatro festivalių ir ne kasdien galime pamatyti kažką iš anapus sienos. Esant būtinybei, turbūt net aukočiau du ar tris lietuviškus spektaklius už galimybę pamatyti vieną užsienio programos pastatymą. Vietinio fronto repertuaras apsuks ratą ir vėl turėsime galimybę (ar net kelias) pamatyti lietuviškus spektaklius, o pačiupinėti tokių režisierių kaip Michelis Shröderis, Rodrigo García ar Romeo Castellucci kūrybą galbūt turėsime tik šį vienintelį šansą.

Kaip manote, vizionierių ir eretikų etiketės, kurios klijuojamos atvykstantiems režisieriams, turėtų masinti ar atbaidyti lietuvių publiką?

Laikyčiausi viduriuko – įtariu, jog bus tokių, kuriuos tokie epitetai privilios, ir tokių, kuriuos tai bekompromisiškai atbaidys. Spėju, pastarųjų bus ženkliai mažiau. Galų gale, ir jie, smalsumo vedini, visgi ateis pasižiūrėti. Bent į pirmąją dalį.

Kas labiausiai domina lietuviškojoje programoje?

Vis dar domina judėjimo NO THEATRE spektaklis „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai“, kadangi taip ir nepavyko jo pamatyti anksčiau. O šiaip tai yra puiki galimybė pamatyti tam tikrą viso teatrinio sezono reziumė – bene visi esminiai pastarojo sezono pastatymai vienoje vietoje ir vienu metu.

„Sirenų“ lietuviškoje programoje numatoma „Psilikono teatro“ premjera – kuo šis teatras ypatingas?

Tai teatras be scenos ir be gyvo žmogaus jame, bet jokiu būdu dėl to netampantis negyvu teatru. Galime jam lipdyti ir šiuolaikinių vizualiųjų menų, ir videomeno, ir teatro etiketes. Tačiau kam viso to reikia? Tai yra tiesiog reiškinys, kurį reikia bent kartą pamatyti pačiam. O tada jau spręsti kiekvienam sau, patiko ar nepatiko.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau