Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Užsienio žiniasklaida apie O.Koršunovo spektaklį pabėgėlių tema: „Paralelės su šiandieniniais įvykiais – akivaizdžios“

Spektaklis, paremtas žiauriais interneto komentarais – „Eglė žalčių karalienė“
Lauros Vansevičienės nuotr. / Spektaklis, paremtas žiauriais interneto komentarais – „Eglė žalčių karalienė“
Šaltinis: Projekto partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Man labai keista matyti tą isteriją Lietuvoje. Čia yra vos keletas pabėgėlių, dėl kurių žmonės kelia tokią isteriją. Manau, šis pastatymas Lietuvoje bus kur kas aktualesnis nei kitose Europos šalyse, nes jis kalba apie neįtikėtiną žmonių nenorą apskritai kažką suvokti“, – tokiomis mintimis statydamas spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ dalinosi režisierius Oskaras Koršunovas.

Režisierius buvo teisus – spektaklis nepaliko abejingų žiūrovų, tačiau nesulaukė nagrinėjamai temai deramo įsigilinimo Lietuvos spaudoje. Visgi, spektaklis sulaukė nemažo atgarsio užsienio spaudoje. Jūsų dėmesiui – baltarusių apžvalgininkės Anastasijos Vasiljevič publikacija, itin giliai ir tiksliai nagrinėjanti spektaklio turinį, pasirodžiusi žurnale „Teatr“, viename pagrindinių kultūrinių leidinių Rusijoje.

Pro policininkų su skydais užkardą, lojant vokiečių aviganiams, įėjome į apleistą buvusios ligoninės pastatą. Įtampa augo sulig vis lėčiau judančia minia. Norėjau ištrūkti, bėgti į priekį ir kuo greičiau pamatyti, kas ten, viduje. Tačiau likau priklausomas nuo kitų, nuo nepatogių žaidimo taisyklių, kurių negali pakeisti. Ko gero kažką panašaus jautė karo pabėgėliai 2013 m. užėmę vieną Vienos bažnyčią, protestuodami prieš nepakeliamas sąlygas specialiose stovyklose. Apie tai Nobelio premijos laureatė Elfriede Jelinek sukūrė pjesę „Prašytojai“ („Die Schutzbefohlenen“), nuo kurios atsispiria Oskaras Koršunovas naujajame savo spektaklyje.

Siaubą keliantys jo tautiečių komentarai viename populiariausių interneto portalų įrodo, kad net Lietuvoje, kur pabėgėlių praktiškai nėra, o beveik trečdalis šios valstybės gyventojų – socialiniai emigrantai, gajos neapykantos ir nepakantumo problemos. Jas režisierius tyrinėja ne vien remdamasis Jelinek pjese (joje rasime nuorodų į Aischilo „Maldautojas“), bet ir lietuvių liaudies pasakos „Eglė, žalčių karalienė“, kurioje aiškiai juntama „savų“ ir „svetimų“ tema, archetipus. Pasakoje jauna mergina Eglė prieš savo valią išteka už žalčio. Po vestuvių žaltys pavirsta nuostabiu jaunikaičiu ir jaunavedžiai laimingai gyvena vandenų karalystėje. Viskas būtų buvę gerai, jei ne Eglės broliai, kurie jai viešint tėviškėje užmuša jos vyrą-žaltį. Sužinojusi tiesą Eglė pasiverčia egle, o savo vaikus paverčia į beržą, ąžuolą, uosį ir drebulę.

Spektaklis – tarsi misterija, sudėtingas erdvės planavimo požiūriu: kambariai-instaliacijos – tai aliuzija į viduramžių turgaus teatrą.

O. Koršunovas kuria postdramatinį lietuviškų, krikščioniškų ir musulmoniškų vaizdinių koliažą. Spektaklis – tarsi misterija, sudėtingas erdvės planavimo požiūriu: kambariai-instaliacijos – tai aliuzija į viduramžių turgaus teatrą. Vaikščiodami trijų ligoninės aukštų koridoriais mes tarsi keliaujame per režisieriaus sąmonę – vietą Koršunovas pasirinko neatsitiktinai, jis nori išgydyti Europos civilizaciją nuo neapykantos ir tikisi, kad kiekviena „palata“ turės terapinį poveikį.

Kelio pradžios taškas – pabėgėlių užimta Vienos bažnyčia. Švytinčio kryžiaus vidury isteriškai rėkia žmogus – apie Dievą ir tikėjimą. Tarp žiūrovų nardo įtartinos išvaizdos moteriškė – čiupinėja rankinukus, kišenes, žiūri į akis. Ore tvyro sunkus smilkalų kvapas – visai šalia musulmoniškai apsirengusios „arabės“ šlaksto vandenį, mėto rankas į viršų ir šaukiasi Dievo. Režisierius nuo pat pradžių supriešina skirtingas kultūras ir religijas.

Vandens tema – spektaklio leitmotyvas: jo archetipinis vaizdas dalyvauja tiek Jelinek pjesėje, tiek lietuvių liaudies pasakoje apie Eglę, žalčių karalienę, tiek dokumentinėse citatose. Viename pirmųjų kambarių šviesos pritemdytos, melsvos. Čia – irklai, valtys, gelbėjimosi liemenės ir jų atspindžiai ant vandeniu užlietų grindų: tais pačiais 2013-aisiais, kai Vienoje buvo užimta bažnyčia, šimtai pabėgėlių iš Afrikos paskendo taip ir nepasiekę Europos krantų. Daug vėliau viename iš kambarių esančiame ekrane bus parašyta: „Kas skiria žmogų nuo gyvulio? Viduržemio jūra.“ Vanduo tampa nesantaikos siena, skiriančia savus nuo svetimų, žemę nuo vandens karalystės. Oskaras Koršunovas lygina pabėgėlių problemą su brolžudyste.

Visuomenės abejingumas, kiekvieno domėjimasis tik jo asmeniniais reikalais – problema, dėl kurios iškilo daugybė diktatorių režimų, nužudžiusių begales žmonių. Paralelės su šiandieniniais įvykiais – akivaizdžios.

Žvelgdamas per praeities prizmę režisierius bando prognozuoti ateitį. Daugybė nuorodų į represijas, genocidą ir nacizmą kalba apie vieną ir tą patį – antžmogio teoriją ir nepateisinamą neapykantą. Čia batų krūva, o čia – lagaminų. Atsistojusi priešais drabužių krūvą moteris šiurkščiu balsu kartoja: „Moteriški – į vieną pusę, vyriški – į kitą“.

Antro aukšto balkone įdėmiai veiksmą stebi didžiulė Stalino galva. Guodžia tik tai, kad galvos nosis nuskilusi, vadinasi jis, kaip koks Sfinksas, – tolimos praeities reliktas. Vis dėlto Koršunovas leidžiasi į dialogą su istorija: prie monumento atsistojęs jaunuolis laiko į viršų iškeltą rodomąjį pirštą – ir islame, ir krikščionybėje simbolizuojantį ryšį su dangum. Ateistinės sovietų praeities fone režisierius kalba apie religiją. Šią idėją toliau vysto imperatorių ir sovietinių lyderių portretai bei nacių simbolika – sustatyti prie sienos jie laukia, kol eilinį kartą išauš jų valanda, ir primena apie žmones-marionetes žmogaus-valdovo rankose.

Vienoje iš instaliacijų – žmonės neįgaliųjų vežimėliuose, priversti maldauti prieglobsčio, paklusti kitiems. Koršunovas leidžia prisiliesti prie svetimo skausmo, įvaizdina luošinantį bejėgiškumą, negebėjimą kontroliuoti savo minčių ir kūno. Šaltame drėgname kambaryje vaikinas vonioje prausia merginą. Ji aistringai raitosi ir vaitoja jo rankai su skuduru slystant jos tarpkojo link. Beveik apie tą patį kalba ir raudonasis kambarys-spinta su striptizo šokėja ir porno scena-kastingas, kurioje aktorė erotiškai susikiša ranką sau į gerklę, o paskui kone apsivemia ant grindų. Priverstinė savęs objektyvizacija, kurios tenka griebtis, jei niekas nemoka pašalpos, o vogti iš rankinukų kaip mergina iš pirmosios scenos nesinori. Šiems vaizdams priešpastatoma ant žolės išsitiesusi nuoga „nimfa“ – ji pati sprendžia su kuo jai flirtuoti ir kai tik vyrai nuo jos nueina koketiškai demonstruoja savo tobulą kūną. Kartais svarbu ne tai, iš ko tenka rinktis, o pati pasirinkimo galimybė, kurios pabėgėliai praktiškai neturi. Sąmonėje iškyla dokumentiniai faktai: Austrijai sugriežtinus imigracijos politiką turtingos užsienietės gana nesunkiai gaudavo šios šalies pilietybę.

Kambaryje su ant sienų kabančiais medžioklės trofėjais vyrai dainuoja a kapela: ko gero, tai žaltį nužudę Eglės broliai. Kaip dažnai būna: vieni žūva, o kietiems tai visai nerūpi. Vienoje iš gretimų palatų galima per stiklą pamatyti, kaip ant blizgančio stalo plauna lavoną, o šalia, už pertvaros, nuogi vyrai žaidžia tvisterį, tuo tarpu, kai vienas iš jų bando iššokti pro langą. Visuomenės abejingumas, kiekvieno domėjimasis tik jo asmeniniais reikalais – problema, dėl kurios iškilo daugybė diktatorių režimų, nužudžiusių begales žmonių. Paralelės su šiandieniniais įvykiais – akivaizdžios.

Artėdami prie savo „pasivaikščiojimo“ finalo papulsime į kambarį su klausykla. Palei sienas čia stovės šventi paveikslai ir kryžiai – jie, kaip ir diktatorių portretai, laukia savo valandos. Netikėtai į galvą šauna mintis, kad kova tarp skirtingų religijų nėra pagrindinė problema – neapykantos šaknys slypi daug giliau.

Artėjant nakčiai ir mūsų kelionės pabaigai kambariai atgyja. Tušti kambariai-instaliacijos užsipildo, „gyventojai“ ima aktyviai bendrauti su žiūrovais, išeidami už jiems skirtos erdvės ribų. Štai mums maloniai siūlo lazda pritalžyti ant virvės pakabintą medžio gabalą, o po minutės jau prižiūri, kad nesiblaškytume ir viską vykdytume. Visai šalia panašus veiksmas, tik čia siūlo „palaikyti ginklą“. Pasidavę smalsumui greitai tampame prievartos bendrininkais, ne mažiau atsakingais už pasekmes, nei prie durų stovintys vaikinai su lazdomis.

Reikia eiti lėtai, užtrukti kiek įmanoma ilgiau, girdėti apsaugininko „keep moving“, pasukti ne ten, kur reikia ir būti sustabdytam to paties apsaugininko lazdos, priimti visus interaktyvius žaidimus ir prisigalvoti savų: liesti, klausytis, kvėpti – tada tikrai kažkas įvyks.

Ieškodamas sąmoningo ir prievartinio kultūrų sąlyčio taškų Koršunovas nagrinėja vestuvių temą. Nemaloni geltona šviesa, aukšti veidrodžiai su ant jų pakabintomis suknelėmis, sudaužyti šampano buteliai, kurių keli skleidžia puvėsių kvapą, kuria prievartinės, nepageidaujamos santuokos atmosferą. Tai perteikia Eglės, kuriai pasipiršo slidus ir, matuojant žmogiškais standartais, negražus žalčių karalius, būseną. Režisierius praleidžia momentą, kai žaltys pavirsta nuostabiu karalaičiu – priešingai, jis pabrėžia kultūrų ir pasaulėžiūrų skirtumus.

Eglė praranda vyrą – kaip žalčiai laiptais žemyn šliaužia paklaikusios nuotakos, baltos jų suknelės išsitepa, makiažas teka veidu, o tuo tarpu užsimetęs ant pečių arabę laiptais į viršų lipa europietis. Turbūt ir iš jų santuokos nieko gero nebus, o jei ir bus – pagalius į ratus įkiš kas nors trečias, kaip Eglės atveju jos broliai.

Jaunosios užtraukia lyrišką dainą ir, lyg žuvusiųjų jūros bangose atminimui, atsargiai, stengdamosi neišlieti nė lašo, perpylinėja iš kibiro į kibirą vandenį. Tačiau švara čia nė nekvepia. Sukaupusiems šitiek pykčio neužteks vandens, kad nuplautų „purvą“ nuo tų, kuriuos jie laiko „svetimais“. Jo tikrai niekada neužteks nuplauti rankoms visų, kurie bandė ir vis dar bando išauginti antžmogių rasę.

Žiūrovai eina į palatą, kurios sienos išmuštos rytietiškais kilimais. Jų fone groja roko muzikantai. Erdvė prisipildo rezonuojančiais garsais, visi šoka ir rodos štai tos ilgai lauktos linksmybės, džiaugsmingas Aischilo „Maldautojų“ choras. Bet viskas kur kas sudėtingiau: daina sukurta iš eilinių lietuvių komentarų apie pabėgėlius, o jie tokie pat baisūs, kaip ir spektaklio pradžioje. Matyt neapykanta – tai chroniška liga: jau manei, kad pasveikai, o ji ir vėl užklumpa.

Oskaras Koršunovas fiksuoja problemą ir leidžia pažvelgti į ją skirtingais rakursais. Visas reginys – tai kaleidoskopo mozaika, kuri kiekvienam matosi skirtingai. Jei eisi per kambarius greitai ir nesąmoningai gali visai nieko nesuprasti. Reikia eiti lėtai, užtrukti kiek įmanoma ilgiau, girdėti apsaugininko „keep moving“, pasukti ne ten, kur reikia ir būti sustabdytam to paties apsaugininko lazdos, priimti visus interaktyvius žaidimus ir prisigalvoti savų: liesti, klausytis, kvėpti – tada tikrai kažkas įvyks. Pabaigoj viena iš ligoninės „gyventojų“ apsikabino kelis žiūrovus – nuo jos sklido rūgštus prakaito kvapas. Ir tada pagalvoji, kad kartais geriau mylėti artimą per atstumą. Tačiau ne tada, kai į tave kreipiasi pagalbos.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau