Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 5d. 11:43

„Žadinanti ir jaudinanti“: komiksų opera „Alfa“ įkvepia užduoti nepatogius klausimus

Opera „Alfa“ Interviu
Martyno Aleksos nuotr. / Opera „Alfa“

Ne vieną maloniai nustebino išskirtinė 2018 m. premjera – talentingų kūrėjų, režisierės Dr. GoraParasit, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės ir kompozitoriaus Alberto Navicko komiksų opera „Alfa“. Šis spektaklis įdomus tuo, kad puikiai atspindi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulines šiuolaikinio muzikinio teatro tendencijas – žanrų „kryžminimą“, glaudų skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimą ir jautrumą aktualiausioms šiandienos temoms. Vasario 9 d. ją vėl pamatyti galės Vilniaus publika, o apie tai, ko ji gali tikėtis, pasakoja patys operos „Alfa“ kūrėjai.

Trumpai papasakokite, kokios gi pagrindinės temos lydi operą „Alfa“?

A.Navickas: Man, kaip vienam iš kūrėjų, tad kiek neobjektyviam, ši opera pasakoja apie daugelį dalykų tuo pačiu metu. Greičiausiai ir buvo įdomiausia įsivaizduoti, kad siužeto įvykiai sluoksniuojasi ir gali būti perskaityti tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Viename iš lygmenų, Izabelė nusprendžia grįžti po daugelio metų į gimtą miestą Ispanijoje ir surasti savo brolio kapo vietą. Izabelė operoje yra ir žymaus ispanų poeto Federico García Lorcos sesuo. Ji turi sugrįžti į praeitį ir susidurti su įvykiais ir juos nulėmusiais žmonėmis, kuriuos ilgą laiką kruopščiai stengėsi pamiršti.

Izabelė parengia keršto planą, kuris negali nepavykti. Tačiau kaip jam pasiruošti? Kaip netapti savo jausmų įkaite ir kur atrasti stiprybės ir ryžto? Galiausiai, Izabelė pasakoja istoriją, kuri taip priartėja prie tiesos, kad galiausiai tampa tiesa. Bet ar tikrai? Mano supratimu, vienas iš įdomiausių lygmenų šioje operoje užduoda klausimą: „kas yra tiesa?“.

G.Labanauskaitė: Man, asmeniškai, tai opera apie meilę, pasiaukojimą, bandymą sugrąžinti ir rekonstruoti praeitį. Tačiau neįmanoma atkurti visko taip, kaip buvo – laikas jau pasislinko ir galime tik bandyti sudėlioti istoriją. Kaip nuotraukas albumuose, kaip kino kadrus, kaip komiksus. Iš detalių, iš mažų epizodų susidarome visumą.

– Vienas labiausiai intriguojančių operos aspektų yra jos sąlytis su komiksais. Kaip gimė idėja kurti „komiksų operą“? Ar tam įtakos turėjo savotiškas komiksų ir operos žanrų panašumas – abu jie pasižymi sodriomis, kartais net perspaustomis emocijomis?

G.Labanauskaitė: Originalusis komiksų sprendimas – Gintarės, kaip režisierės ir kūrėjos nuopelnas. Manau, kad jis prideda ne tik ryškumo, emocionalumo, bet ir ironijos, būdingos postmodernizmui.

Dr. GoraParasit: Prieš pradedant dirbti su kamerine opera „Alfa“, man opera atrodė kaip neįprastai brangi, galinga meno sritis. Dabar man ji tarsi sudėtingas estetinis reiškinys – akustinis vaizdas. „Alfos“ kūrybinis procesas ir Alberto muzika išprovokavo gilumines asociacijas su daugeliu didžiųjų operos kompozitorių kūrinių – mano mylimų Monteverdi, Handelio, Mozarto, Verdi, Wagnerio, Strausso, Puccini, Bergo ir Britteno darbais.

Opera yra toks POWER socialinis, politinis ir literatūrinis požiūris. Ji yra ekonominė sąlyga. Opera yra nuolatinė polemika, kuri per amžius plėtėsi ir toliau plečiasi. Opera-komiksas – mano aistringas požiūris į „Alfos“ istoriją. Kodėl opera ir komiksai? Todėl, kad abu žanrai yra mano nepaprastai mylimi. Jie vienas kitam artimi, nes neapsiriboja smulkiomis istorijomis. Dažnai tai istorijos, paremtos beprotišku heroizmu, kerštu, išdavyste, meile ir daugiakultūriškumu. „Alfoje“ tiek opera, tiek komiksai tampa žaidimo lauku, kuriame taškosi sąmoningumas, sąveika, integracija, derybos ir pasakojimo galia. Į procesą integruojant komiksinius naratyvo principus, iškyla klausimas, kas yra pasakojimas. Pasakojimas gali būti ne tik įvykių ar pasakojimo istorija, bet taip pat ir grožine literatūra, ideologija, mitas.

A. Navickas: Gintarės darbų estetikai komiksų idėja artima, ji labai meistriškai ja operuoja. Mano įsitikinimu, „opera-komiksas“ buvo labai drąsi prieiga „Alfos“ scenovaizdžio ir režisūros sprendimams, tačiau – būtent dėl ekspresyvumo – labai pasiteisino. Prisipažinsiu, kad iš pradžių kiek nerimavau, kaip komiksų žanras derės su scena ir klasikiniu dainavimu, tačiau buvau galutinai įtikintas, kai pamačiau, kiek daug galimybių teikia ši strategija. Sakyčiau, kad komikso žanras „Alfoje“ yra daugiau nei režisūros idėja – tai tarsi visa struktūruojanti matrica, padedanti kuo efektyviau perteikti visus siužeto sluoksnius.

– „Alfos“ premjera buvo pristatyta 7-ajame NOA (Naujosios operos akcijos) festivalyje. Visi jame rodyti darbai skirtingais rakursais išsaugojo tradicinės operos apmatus. Jūsų pačių nuomone, kokius tradicinės operos bruožus išlaiko ir kokių atsisako „Alfa“?

G.Labanauskaitė: Manau, kad nuostabi Alberto muzika ir vokalistai išsaugo operos atlikimo tradicijas, nors jos ir turi kitokį skambesį, priėjimą, intymią, kamerinės operos perspektyvą. „Alfai“ tai labai tinka, nes čia veikia tik keli veikėjai, narstantys vieną siužetinę liniją. Operos tekstas – neeiliuotas, įkvėptas ne tik Lorcos gyvenimo istorijos, tai yra, dokumentinių faktų, bet ir kūrybos – garsiausio ispanų autoriaus poezijos. Būtent jos šiuolaikišką interpretaciją girdime visoje operoje, tai vienur, tai kitur išnyrančią parafrazėmis. Atsisakome patoso, pakylėto rimtumo, dekoratyvaus ir deklaratyvaus istorijos pasakojimo.

Martyno Aleksos nuotr./Opera „Alfa“
Martyno Aleksos nuotr./Opera „Alfa“

Dr. GoraParasit: Žemyn galva kabantis operos solistas, bandantis sudainuoti meilės ariją galerijoje Berlyne. Ar tai opera? Aš manau, kad taip. O kodėl ne? Tiek komiksai, tiek opera yra platus laukas, apimantis daugybę skirtingų tipų medžiagų, kūrybinių resursų, išraiškos ir pateikimo formų. Abu žanrai turi stiprias, apibrėžtas klasikines taisykles, kurios laužomos, o ribos išplečiamos.

A.Navickas: „Alfa“ išsaugo nemažai tradicinių bruožų: dramatišką siužetą, kuomet per mažiau nei valandą miršta bene visi veikėjai, klasikinį bel canto dainavimą, dalių muzikinės medžiagos struktūrą ir kt. Tuo pačiu metu, šis kūrinys – tai kamerinė opera-komiksas, kurioje viskas atsitinka triskart greičiau nei klasikinėje operoje, joje nedainuoja choras, negroja orkestras. Vietoje jo – akordeonas, elektrinė gitara ir elektronika, scena primena puslapį iš superherojų komikso, o dekoracijas keičia vaizdo projekcijų ekranas.

– Albertai, minėjai, kad „Alfos“ partitūroje girdėti flamenko melodijos bei minimalistinės struktūros. Kas buvo didžiausia varomoji jėga, rašant muziką šiai operai – istorija, veikėjų charakteristikos? Siekei, kad muzika būtų operos „variklis“ ar daugiau istoriją lydintis, savotiškai „komentuojantis“ elementas?

A.Navickas: Struktūriškai, labiausiai instrumentinėse partijose, muzikinė medžiaga yra paremta pasikartojančiais motyvais, o vokalinės melodijos neretai yra vingrios, kuomet vienam skiemeniui tenka netrumpos melodinės atkarpos. Tokie vokalinės partijos bruožai gali būti artimi flamenko, tačiau „Alfos“ intonacijose šios muzikos įtakas greičiausiai galima atpažinti tik netiesiogiai.

Esu minėjęs, jog rašydamas turėjau mintyse dvi dainas-scenas iš filmų: tai „Llorando“ iš Davido Lyncho „Mulholland Drive“ ir „Volver“ iš Pedro Almodóvaro to paties pavadinimo filmo. Man labai didelį įspūdį paliko šių dainų ekspresyvumas, jėga, „plotis“ – jausmas, kad a cappella dainuojamos melodijos užtenka užpildyti visą aplink esamą erdvę. Be to, abi šios dainos filmuose atliekamos ispaniškai, o „Volver“ – iš tiesų yra flamenko stiliaus. Sakyčiau, kad rašydamas muziką įsivaizdavau kaip centrinę kūrinio ašį (suprantama: tuo momentu muzika buvo vienintelė ir visą vaizduotės erdvę užimanti operos dalis), kuri turėtų kruopščiai sekti tiek veikėjų vidines nuostatas, tiek vyraujančią išorinę nuotaiką.

– Ar sunku buvo rasti operai atlikėjus? Ko iš jų reikalavote?

A.Navickas: Atrodytų, kad sunku nebuvo, nes kai suradome, buvome iškart tikri, kad radome tai, ko ieškojome. Tačiau vis dėlto užtrukome. Apie Norą Petročenko pagalvojome bene iškart, kai muzika buvo parašyta. Nora yra dainavusi mano muzikos, ir jos balso tembras, diapazonas, bei stulbinanti vokalinė technika buvo visa, ko galėjau tikėtis Izabelės vaidmeniui – buvau labai laimingas, kai ji sutiko kurti šį vaidmenį.

Noros dėka į komandą pavyko pasikviesti Nerijų Masevičių – jie yra ne kartą dirbę kartu ir judviejų duetas scenoje mums pasirodė labai įtaigus. Originali partija Nerijui buvo kiek aukštoka, tad ją šiek tiek perdariau: pastebėjau, jog žemesnis solisto diapazonas suteikė papildomų spalvų kertiniuose operos momentuose. „Alfos“ vokalinės partijos yra techniškai reiklios, o atokvėpio momentų, kuomet nė vienas iš solistų nedainuoja – vos keletas. Tiek iš muzikinės, tiek iš režisūrinės pusės atlikėjai turi būti labai atidūs ir tikslūs – ir, kaip visad, viską atlikti sukurdami natūralumo ir nedidelių pastangų įspūdį...

– Tiek operos siužetas, tiek scenografija, kostiumai, tiek pati istorija – ryškūs, iššaukiantys, net lengvai šokiruojantys. Ar tai ir buvo jūsų tikslas – šokiruoti? Kokią pagrindinę žinutę šiuo kūriniu siekiate publikai ištransliuoti?

Gabrielė Labanauskaitė: Ieškojome šiuolaikinės, aktualios meninės kalbos. Mane kaip rašytoją domino ir feministinė interpretacija – stipri moteris ir jos kerštas, sąžiningumas savo pačios ir visuomenės atžvilgiu.

Albertas Navickas: Mano įsitikinimu, viena vertus, šokiruoti meno kūriniu šiandien yra ganėtinai sudėtinga, ir, kita vertus, vargu, ar siektina; tuo pačiu, tai būtų gana paviršutiniškas siekis. Tad, sakyčiau, mūsų komanda neturėjo tikslo šokiruoti žiūrovo. O aš pats esu tikras, kad mano muzika klausytojo tikrai nešokiruos. Tačiau visiškai sutinku, kad ryškios spalvos tiek kūrinio viduje, tiek išorėje gali sukelti įvairių jausmų. Labiausiai tikiuosi, kad be jausmų, sukels įvairių minčių ir klausimų. Būtent susidurti su nenumatytais klausimais ir yra, mano manymu, labiausiai paveiki meno pusė.

Dr. GoraParasit: Ne iššaukiantis ar šokiruojantis, o žadinantis ir jaudinantis. Toks, tikiu, scenos menas turėtų būti.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr./Opera „Alfa“
Visvaldo Morkevičiaus nuotr./Opera „Alfa“

– Gintarė yra pasakojusi, kad „Alfa“ – tai opera-komiksas apie moterį-superheroję. Kokia moteris, jūsų nuomone, realiame gyvenime atspindi tą superherojės prototipą? Ar rastumėte ir pasidalintumėte konkrečių asmenybių pavyzdžiais?

Dr. GoraParasit: Kūrėjai, kuriantys, rašantys teisingas superherojų istorijas masėms, yra superherojai.

A.Navickas: Mano įsivaizdavimu, „Alfos“ pagrindinė veikėja tampa superherojė, atsidūrusi komiksų puslapiuose. Ji peržengia savo baimes, ištraukia iš atminties užslėptus praeities šešėlius, savo ryžto ir aklo teisybės ieškojimo vedama sugeba įvykdyti bene neįmanoma. Tačiau ar ne daugelis moterų galėtų atpažinti save komiksų superherojų veidrodyje? Ar joms nereikia įveikti begalės kliūčių kasdien dėl istoriškai susiklosčiusios lyčių hegemonijos? „Alfoje“ Izabelė nusprendžia, jog teisybės ieškoti ir ją atstatyti gali ji pati, be vyro pagalbos: tuo ji yra feministinė herojė par excellence.

G.Labanauskaitė: Superherojės – tai moterys, norinčios gerinti pasaulį, padėti kitiems, taip pat – tai neįprastų galių ir ištvermės turinčios moterys. Galbūt jos išsigelbėjo nuo smurto šeimoje, galbūt palaikė kitas, išgyvenančias sunkų etapą. Galbūt jos valdo šalį, pranoksta didžiausius pasaulio sporto rekordus, kuria mokslą ir menus, rašo knygas, veda pokalbių laidas opiais klausimais, augina vaikus, savanoriauja labdaros organizacijose. Galbūt jų yra labai daug aplink mus ir jas sutinkame kiekvieną dieną, tiesiog nepastebime.

– Lyčių lygybė, mažumų politika – temos, kuriomis aktyviai diskutuojama viešojoje erdvėje, persmelkusios ir operą „Alfa“. Ar pastebite teigiamų pokyčių šiais klausimais ir / ar manote, kad menas tam bent šiek tiek pasitarnauja?

Dr. GoraParasit: Išgirdusi panašų klausimą, prieš akis visuomet pamatau italų Renesanso tapytojos Sofonisbos Anguissolos paveikslą „The Chess Game“, kuriame vaizduojama tapytoja ir jos seserys puošniais drabužiais. Jos paveiksle žaidžia šachmatais, o tai loginis žaidimas, kuris buvo laikomas labiau tinkamu vyrams.

G.Labanauskaitė: Labai džiaugiuosi, kad šios temos pasiekė ir operos žanrą – dar ir šiuo aspektu žengėme žingsnį į priekį. Daugumai operos žanras susijęs su klasika, kuri nepaveiki laikui. Mes kalbame ir apie tai, kas yra čia ir dabar. Apie pasitikėjimą, išdavystę, galią ir jėgų pusiausvyrą, apie ne/teisybę. Manau, kad kuo daugiau meno sričių kalbės apie aktualius dalykus, tuo daugiau pasieksime ir socialiniuose, ne tik meniniuose kontekstuose.

Martyno Aleksos nuotr./Opera „Alfa“
Martyno Aleksos nuotr./Opera „Alfa“

A.Navickas: Esu įsitikęs, visi „Alfos“ kūrėjai tiki, jog menas kartais priverčia mus atsakyti į klausimus, kurių mes nenorime sau užduoti. Aš norėčiau, kad „Alfa“ būtų šiuo menu. Ir neabejoju, kad menas vaidina svarbų vaidmenį, eskaluojant nepatogias socialines temas.

– Ir pabaigai. Ko gali ir turi tikėtis operos „Alfa“ žiūrovas?

G.Labanauskaitė: Gero ir turiningo laiko, originalaus patyrimo akims ir ausims, pakilios nuotaikos, vitamino D nuo daug geltonos šviesos. Ir dar daug puikių dalykų.

A.Navickas: Aš tikiuosi, kad „Alfos“ žiūrovas yra smalsus ir atviras, ir kad į spektaklį jis ateis vedinas noro sužinoti, koks yra šios operos žvilgsnis į fatališkus istorijos vingius F. G. Lorcos gyvenimo fone. Tačiau jis turi tikėtis ir nustebti, susidurti su ryškių spalvų estetika, suabejoti savo išankstinėmis nuostatomis, ir, kaip jau minėjau, atsakyti į klausimus, kurių nenorėjo sau užduoti.

Dr. GoraParasit: Pacituosiu mylimą britų teatro ir kino režisierių Peterį Brooką: „Scena turi dvi taisykles: pirma, ten bet kas gali įvykti ir antra, kažkas turi įvykti“.

Pirmąkart Lietuvos scenoje operos ir komiksų žanrus sujungusi kamerinė opera „Alfa“ – vasario 9 d., 18 val, Vilniuje, Menų spaustuvėje.

Temos: 1 Opera

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/