Kaune esančioje Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, VDU Lietuvių išeivijos institute pristatyta dokumentinės fotografijos paroda „Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“. Tai – bendras fotografo Mykolo Juodelės ir Argentinos lietuvės Sandros Rivero kūrybinis projektas, nagrinėjantis lietuvių diasporos Argentinoje istoriją bei dabartį.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kelionėse po Argentiną ir Lietuvą kūrėjai rinko archyvinę medžiagą, atliko interviu su keliomis dešimtimis Argentinos lietuvių, lankėsi šios šalies lietuvių bendruomenėse nuo Buenos Airių iki Eskelio ir nuo Rozarijaus iki Sarmjento.
Fotografijų ciklą papildo archyvinės nuotraukos, emigrantų dienoraščių ir laiškų fragmentai, o tekstiniai intarpai perteikia tiek istorinius kontekstus, tiek asmeninius pasakojimus.
-
Tapybą į fotografiją iškeitęs Gediminas Pranckūnas: „Aš mėgaujuosi vaizdais, kurie patrauklūs mažumai“
-
Šveiko įkvėptą knygą parašęs Kornelijus Platelis: „Esu pagyvenęs optimistas, kuris jau nebesiekia keisti pasaulio“
-
Maestro Kęstutis Kasparavičius mini įspūdingą sukaktį: apie gyvenimo siurprizus, 65 iliustruotas knygas ir sulaužytą priesaką
15min pokalbis su fotografu Mykolu Juodele – apie negirdėtas lietuvių išeivijos legendas, vaizdų ir atminties ryšį bei tai, kaip nuotraukos tampa istorijomis.
– Mykolai, kokie keliai jus atvedė iki šios parodos – pasakojimo apie Argentinos lietuvius?
– Idėja ir atkeliavo iš Argentinos, tiksliau – iš Peru, kartu su Sandra Rivero. Ji – mano mergina, o viskas prasidėjo prieš trejus metus.
Sandra yra Argentinos ir Peru lietuvė. Nuo senų laikų ji domisi savo šeimos istorija. Jos tėtis – pusiau lietuvis, močiutė – šimtaprocentinė lietuvė.
Apie savo šaknis Sandra buvo šiek tiek girdėjusi iš šeimos, šia tema domėjosi jos tėvas. Sandra pasakojo, kaip ankstyvojo interneto laikais per įvairius forumus tėtis bandydavo susisiekti su lietuviais ar su lietuvių organizacijomis Lotynų Amerikoje.
Idėja ir atkeliavo iš Argentinos, tiksliau – iš Peru, kartu su Sandra Rivero. Ji – mano mergina, o viskas prasidėjo prieš trejus metus.
Prieš trejus metus Sandra atvažiavo į Lietuvą norėdama pati išsiaiškinti, kas įvyko ir kaip. Nuo to viskas prasidėjo. Mes susitikome, apsilankėme keliuose archyvuose, ieškojome jos prosenelių gimimo liudijimų, įvairių dokumentų. Vėliau nuvažiavome į Pasvalio rajone esantį Daujėnų kaimą, kuriame 1924 metais, prieš pat emigruodami į Argentiną, susituokė jos proseneliai. Taip po truputį pradėjome gilintis į temą.
Vėliau pateikiau paraišką gauti menininkams skiriamą Kultūros tarybos stipendiją. Pasiūliau projektą – tęsti paieškas ir gilintis tiek į Sandros šeimos, tiek į kitų Argentinos lietuvių istorijas.
Pirmą kartą į Argentiną išvykome pernai kovo pradžioje, prabuvome pusketvirto mėnesio. Radome daug daugiau, nei tikėjomės.
Grįžę į Lietuvą fotografavome Sandros istoriją ir sukūrėme fotoesė „Sugrįžimas į Pasvalį“. Ieškojome ir tolimų giminių. Kai ką pavyko rasti, pavyzdžiui, jos prosenelių vedybų sertifikatą. Radome originalią kopiją, su liudininkų bei prosenelių parašais. Joje nurodyta, kas jie buvo, kuo vertėsi.
Keliavome po Pasvalio apylinkes. Daujėnų kaimas – vieta, kurioje jie susituokė. Jos prosenelis buvo kilęs iš Čekiškių kaimo, kuris dabar jau nebeegzistuoja, o prosenelė – iš Girsiūdų kaimo.
– Tačiau parodoje ir daugiau istorijų?
– Sandros istorija – išplėstinė, detali. Kitų – šiek tiek trumpesnės.
Daug laiko skyrėme Argentinos lietuvių bendruomenėms Buenos Airėse, Rozarijuje, kituose miestuose. Fotografavome jaunus žmones – trečios ir ketvirtos kartos Argentinos lietuvius, kurie vienaip ar kitaip nusprendė grįžti į Lietuvą.
Vienas iš tokių – Kovas Lukšas, apie kurį rašė ir žiniasklaida. Jis savanoriškai įstojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, paskui ėmė studijuoti universitete Lietuvoje.
Norėjome šias istorijas sujungti ir parodyti, kaip viskas atrodė prieš šimtą metų – kas nutiko su lietuviais, kurie išvyko į Argentiną, kaip susiklostė gyvenimai ir kaip jų palikuonys dabar sugrįžta į Lietuvą, tarsi uždarydami ratą. Nors pats nesu susijęs nei su Argentinos lietuviais, nei su panašiomis istorijomis, bet labai jautru buvo matyti žmones, grįžtančius į savo žemę.
Norėjome šias istorijas sujungti ir parodyti, kaip viskas atrodė prieš šimtą metų – kas nutiko su lietuviais, kurie išvyko į Argentiną, kaip susiklostė gyvenimai ir kaip jų palikuonys dabar sugrįžta į Lietuvą.
Šis – antrasis – parodos skyrius pasakoja Argentinos lietuvių istoriją Buenos Airėse, Rozarijuje. Lankėmės lietuvių centruose, sutikome daug žmonių, padarėme asmeninių istorijų.
O trečiasis skyrius netikėtai išėjo didžiulis. Kai tyrinėjome, ieškojome informacijos, temų, kas būtų įdomu Argentinoje, atradome, kad dar Rusijos imperijos laikais, devynioliktojo amžiaus pabaigoje, į Argentiną emigravo Izidorius Šlapelis. Jo kelias buvo ilgas, kol galiausiai atvedė į Patagoniją.
Ten, Pietų Argentinoje, Izidorius Šlapelis, jo anūkai ir kiti šeimos nariai tapo kone pirmaisiais miesto gyventojais, reikšmingai prisidėjo prie jo įkūrimo.
Jie buvo pirmieji, kurie pasistatė mūrinį namą, nes kai tik atvažiavo – palapinėse gyveno vos keli žmonės iš vietinių genčių. Nuo lietuvių Šlapelių pastatyto namo pradėjo augti miestas – Sarmjentas. Sutikome ir pasikabėjome su jų palikuonimis.
Kalbant apie visą parodą – bandėme apžvelgti plačiai, o kai kuriose istorijose susifokusuoti labai siaurai ir detaliai kalbėti apie vieno žmogaus istoriją.
– Kaip ieškojote istorijų, kontaktų?
– Argentinos lietuvių bendruomenė – gausi, būtų sunku įvardinti skaičiais. Esu girdėjęs įvairių statistinių duomenų. Kai kas sako, kad galėtų būti apie 200 tūkst. žmonių, turinčių lietuviško kraujo. Sunku paskaičiuoti, nes ne visi domisi savo šaknimis.
Dar prieš išvažiuodami į Argentiną pirmą kartą, buvome girdėję apie Kovą Lukšą. Susisiekėme su juo, o per jį gavome kontaktus – mamos, močiutės. Kovo Lukšo mama pasirodė labai geranoriška ir daug padėjo. Kai atvažiavome, nuvežė parodyti vieną, kitą vietą. Tada kartu nuvykome į Lietuvių centrą.
Kontaktų ieškojimas – per įvairius kanalus, bet bent jau Buenos Airėse ir Rozarijuje daug padėjo lietuvių centruose sutikti žmonės. Argentinoje kontaktai rašant elektroniniu paštu dažnai neveikia – parašai laišką, bet niekas neatsako. Mums daug kas patarė: „Tiesiog nueikite į lietuvių centrus, susitikite su žmonėmis gyvai, ir jie jums pasakys, kaip tęsti toliau.“
Vienas pirmųjų dalykų, ką padarėme atvykę į Buenos Aires, apsilankėme lietuvių centre. Ten praleidome nemažai laiko. Viskas – kaip ant lėkštutės. Susirenka aktyviausi bendruomenės žmonės, nemažai jų dar kalba lietuviškai. Jie labai padėjo – ir su kontaktais, ir su visu kitu. Turėjome daugiau medžiagos, nei spėjome nufotografuoti ir su visais pasikalbėti.
Mums daug kas patarė: „Tiesiog nueikite į lietuvių centrus, susitikite su žmonėmis gyvai, ir jie jums pasakys, kaip tęsti toliau.“
Patagonijos lietuvių istorija – šiek tiek kitokia. Iš įvairių straipsnių žinojome, kad Sarmjento mieste gyvena lietuvių palikuonių, tačiau jie neturi nei lietuvių centro, nei bendruomenės, o ir tarpusavyje labai aktyviai nebendrauja. Į Sarmjentą važiuoti nusprendėme ekspromtu.
Apsistojome hostelyje, pasikalbėjome su jo šeimininku. Kadangi miestelis nedidelis, visi tas istorijas žino. Taip pamažu ir pradėjome atrasti.
Atsimenu, kai sakiau draugei: „Važiuojam į Sarmjentą. Jei rasim nors vieną Šlapelį – man jau užteks.“ Bet radome tiek daug, kad apie Šlapelius išėjo kone pusė parodos. Jų istorijos išties įspūdingos. Be to, ten – dykuma, visai kita estetika, kitokie žmonės.
– Ar žmonės į savo šeimų istorijas jus noriai įsileido?
– Pirmą kartą jautėsi šiek tiek skepticizmo, bet labai greitai suprato, kad mes darome rimtą darbą. Prisijungė, padėjo.
Viena moteris iš Šlapelių mus pasikvietė į namus – tai jau vyko per antrąją kelionę. Ten dvi savaites gyvenome.
Yra buvę žurnalistų, kurie šiomis temomis darė mini reportažus. Gal kartais žmonės pagalvoja, kad jiems tai ne taip įdomu arba kad tik kažką popsinio nufilmuos, nusifotografuos.
Bet mes atvažiavome su rimtomis intencijomis ir jie mumis patikėjo.
– Kokios buvo žmonių reakcijos sužinojus apie jūsų projektą? Juk tarsi sienas bandėte sluoksniuoti jų gyvenimų istorijas. Buvo jautrių momentų?
– Taip, jautrių momentų tikrai buvo.
Yra įvairių žmonių. Jei kalbame apie Patagoniją – daugelis jų tas istorijas jau primiršę, į jas labai nesigilina. Žinoma, kai pakvieti kalbėti – kalba, rodo, ką turi. Kai kurie žmonės saugo labai daug archyvų, turi gerą atmintį, viską prisimena ir su užsidegimu pasakoja.
Kai kurie dvidešimt ar trisdešimt metų apie tai iš viso nebuvo pagalvoję. Jiems net sunku suprasti, kodėl mes tuo domimės, koks mūsų interesas ir kodėl jie staiga tapo įdomūs.
Mes atvažiavome su rimtomis intencijomis ir jie mumis patikėjo.
– Patagoniją vieni žino iš kelionių, kiti – iš nuotraukų. O koks yra Sarmjentas? Tai nėra turistinis miestelis?
– Ne, tai nėra turistinis miestelis. Šalia jo yra kelios lankomos vietos – tai milijonų metų senumo suakmenėję medžiai, matyti suakmenėję kamienai, medžių likučiai. Žmonės atvažiuoja tų vietų pažiūrėti.
Bet Patagonijos dalis, kurioje mes keliavome, nėra toji „gražioji“ Patagonija, kurią matome nuotraukose internete. Lietuviai atsidūrė – laimei ar nelaimei – tokiose vietose, kurios yra gana liūdnos.
Tai industrinė Patagonijos dalis, kur vystoma naftos gavyba. Ten tiesti geležinkeliai, statyti sandėliai, veikė uostas. Tai nėra vietos, į kurias norėtųsi grįžti, bet jos įdomios kitaip.
Sarmjentas – maždaug Pasvalio dydžio miestas, kuriame apie 6–7 tūkstančiai gyventojų.
Dauguma žmonių turi ūkius, augina galvijus, ypač avis. Vienas iš Šlapelių turi net dešimt tūkstančių avių.
Kai Šlapeliai atvyko, paskui juos atsikėlė ir kitos lietuvių šeimos. Dabar ten gyvena ne tik Šlapeliai, bet ir Baltuškos, Žukai. Mes bandėme ieškoti ir kitų žmonių, užmezgėme kontaktą su lietuvių palikuonimis. Vienas iš jų, pavyzdžiui, odontologas.
Dauguma žmonių turi ūkius, augina galvijus, ypač avis. Vienas iš Šlapelių turi net dešimt tūkstančių avių.
– Minėjote, kad iš žmonių ėmėte ir interviu. Tai leidžia giliau pažvelgti į žmogaus istoriją?
– Taip, šį kartą norėjome į viską pažvelgti giliau ir suteikti platesnį kontekstą. Mums svarbu ne tik fotografuoti, bet ir papasakoti istorijas.
Paprastai mūsų pasakojamos istorijos jau yra įvykusios. Todėl parodoje labai remiamės archyvinėmis nuotraukomis.
Žmonių namuose radome labai daug senų fotografijų – viską perfotografavome. Aptikome senovinių stiklinių negatyvų, kurių absoliučiai niekas nėra matęs. Juos irgi persifotografavome, pavertėme į nespalvotas nuotraukas. Keletą iš jų eksponuojame parodoje.
Žmonių namuose radome labai daug senų fotografijų – viską perfotografavome. Aptikome senovinių stiklinių negatyvų, kurių absoliučiai niekas nėra matęs.
Iš anksto supratome, kad ši serija labai stipriai remsis archyvinėmis nuotraukomis. Visuomet įdomu pamatyti, kaip atrodė gyvenimas anksčiau – tai padeda suprasti istoriją, kurios jau nebegalime pamatyti.
Natūraliai šalia archyvinių nuotraukų atsirado ir dokumentinis, istorinis tyrimas. Norėjome, kad tai būtų ne tik gražūs paveikslėliai, bet ir aiškus, suprantamas pasakojimas apie priešistorę: kaip žmonės sugalvojo išvykti į Argentiną, kokia buvo tuometinė situacija Lietuvoje.
Labai daug tuo domėjomės – kokios buvo priežastys, kokia buvo jų kelionė. Radome vieną kitą interviu, įrašytą maždaug 1970–1980 metais, su žmonėmis, kurie patys plaukė keltais, dažniausiai iš Brėmeno ar Hamburgo.
Mums norėjosi tą paveikslą nutapyti pilną – ne tik parodyti, kad štai, čia gyvena lietuviai, bet ir atskleisti, kodėl jie ten atsidūrė. Kaip susiklostė likimai, kokius sprendimus priėmė jų proseneliai, kas juos paskatino palikti Lietuvą.
– Kodėl tiek daug žmonių išvyko būtent į Argentiną?
– Keli pagrindiniai faktoriai. Šiaurės Amerika buvo prioritetinis tikslas, bet apie 1920-uosius JAV sugriežtino emigrantų priėmimą. Tapdavo vis sunkiau pasikviesti šeimą, gauti leidimą gyventi. Amerikos kelias šiek tiek „užsidarė“.
Tuo metu Argentina išgyveno savo aukso amžių – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tai buvo turtingiausias kraštas po JAV. Šalis vykdė labai atvirą migracijos politiką. Jie kvietė europiečius, tikėdami, kad kelias į turtingą ir galingą valstybę veda per europiečių atvykimą.
Sąlygos buvo labai palankios: greitai suteikdavo pilietybę, emigrantams teikė įvairią pagalbą, padėdavo susirasti darbą.
Pavyzdžiui, Šlapeliams net buvo pasiūlyta finansinė parama, kad keltųsi į Patagonijos žemes. Tuo metu tai buvo visiškai neapgyvendintos teritorijos, siena tarp Argentinos ir Čilės dar nebuvo tiksliai nustatyta.
Daug interesų – siųsti žmones, kad jie apgyvendintų tuščias teritorijas, pradėtų statyti namus, tiesti kelius, kurtų infrastruktūrą. Kitaip tariant – kurtų bendrąjį vidaus produktą: ūkininkautų, steigtų gamyklas ir panašiai.
To meto Lietuvos spaudoje galima rasti plakatų, reklamuojančių Argentiną – panašiai kaip dabar siūlo darbą Norvegijoje ar Anglijoje.
Lietuviai matė, kokia tuo metu buvo situacija. Aš net žinau, kad to meto Lietuvos spaudoje galima rasti plakatų, reklamuojančių Argentiną – panašiai kaip dabar siūlo darbą Norvegijoje ar Anglijoje. Tarpukariu buvo pilna tokių skelbimų: „Siūlome darbą“, „Parduodame bilietus į Argentiną, Braziliją, Urugvajų“.
Šios šalys aktyviai kvietė migrantus. Nemažai lietuvių išvyko ir į Braziliją, bet kadangi darbo sąlygos ten buvo gerokai prastesnės, keli ar keliolika tūkstančių lietuvių peremigravo iš Brazilijos į Argentiną.
Dėl to ir statistiniai duomenys, kiek iš tiesų lietuvių ten gyveno, yra šiek tiek netikslūs.
– Kai panorote kurti šį projektą, turėjote tam tikrų lūkesčių, matėte kontūrus. Ar jūsų paties lūkesčiai buvo išpildyti?
– Pradėjus tokį projektą labai sunku įsivaizduoti, ką pavyks rasti. Bet mano lūkesčiai buvo viršyti. Dabar žmonės sako: metas leisti knygą.
Esu daug keliavęs po pasaulį, fotografavęs įvairius projektus užsienyje: Irane, Sudane, Indijoje. Bet visą laiką jaučiau, kad ateina laikas dirbti su projektais, kurie būtų apie Lietuvą.
Šiame projekte pavyko rasti aukso vidurį – galėjome keliauti, pamatyti naujas vietas, o kartu nenutolti nuo Lietuvos istorijos ir jos žmonių.
Esu daug keliavęs po pasaulį, fotografavęs įvairius projektus užsienyje: Irane, Sudane, Indijoje. Bet visą laiką jaučiau, kad ateina laikas dirbti su projektais, kurie būtų apie Lietuvą.
– Kaip manote, kodėl atėjo noras dirbti su projektais apie Lietuvą?
– Sunku pasakyti. Matyt, ateina brandos laikas. Galbūt keliaujant ir atrandant naujus kraštus tu, kaip fotografas, esi nuolat stimuliuojamas naujovių – naujų religijų, kultūrų, architektūrų, peizažų.
Atrodo: atrandu kažką naujo, kas savaime vizualiai įdomu. Taip pat atrodo, kad tarsi lengviau kažką įspūdingo sukurti, kas bus įdomu ir Lietuvai, ir pasauliui.
Tačiau laikui bėgant atsiranda supratimas, kad ir pačioje Lietuvoje istorijų yra be galo daug, tik galbūt jos nėra tokios akivaizdžios.
Kai buvau jaunesnis, manęs paklausdavo: „Kada fotografuosi istorijas Lietuvoje?“
Bet aš nežinojau, ką čia fotografuoti. O dabar viskas apsisuko ratu. Turiu tiek idėjų, kad reikia rinktis, nuo ko pradėti.
Po kovido pradėjau nuolat gyventi Lietuvoje, kūriau fotožurnalistines istorijas ir tada pirmą kartą atradau Lietuvos žavesį.
Tai, matyt, brandos dalykas. Po kovido pradėjau nuolat gyventi Lietuvoje, kūriau fotožurnalistines istorijas ir tada pirmą kartą atradau Lietuvos žavesį.
Galiausiai – ši tema atrado mane, ne aš ją.
– Jūsų manymu, ar yra tinkamas arba netinkamas laikas kalbėti apie emigraciją? O gal tema niekada nepraranda aktualumo?
– Ar apie lietuvių diasporą? Šiuo atveju tai ne tik emigracija, bet ir diasporos istorijos. Manau, kad visada yra tinkamas laikas. Tos istorijos labai susijusios su Lietuvos istorija.
Jei suskaičiuotume visus lietuvius, emigravusius į skirtingas pasaulio šalis, – statistika nėra labai tiksli, bet gali būti netoli milijono žmonių.
Darydami šį projektą mes pajutome, kad Lietuvoje apie tai kalbama per mažai. O jei ir kalbama – dažnai galbūt paviršutiniškai. Bet juk tai mūsų valstybės ir tautos identiteto dalis.
Man tai – neatrastas epas. Tai legenda, vieno iš mūsų tautiečių gyvenimo istorija.
Jei ketvirtadalis mūsų – kaip tautos – esame pasklidę po pasaulį, jei esame įkūrę miestus ten, kur anksčiau nieko nebuvo, ypač kalbant apie Šlapelių istoriją – tai kaip mini epas, kaip legenda.
Pats Šlapelis buvo 1863 metų sukilimo dalyvis. Vėliau ištremtas į Sibirą, po kurio laiko jam buvo leista sugrįžti. Lietuvoje bandė ūkininkauti, bet sąlygos buvo sudėtingos – matyt, rusai ir toliau persekiojo. Tada jis nusprendė ieškoti laimės Amerikoje, nors tuo metu jam jau buvo apie penkiasdešimt.
Kurį laiką praleido ten, ieškodamas tinkamos vietos savo naujai fermai ir kur galėtų atsivežti sūnus ir anūkus. Galiausiai atsidūrė Argentinoje. Iš pradžių ūkininkavo vienoje vietoje, bet kai išgirdo, kad Argentinos valdžia siūlo pagalbą ir kviečia tokius kaip jis kurtis Patagonijoje, labai užsidegė idėja.
Man tai – neatrastas epas. Tai legenda, vieno iš mūsų tautiečių gyvenimo istorija. Manau, tokias istorijas svarbu atrasti ir populiarinti: kad mes turėtume platesnį kontekstą, kas esame. Kaip tauta ir kaip žmonės.
– Kai atrandi legendą – ar kutena kolumbiškas atradimo jausmas?
– Taip, labai smarkiai. Ir man, ir mano draugei. Jauti, kad atrandi kai ką, ko niekas iki šiol nebuvo atradęs. Nors gal ne visai teisinga taip sakyti – šiek tiek informacijos apie Šlapelius buvome radę Prano Juozo Žilinsko parašytoje knygoje „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“.
Jo informacija apie Šlapelius mus vedė reikiama kryptimi. O tada atvykome, ir jau teko patiems susirasti.
– Kodėl jums įdomios fotoistorijos, o ne pavienės nuotraukos?
– Atrodo, kad gali padaryti vieną nuotrauką – ji bus kažkuo įdomi, keista, neįprasta. Fotoistorijų žanras atsirado kiek vėliau, kai pradėjau domėtis kitais fotografais, fotoagentūromis, dokumentinėmis istorijomis.
Tada supratau, kad pavienėmis nuotraukomis sudėtinga papasakoti kažką įspūdingo, įkvepiančio. Nuo 2016 metų pradėjau kryptingai dirbti su fotoistorijomis.
Kita priežastis – jas lengviau publikuoti. Kai pradėjau savarankiškai eiti fotografijos keliu, dar nelabai žinojau, koks noriu būti fotografas. Ar meninės fotografijos, o gal dokumentinės ar gatvės. Bandžiau viską, bet labiausiai įkvėpė būtent fotoistorijos.
Fotopasakojimas – kaip kino filmo kūrimas, tik iš sustabdytų kadrų. Kiekvienas kadras turi už save „pakovoti“, turėti savo prasmę ir reikšmę.
Kai kurios jų tęsiasi ilgai – jos kuriamos penkerius ar net dešimt metų. Jos plačios, apimančios vieną fenomeną, bet jį nagrinėjančios iš kelių pusių: ir priešistorė, ir kontekstas.
Fotopasakojimas – kaip kino filmo kūrimas, tik iš sustabdytų kadrų. Kiekvienas kadras turi už save „pakovoti“, turėti savo prasmę ir reikšmę.
Fotoistorijoje nėra nė vieno kadro, kuris būtų atsitiktinis, tik dėl grožio. Viskas turi savo tikslą.
– Ar gali viena nuotrauka papasakoti istoriją? Tarkime, pagalvojau apie Antano Sutkaus „Pionierių“. Tokia nuotrauka jau pasakoja istoriją.
– Žinoma, gali. Bet ji nepapasakos taip plačiai, kaip tai padarytų fotoesė apie pionierių veiklą tais metais – apie tai, kokia buvo Lietuva ir visa kita.
– Įsivaizduokime, kad po šimto ar dviejų šimtų metų toks žmogus, kaip jūs, ieškos mūsų kartos archyvų. Ar juos rasti skaitmeniniame amžiuje bus lengviau, ar kaip tik – sunkiau?
– Gali būti, kad sunkiau.
Anksčiau fotografijų vertė buvo didesnė nei dabar. Nuotraukos – atspaustos ant popieriaus, sudėtos į fotoalbumus, suarchyvuotos dėžėse.
Žiūrint iš dokumentinės fotografijos pusės, dirbti su tokiomis nuotraukomis jautriau, giliau. Su nuotrauka atsiranda asmeninis kontaktas.
Jei apie mane reiktų kam nors ką nors atrasti – nuo gimimo turiu ar dvi nuotraukas, kurios atspaustos ant popieriaus. Visa kita – kompiuteryje, kietajame diske.
Žinoma, galima tikėtis, kad kažką bus įmanoma surasti internete. Bet kas žino, kaip viskas bus po dviejų šimtų metų?
– Mūsų pačių santykis su nuotraukomis kitoks. Nufotografuoji – trini.
– Taip, telefonuose – milijonas nuotraukų, jų vertė kritusi.
Kuo daugiau turi nuotraukų, tuo mažiau jomis rūpiniesi. Jei turi tris – jas myli, saugai. O jei turi dešimt tūkstančių – nelabai rūpiniesi.
Faktas, kad atspaustos ant popieriaus nuotraukos kitokios – jas gali paliesti.
Žiūrint iš dokumentinės fotografijos pusės, dirbti su tokiomis nuotraukomis jautriau, giliau. Su nuotrauka atsiranda asmeninis kontaktas.
