Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 21d. 12:48

Jogintė Bučinskaitė: „Re:formatų“ festivalis ir protestų anticiklonai

Jogintė Bučinskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Jogintė Bučinskaitė

Viešai vykstantys protestai, mitingai ir sukilimai dažnai nustato visuomeninio gyvenimo klimatą. Tad Lietuvoje jie tarsi anticiklonai, turinys lemti giedrus, šiltus ir ramius orus – gyvenimą, kuris bus gražesnis ir labiau pagal mus. Tačiau kur kas dažniau tai lemia visai ne švelnūs protestų vėjeliai, nes ir patys neretai yra pasmerkti būti ramūs, pozityvūs ir be kruopelės maišto ar rizikos.

Tai pasitvirtino rugpjūčio 9-ąją sostinėje organizuotame vienos dienos „Re:formatų“ festivalyje. Juo siekta išreikšti visuomeninį nepritarimą Reformatų skvero atnaujinimo planams bei aktyviau įtraukti vilniečius į sprendimų dėl viešųjų erdvių priėmimą. Iniciatyva, kurios ėmėsi keli menotyrininkai, menininkai ir architektai, be jokios abejonės yra graži ir reikalinga, tačiau tuo pat metu kelia naujus klausimus apie viešo balso svorį, protesto kultūrą, mitingo žanrą ir jame pasirodančio meno vaidmenį.

Būtų sunku, o ir visiškai neprasminga užginčyti tokių visuomeninių veiksmų įtaką atitirpdant užšaldytus administracinius sprendimus. Juolab, kad „Re:formatų“ festivalio atveju pasiekta susitarimo: savivaldybė pakvietė teikti siūlymus, kaip pakeisti jau patvirtintą projektą. Kita vertus, sunku nepastebėti šylančios ir pačių mitingų atmosferos. Dar prieš dešimtmetį protestas buvo marginalizuotas čia pat jį suprantant kaip nesusipratusių „eretikų“ sukilimą. Šiandien tai tampa pilietine ir konstitucine teise, lygiaverčiu ir savaime suprantamu būdu išsakyti savo nuomonę ne tik apie mažinamus atlyginimus, pensijas ar socialines garantijas, bet ir kur kas įvairesnius klausimus.

Žinoma, daug kas priklauso nuo protesto tikslo, suinteresuotų grupių ir pasitelktų priemonių. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje pastaruoju metu susiformavo tendencija apie rūpimų problemų mastą kalbėti žmonių miniomis. Pradedant nuo eitynių, skirtų priminti apie skirtingas visuomenės grupes, baigiant akcijomis, reikalaujančiomis laisvės rokenrolui ar švenčiančiomis kanapių kultūros dieną.

Tiesa, tokių susitelkimų motyvacijas natūraliai lemia keletas veiksnių, o viena pagrindinių – asmeninio santykio su protesto objektu laipsnis. Ir net jei jis labai mažas, dalyvavimą šiandien gali nulemti viešojo intelektualo ar visuomenininko paraginimas. Štai kodėl neverta lyginti Andriaus Tapino pavasarį inicijuoto mitingo „Mes kaltinam“ su prieš kelis metus kultūrinės spaudos redaktorių surengta sniego kasimo akcija „Pernykštis sniegas“. Čia tik įdomu pasvarstyti, kokią įtaką Reformatų skvere rengtam protestui turėjo netikėtai socialinėse akcijose ypatingai aktyviu tapęs Jurgis Didžiulis?

Net jei dalyvavimo priežastis yra tiesiog renginys po atviru dangumi, o priimant sprendimus į šį viešą judesį taip ir neatsižvelgiama, tai daug ką pasako apie visuomeninę brandą ir nuotaikas – ji nesitaiksto su valdžios savivale, o svarbiausia – nėra pasyvi.

Vis dėlto, tam tikrą pasyvumo formą galima pastebėti kalbant apie tūkstantį ir vieną internete cirkuliuojančią ir prašomą pasirašyti elektroninę peticiją. Peticijoms deleguotos protesto funkcijos turėjo užtikrinti patogų ir greitą dalyvavimą visuomeniniame gyvenime neišeinant iš namų, tačiau ilgainiui nuomonių reiškimą jos pavertė tiesiog protokoliniu procesu, kurio įgalumu kažką pakeisti taip pat verta suabejoti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniuje „Re:formatų“ festivalis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniuje „Re:formatų“ festivalis

Nepriklausomybės metais surengti tūkstančiai įvairiausių demonstracijų ir piketų veikė kaip aukšto slėgio sūkuriai – dažniausiai buvo pakankamai vangūs ir nežadėjo didelių permainų. Tačiau atrodo, kad minia žmonių vienoje vietoje ir vienu metu dar niekuomet nebuvo taip nuvertėjusi. Jos įspūdis ir galia ėmė sutapti su bet kuriuo masiniu koncertu ar festivaliu, su eilėmis prie kasos parduotuvėse ar automobilių kamščiais į namus po darbo. Masės vertę konvertavo ir pasiglemžė socialiniai tinklai, privertę gyvus protestus pamesti tikrąją paskirtį ir virsti revoliucijos imitacija.

Jei anksčiau jau vien pats susirinkimas buvo savipakankamas ir gana efektyvus, dabar šis veiksmas ima reikalauti pripildyti jį turiniu. Be jokios abejonės tai paprasčiausia padaryti formomis, kurias lengva išoperuoti iš kasdienybės. Piketai ir demonstracijos virsta vieno ir to paties scenarijaus renginiais – koncertais ir festivaliais su gana nuobodžiais transparantais ir dekoratyviais poezijos skaitymais. „Re:formatų“ festivalio atveju tokią programą iš dalies norėtųsi pateisinti dėl paties protesto tikslo – parodyti, kad skveras gali būti gyvas ir reikalingas be radikalių jo gražinimo procedūrų. Vienam bičiuliui tądien kilo taikli mintis – miestą reikia ne gražinti, bet grąžinti miestiečiams.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniuje „Re:formatų“ festivalis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniuje „Re:formatų“ festivalis

Tačiau šis simbolinis viešosios erdvės (susi)grąžinimas apnuogino dar vieną tiesą apie dalyvavimo protestuose įpročius. Akivaizdu, kad esame linkę dalyvauti mitinguose dažniausiai tik iš inercijos ir tik mums patogiu metu. Tad nieko keisto, jei į nuo vidurdienio iki vidurnakčio vykusį protestą tikrieji jo dalyviai susirinko tik po darbo, net jei yra freelanceriai ir savo darbą tą dieną galėjo perkelti ant skvero žolės. Gana akivaizdu, kad greitų, patogių ir komfortiškų mitingų laikais protesto kultūra Lietuvoje paseno ir nustojo galios net neišsivysčiusi.

Tačiau tai liudija kur kas pozityvesnį – diskusijų kultūros vystymąsi. Tądien Reformatų bažnyčioje vykusi ir daugiau nei dvi valandas trukusi diskusija su savivaldybės atstovais buvo aiškus įrodymas, kad tai bene produktyviausias viso festivalio epizodas, net jei susikalbėti nepavyko arba pavyko tik iš dalies.

Bandant apibrėžti protesto aukso amžių, ko gero, užtektų pasakyti, kad įsimintiniausiais tampa tie, per kuriuos išgaruoja pasekmių baimė ir prisiimama rizika. Tačiau tai tik trapi riba, skirianti protestus nuo riaušių. Štai kodėl 2009-aisiais vykusį Seimo šturmą norisi pavadinti tiesiog stichiniu visuomeninės reiškiniu.

Tuo tarpu kalbant apie meninį protestą, tenka pripažinti kartų klimato kaitą. Jei pirmasis šio amžiaus dešimtmetis buvo paženklintas ryškiomis Gedimino ir Nomedos Urbonų ar alytiškio politinio aktyvisto Redo Diržio meninėmis iniciatyvomis, tai produktyviausi pastarojo dešimtmečio kūrėjai atrodo labai taikūs arba dar nesugalvoję prieš ką protestuoti. Tačiau stebint pastaraisiais metais vykstančią viešųjų erdvių tvarkybą ir puošybą protestuoti tikrai yra prieš ką. Tik gaila, kad net ir mitingai priklausomi nuo ciklonų ir anticiklonų, vasaros ir žiemos, o prieš orą juk nepaprotestuosi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera