„Upės“ vizija remiasi ne meno objektų kaupimu, o žmonėmis – jų idėjomis, patirtimis ir gebėjimu keisti institucijų trajektorijas. Todėl pirmasis fondo projektas – kuratorių mainų ir stipendijų programa tarp Londono ir Talino – išskirtinai orientuota į jaunus kultūros profesionalus, kuriems trūksta platformų, bet netrūksta talento ir noro formuoti naujus pasakojimus apie Baltijos regioną.
J.Janauskui menas tapo erdve, kur svarbiausias – žmogiškasis ryšys, o ne materialusis kapitalas. A.Narkevičius, tyrinėdamas Baltijos šalių meną tarptautiniuose kontekstuose, vis aiškiau matė poreikį struktūrai, galinčiai artikuliuotai ir drąsiai pristatyti regioną pasauliui. Po susitikimo Paryžiuje gimė „Upė Foundation“ idėja – iniciatyva, kuri klausia, kaip galime pasakoti savo istoriją patys, be mums primestų ir įprastų hierarchinių filtrų. O vienas pirmųjų projektų – kuratorių programa.
Apie fondo pradžią, viziją ir tai, kokių pokyčių jie tikisi Baltijos meno laukui, kalbamės su „Upė Foundation“ įkūrėjais Justu Janausku ir Adomu Narkevičiumi.
– Papasakokite, nuo ko pradėjote ir kur atsirado kibirkštis kurti „Upė Foundation“?
– Justas: Įkvėpimas atsirado maždaug 2017-ais metais, kai atsitraukiau nuo „Vinted“ kasdienio darbo. Tam tikra prasme reikėjo perkurti savo gyvenimą. Išbandžiau daug veiklų, o tarp tų veiklų buvo ir meno sritis. Pradėjau su paprastais, gal net banaliais dalykais – važiavau į įvairias meno muges, parodas.
Galiausiai įsitraukiau ir į meno bendruomenę Lietuvoje. Įėjau lėtai į meno pasaulį: ši kelionė man asmeniškai labai patiko. Jos metu sporadiškai remdavau meno iniciatyvas, pavyzdžiui, Venecijos paviljonus, tam tikrus filmus, knygų leidybą, muzikantus. Gaudavau įvairių pasiūlymų prisidėti ir be apgalvotos strategijos spontaniškai nuspręsdavau, remdamasis kriterijumi „patinka/nepatinka“.
Laikui bėgant įsitraukimas po truputį augo, spontaniškai pradėjau kolekcionuoti ir meno kūrinius, bet galiausiai kilo klausimas apie tai, kodėl remiu, kodėl kolekcionuoju ir ką čia veikiu. Svarstant atėjo atsakymas, kad turėčiau šia veikla užsiimti labiau struktūruotai ir turėti strategiją. Nusprendžiau, kad turėtų atsirasti meną funduojanti, mecenuojanti struktūra. Tiesa, tuomet dar nebuvo aiškūs jos kontūrai.
Per Nepriklausomybės dešimtmečius Baltijos šalyse užauginome turbūt didžiausią skaičių tarptautiniu mastu sėkmingai veikiančių ir įdomių menininkų, tenkančių vienam gyventojui.
Praėjusiais metais susipažinome su Adomu Paryžiuje vykstant Lietuvos sezonui Prancūzijoje. Pradėjome kalbėtis ir susidraugavome. Atradome vienas kitą, nes tam, kad atsirastų „Upė Foundation“, reikia, kad atsirastų toks žmogus kaip Adomas. Matyt, ir Adomui buvo reikalingas žmogus, su kuriuo jis galėtų įgyvendinti savo paties sumanymus. Tobula kombinacija (šypsosi).
Besikalbant gimė ir misijos gairės: „Upė Foundation“ turi sutelkti dvi dalis – Baltijos šalis ir globalius meno centrus. Mano įsitikinimu, geriausia turint didelę misiją pradėti nuo kažko mažo ir konkretaus. Vienas dalykas, kuris yra labai mažas, bet veikia ir teikia rezultatus. Tad sumąstėme pirmus projektus – šias stipendijas pradedantiesiems kuratoriams. Nuo šių metų sausio mėnesio pradėjome darbus.
– Adomas: Kai susipažinome su Justu artimiau ir pradėjome kalbėtis, mane labai nudžiugino ne kolekcijos kaupimu paremto fondo mintis. Jau kurį laiką apie tai mąsčiau stebėdamas įvairių naujų fondų programas – tarkime, „Asymmetry“ ar „Ibraaz“.
Šie fondai veikia kaip regiono, kuriam atstovauja, savotiški „think tankai“, diskurso formuotojai, meno vandenis judinančios jėgos. Fondų veikla svyruoja tarp diskusijų apie meną, meninių procesų apmąstymo, paramos jauniems mokslininkams, kūrėjams, kultūros darbuotojams, bet kartu ir to regiono kultūrinės bei intelektualinės bendruomenės puoselėjimo. Jie atlieka ir regionų, kuriems atstovauja, artikuliacijos, pozicionavimo funkciją ir tai dažnai daro kur kas tiksliau, įdomiau, eksperimentiškiau nei didieji meno centrai Vakaruose. Pastaruosius keletą metų stebiu lūžį, kai regionai, už kuriuos anksčiau kalbėdavo kažkas kitas, užima priešakines linijas ir kalba patys už save globaliame meno paveiksle.
Mano akademinė ir kuratorinė veikla visuomet buvo susijusi su Baltijos šalių menu, tad pradėjau galvoti, kaip būtų nerealu, jei šis regionas galėtų kalbėti labiau artikuliuotai, už save.
Neturėtume turėti jokių nepilnavertišumo kompleksų. Per Nepriklausomybės dešimtmečius Baltijos šalyse užauginome turbūt didžiausią skaičių tarptautiniu mastu sėkmingai veikiančių ir įdomių menininkų, tenkančių vienam gyventojui. Galime pasididžiuoti neįtikėtinais menininkų ir menininkių pasiekimais, tad natūraliai kilo klausimas, kodėl negalime turėti ir Baltijos šalims skirto fondo ar panašios platformos.
Pradėjus kalbėtis apie misiją ir uždavinius, supratome, kad mąstome panašiai. Ir Justui pasirodė, kad visiškai nėra jokio pagrindo save suvokti kaip nepilnaverčius. O nesijaučiant taip, „Vinted“ lig šiol neblogai sekasi. (šypsosi).
– Kodėl pradedate nuo kuratorių mainų ir rezidencijų programos?
– Adomas: Kalbėjome su Justu apie tai, kaip dar labiau prisidėti prie Baltijos šalių regiono meno lauko klestėjimo ir puoselėjimo, nes daug dalykų jau dabar yra daroma. Juk esame vizualiojo meno Islandija, panašiai kaip jai puikiai sekasi muzikoje, mums – vizualiajame mene. (šypsosi).
Mums abiem pasirodė, kad keičiantis Baltijos šalių institucijoms – vykstant pokyčiams vadovybėje, renovuojant pastatus, permąstant savas tapatybes, temas, misijas, santykius su plačiąja visuomene – visai neblogai būtų padėti užauginti naujus kuratorius ar kuratores. Kuratoriai – labai platus terminas, nes jie tapti gali ir tyrėjais, galeristais, institucijos vadovais, žmonėmis, dirbančiais su kitais mecenatais. Šis meno lauko segmentas gali labai daug nuveikti, kad jaunos menininkų kartos turėtų savo erdves, naujus tinklus, pasakojimus apie tai, kas jie yra.
Kur kas smagiau kurti rezidencijų programas žmonėms, o ne kaupti daiktus. Gali juk pakeisti žmonių gyvenimus.
Bręstant jaunos valstybės meno laukui pačioje pradžioje nebūna jokių nusistovėjusių hierarchijų, bandoma įsitvirtinti. Kai jos nusistovi ir jau žinome, kas yra didieji vardai, jaunesnieji bei tokie, kurie dar tik pradeda savo kelią meno aikštėje, tada atsiranda poreikis įnešti naujų vėjų, sujaukti esančią tvarką, užklausti bepradedančias susiformuoti normas – „teisingą“ skonį, nuomonę. Šitai gali padaryti jauni, entuziazmo kupini, turintys gerų žinių, darbo etiką ir gerai apmokami kuratoriai ir kuratorės, menotyrininkai ir menotyrininkės.
Tikimės, kad sudalyvavę „Upė Foundation“ programoje jie toliau globaliuose kontekstuose dirbs – tiek su Baltijos regionu, tiek su kitomis šalimis. O kai kurie grįš ir energingai steigs naujus meno subjektus ar jungsis prie esamų institucijų bei veiklų taip gerindami Lietuvos ir Baltijos šalių meno infrastruktūrą iš vidaus.
– Justas: Norėčiau pridėti, kad menininkai Baltijos šalyse turi gerokai daugiau galimybių aplankyti rezidencijas, bienales nei kuratoriai. Tame ir slypi galimybė daryti įtaką, postūmį.
– Klausantis jūsų atrodo, kad susitelkiate į žmogiškuosius santykius, kapitalą, akcentuojate naujas patirtis, ryšių mezgimą, o ne materialųjį meno aspektą – meno kūrinius ar pastatus. Pasirodė neįprasta.
– Justas: Nuo karjeros pradžios susitelkiau į platformų kūrimą, kurios neturi materialios, fizinės išraiškos. Tai tokios platformos, kurios sujungia skirtingus žmones, be jos jie negalėtų vienas kito atrasti. Nuoširdžiai tikiu tuo – juk ir „Vinted“ šiuo principu remiasi: padeda pirkėjams atrasti pardavėjus ir atvirkščiai. Iš to gimsta didelė pridėtinė vertė. Esu bandęs vystyti ir kitą platformą – „HumansApp“, kuri paremta noru kurti žmogiškuosius ryšius. Ji nepasiteisino, bet kai pradėjau pažindintis su tarptautiniu meno lauku, pamačiau daug panašumų į savo mąstymą. Tik nenaudojama programėlė (šypsosi). Kur kas smagiau kurti rezidencijų programas žmonėms, o ne kaupti daiktus. Gali juk pakeisti žmonių gyvenimus.
– Adomas: O tie žmonės pakeis kitų žmonių gyvenimus. Beje, programoje dalyvausiantys kuratoriai iš tiesų dirbs institucijose etatinį darbą nuo 12-os iki 18-os mėnesių. Po metų tiek institucija, tiek dalyviai ar dalyvės galės įsivertinti, ar jiems viskas yra tinkama. Jei taip, tuomet programa tęsis.
Visą šį laikotarpį finansuoja „Upė Foundation“. Po šio laikotarpio organizacijos gali nuspręsti, ar norėtų pasilikti programos dalyvius kaip darbuotojus.
– Kokių kuratorių ieškote – su kokiais projektais jie turėtų ateiti? Ar tai – atviras klausimas? Jau gruodžio 10-ąją skelbsite atrankos pradžią.
– Adomas: Kartu su institucijomis esame du lygiaverčiai balsai atrankos procese. Mūsų prioritetas – ne jau institucijose įsitvirtinę kuratoriai, o jauni, turintys šiek tiek patirties ir motyvacijos toliau mokytis. Galbūt tokie žmonės savo išgalėmis kuravo parodas, videomeno programas ar kitokius projektus. Apibendrinant – tai turėtų būti žmonės, kurie akivaizdžiai dega noru kabintis į kuratorystę, turi tam gebėjimų, idėjų ir talento, tačiau neturi tam platformos. Tokie kandidatai ir kandidatės – ir tai jau sutarėme su institucijomis – būtų patys geriausi.
Kalbantis su institucijomis buvo svarbu atrasti abipusio poreikio tašką: jausti, kad ir kuratoriui ar kuratorei būtų tobula vieta, bet ir atvirkščiai – institucijai jis ar ji būtų reikalingi. Pavyzdžiui, „Tallinn Art Hall“ po ilgos rekonstrukcijos atidaro savo istorinį pastatą Estijos sostinėje, turi puikią naują daugiadisciplininę salę – joje gali susilieti performansai, videomenas, muzika, reivas, meno objektai. Šiai organizacijai norėjosi surasti dinamišką žmogų, tarkime, iš Jungtinės Karalystės, kuris sukuruotų metų programą šioje erdvėje. Institucija atidaroma 2026 metų rudenį, tad atrinktas žmogus turės apie pusmetį paruošti programą.
Jungtinės Karalystės institucijos – „Hayward Gallery“ ir „Camden Art Centre“ – laukia Baltijos šalių regiono kuratorių, jas domina perspektyvos iš mūsų regiono, kiek kitoks mąstymo bei pasaulio matymo būdas.
– O ar su lietuviškomis meno institucijomis nekalbėjote apie galimybę bendradarbiauti?
– Adomas: Kalbamės! Tačiau Talino atvejis mums pasirodė pats geriausias, nuo kurio galėtume startuoti. Kaip ir minėjau – ten labai įdomios ir puikios sąlygos.
Baltijos šalių menas yra įdomus, nes ateina iš unikalaus ir autentiško konteksto.
Savotiškai įdomus ir sprendimas dviem lietuviams pradėti projektą Estijoje (šypsosi). Manau, kad kiek simbolinis žingsnis, taip pasakant, kad mums tikrai rūpi visas Baltijos regionas. Kita vertus – po pusmečio planuojame kitą ciklą, tad po atviro kvietimo paskelbimo, vėl kalbėsime su institucijomis, kurioms būtume naudingi. Tikimės, kad kita institucija partnerė galėtų būti iš Lietuvos arba Latvijos.
– Pranešdami apie „Upė Foundation“ įkūrimą užsiminėte ir apie norą perdėlioti įsisenėjusias hierarchines struktūras kalbant apie Baltijos šalių meną. Kaip į jį žiūrima Jungtinėje Karalystėje ir kuria linkme jūs norėtumėte judėti? Ar svarstoma apie Baltijos šalių tapatybę kaip atsietas, ar kaip vieną darinį?
– Adomas: Baltijos šalių meno suvokimas nėra aiškiai artikuliuotas, tačiau pats dirbdamas Londone jaučiu poreikį iš vietos meno lauko su juo susipažinti. Mums reikia aiškiai kalbėti, nes didelė dalis likusio pasaulio tokiuose miestuose kaip Londonas susirenka ir drąsiai pasakoja apie save.
Pavyzdžiui, kai dirbau „Cell Project Space“ galerijoje Londone, su kolegomis išleidome „Central Eastern European and Diasporic Feminisms Bibliography“ tiek skaitmeniniu, tiek popieriniu formatu. Šis leidinys buvo populiarus – siuntėme jį Didžiosios Britanijos bibliotekoms, muziejams, meno akademijoms, ir teko net porą kartų kartoti tiražą. Net tokia nedidelė rinktinė prisidėjo prie suvokimo ir artikuliacijos. Teko kalbėtis su kuratoriais, jie buvo nustebę: buvo galvojama, kad Baltijos regiono feministinė linija – tik sovietinio periodo produktas. O juk tai nėra tiesa, būtent antologija pakeitė jų požiūrį ir praplėtė akiratį. Mums buvo svarbu parodyti, kad feminizmas visame regione egzistavo įvairiais laikotarpiais.
Nesame nei centras, nei periferija klasikine prasme, o veikiau tarpinė sritis, pozicija, o ji jau labai ilgai generuoja nenuspėjamą, nepažabotą, nesutramdytą, nekonvencionalią meninę raišką.
– Justas: Baltijos šalių menas yra įdomus, nes ateina iš unikalaus ir autentiško konteksto. Išgyvenome XX a. dešimtąjį dešimtmetį, t.y. perėjimą iš komunizmo į kapitalizmą. Visos trys šalys turi šį elementą. Šis kontekstas sukuria prielaidas kur kas labiau laukinėms, eksperimentinėms meno ir kuratorystės praktikoms. Jis tiesiog labiau „nurautas“. To pasigendama įsitvirtinusiuose meno pasaulio naratyvuose ir institucijose. Jaučiu, kad tai – mūsų patrauklumas. Jaučiu, kad ir dabar vyksta virsmas – Baltijos šalys pamažu tampa stipriais žaidėjais globalioje meno arenoje. Tiesa, šis kelias dar nėra nueitas: mūsų identitetas ir meno istorija dar nėra užrašyta. Vienas iš „Upės“ tikslų – tapti šio virsmo pagalbininku.
– Adomas: Nesame nei centras, nei periferija klasikine prasme, o veikiau tarpinė sritis, pozicija, o ji jau labai ilgai generuoja nenuspėjamą, nepažabotą, nesutramdytą, nekonvencionalią meninę raišką. Problema, kad patys unikaliausi, eksperimentiniai procesai yra dažniau perduodami iš lūpų į lūpas, tampa mitais ir pasakojimais, bet užrašomi sporadiškai. Šiems procesams reikia atidesnio tiriamojo žvilgsnio ir sklaidos.
Tiesa, prakalbinti nepakanka, reikia ir įtvirtinti šios pasakojimus globalesniuose kontekstuose. Parašę jį, galėtume tokį kanoną iškart pradėti ir dekonstruoti, tačiau dabar turime daugiau atplaišas ir fragmentus.
– Kur ilgainiui judės „Upė Foundation“?
– Adomas: Pirmiausia, nuosekliai plėtosime kuratorystės stipendijų programą, Baltijos regionas visada išliks mainų tašku A, tačiau taškas B tikrai galėtų būti ne tik Vakarų pasaulio didmiestis.
Viena iš kitų mūsų programinių krypčių gali tapti įvairių tyrimų iniciavimas, o jos rezultatais – tekstai, susitikimai, diskusijos. Kurtume savotišką archyvą, kuris kauptų, dokumentuotų Baltijos šalių šiuolaikinio meno procesus ir juos apmąstytų.
Mums svarbu, kad vyktų pokalbiai, kurie perskrostų geografines tapatybes, nesusitelktų vien tik į Baltijos šalių regioną. Norėtųsi ir burti intelektualinę bendruomenę, stipendijų alumnų tinklą. Susiformavus motyvuotų, idėjų kupinų alumnų tinklui, „Upė“ galėtų atsirasti ir kaip fizinė erdvė – tiek Londone, tiek vienoje iš Baltijos šalių, vis pakurenti mainų židinius gyvais susibūrimais ar alumnų parodomis.
Beje, vienas mano įkvėpimo šaltinių svarstant apie šią programinę kryptį – „Meno avilio“ organizacija, dirbanti su kino paveldu Lietuvoje.
– Justas: Turime apsibrėžę kelis kriterijus, pagal kuriuos sprendžiame, ką veiksime toliau. Pirmasis – geografinis: turi vykti apykaita tarp Baltijos šalių ir globalių meno centrų. Antrasis – lygiavertis santykis: nenorime sakyti, kad Baltijos šalys taps naujuoju centru, bet taip pat nesakome, kad esame periferija. Esame lygiaverčiai dalyviai. Trečiasis – naujos, rizikingos iniciatyvos. Tai – projektai, kurių niekas iki šiol nedarė, o jie gal ir neįvyktų, jei ne mūsų apetitas rizikai ir eksperimentavimui. Ketvirtasis – žmogiškieji ryšiai ir patirtys svarbesni nei materialūs ir fiziniai. Akcentas turi būti nematerialiems dalykams, investicijai į žmones. Pavyzdžiui, Baltijos šalių socialinio audinio integracija į Londono ar kitų meno šalių kontekstus ir atvirkščiai. Juk tai daug įdomiau nei sumokėti kokiai nors meno institucijai ir ten gauti savo vardo paminėjimą ar kampelį.
