Jos vertybėmis grįsta laikysena, jos minčių skleidžiama stiprybė – balsas, kurio kaip niekad reikia ir šiandien – ne tik man, manau, mums visiems, bandantiems atstovėti.
Įvedus paieškoje Giedrė Žickytė Irena išsirikiuoja platintojo ir pagrindinių Vilniaus kino teatrų tinklalapiai, o juose identiškas pirmas sakinys: „Šuolio“ režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas. Pastarasis filmas, sukurtas 2020 m., kaip ir ankstesni režisierės dokumentiniai filmai – „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011) ar „Meistras ir Tatjana“ (2014) – turėjo stiprų sensacingumo užtaisą.
Pasirinkti veikėjai – charizmatiški, paslaptingi, drąsūs. Grupės „Antis“ ar fotografas Vitas Luckus – svarbios Lietuvos kultūros figūros, o Simo Kudirkos istorijai užtenka vieno sakinio ir žiūrovai bus prikaustyti prie ekrano. Turbūt dėl to pasirinkta pradėti naujausio, visai kitokio G.Žickytės filmo aprašymą nuo nuorodos į sensacingiausią pasakojimą, kuris, nežinantiems ar primiršusiems Irenos Veisaitės asmenybę, taptų šuoliu į jos istoriją.
Dėl didžiulės pagarbos, kurią jaučiau Irenai Veisaitei, su jauduliu laukiau filmo apie ją. Ankstesnius režisierės filmus vertinau dėl jos noro gilintis į mūsų šalies istoriją ir pristatyti ją plačiai publikai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Jos filmai keliavo po didžiausius dokumentinio kino festivalius. Režisierė filmais siekdavo intriguoti, tad ir pasakojimus ji dažniausiai statydavo ant sensacingų faktų ar nutylėjimų, pavyzdžiui, fotografo Vito Luckaus atveju buvo perdėm susitelkta į jo paslapties šydų dengiamą mirtį. Džiaugiuosi, kad I.Veisaitės atveju pasirinkta kita intonacija ir režisierė sukūrė ramų, jautrų, jos pačios santykį su šia svarbia asmenybe atspindintį filmą.
Pasakojimo struktūros karkasas – garsusis estų kompozitoriaus, gero Irenos Veisaitės draugo Arvo Pärt kūrinys pianinui „Für Alina“ (1976), sukurtas galvojant apie geros bičiulės ilgesį dukrai. Ant šios melodijos, o gal greičiau pauzių, pasitelkiant archyvus, anksčiau rengtus interviu su I.Veisaite siekiama nuosekliai papasakoti svarbiausius jos gyvenimo įvykius.
Apie juos išgirstame pačios Irenos balsu, nes ašimi tampa keli išsamūs archyviniai interviu – Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus 2004 m. atliktas anglų kalba, kuriame Irena Veisaitė paprašyta prisistatyti ir prisiminti save Antrojo Pasaulinio karo metais ir kiek vėlesnis, Lietuvos nacionalinio transliuotojo. Prisiminus artėjantį karą ketvirtajame dešimtmetyje ir save trylikametę, Irena Veisaitė pabrėžė tą didžiulę jaustą baimę.
Pati režisierė su komanda spėjo nufilmuoti ne daug, nes 2020 m. gruodį Irena Veisaitė paliko šį pasaulį. Tačiau užfiksuota neįtikėtina jos energija sulaukus 92-ojo gimtadienio, nenutylantys telefonai, nes norinčiųjų pasveikinti pilnas visas pasaulis. O svarbiausia – kelios mintys ir pokalbiai apie šiandien.
Kalbėdama 2020 metais, ji lygina įtampą, savijautą, didžiulę kylančią baimę su anuometine. Po dviejų metų plataus masto karas išties prasideda Ukrainoje ir toji artėjančio karo grėsmę persmelkusi mus jau trejus metus. Ir dėlto, ir dėl nebeveikiančio mūsų šalies valdančiųjų moralinio kompaso norisi, kad šis filmas būtų kuo plačiau pamatytas.
Galiu tik įsivaizduoti kokia nelengva misija teko filmo kūrybinei komandai, netekus savo pagrindinės veikėjos dar kuriant filmą, dar tikintis praleisti daugiau laiko kartu. Tačiau atliktas didžiulis darbas su archyvine medžiaga – ji praturtina filmo struktūrą, suteikdama daugiau konteksto. Žmonių veidai, gatvės, aplinka atgyja ir kreipiasi į žiūrovų atmintį. Žiaurūs sovietų ir nacių veiksmai tampa daugiau nei užrašytais faktais ir skaičiais.
Išvengta kalbančių galvų, kurios atsilieptų apie Irenos svarbą. Kita vertus, gal nereikėjo bijoti to ir vis dėlto plačiau žiūrovams pristatyti Irenos nuveiktus darbus, kad ir Atviros Lietuvos fondo veiklą, jos tyrimus ir teatro kritiką. Kita vertus, užkadriniu balsu pradžioje yra iškart įvardijama, kad bus ieškoma atsakymo – kodėl ši moteris yra daug daugiau nei jos veikla.
Patirtos tragiškos netektys, išlikimas gyvai vos per plauką, patirtas gerumas ir pagalba, didžiulė meilė po truputį atveria tai, kas formavo Irenos Veisaitės pasaulį. Tačiau nuo ankstyvo amžiaus patirtas ir matytas žiaurumas gali suformuoti ir visiškai priešingą asmenybę. Dėl to man taip įstrigo abiejų Irenos Veisaitės tėvų jai spėtos duoti pamokos. Viešint Vokietijoje, naciams jau pradėjus vykdyti žydų atskirtį, tėvas Irenai paaiškino, kad ji neprivalo sėsti ant geltono suolo, kurie skirti žydams, nes nėra Vokietijos pilietė, bet norėtų, kad ji suprastų ką reiškia sėdėti ant pažymėto suolelio. O paskutinį kartą matant mamą, ši jai prisakė vadovautis trimis taisyklėmis, iš kurių paskutinioji – nekerštauti.
„Bus tvanas“ – į Irenos Veisaitės klausimą „Kas bus dabar?“, atsako Arvo Pärt. Kad ir kas būtų, kad ir kada tai beateitų, svarbu prisiminti patiems neapsinuodyti. O Irenos Veisaitės pavyzdys, jos mintys, tikiu, gali tapti priešnuodžiu, kai neapykanta ir susiskaldymas vis stipriau kėsinasi į mūsų kasdieną.
