Pasak L.Schmidt, šios parodos tikslas – išnagrinėti socialinių ir politinių naratyvų kompiuteriniuose žaidimuose potencialą. Čia eksponuojami žaidimai, kuriais permąstoma pati medija, kvestionuojamos moralės ribos politikoje bei tiriamos emocinės sveikatos temos.
– Paprastai žmonės, tyrinėjantys videožaidimus, turi įdomią istoriją, kodėl jie pradėjo domėtis šia sritimi. Kaip prasidėjo jūsiškė kelionė?
– Mano tėtis dažnai juos žaisdavo, tad natūraliai ir aš tuo susidomėjau. Mano pačios kelionė prasidėjo gana tipiškai – buvau pasinėrusi į „Sims“. Vėliau atėjo etapas, kai praradau susidomėjimą žaidimais, bet studijuodama magistrą juos atradau iš naujo. Pamenu, turėjome vieną kursą, kuris žaidimus nagrinėjo kaip meninės išraiškos mediją. Taip sugrįžau į šį kelią, bet ėmiau žaisti nišinius, „indie“ žaidimus.
– Taigi, šis kursas studijuojant magistrą buvo tarsi argumentas, leidęs suprasti, kad žaidimai taip pat yra menas.
– Panašu, kad taip. Supratau, kad menininkai šią mediją gali išnaudoti savo kūrybinių idėjų išpildymui. Žaidimai išsiskiria interaktyvumu, t.y. žmogus turi tiesioginę įtaką naratyvui. Manau, toks įsitraukimas ir dalyvavimas pačioje istorijoje padeda didinti sąmoningumą, suvokti įvairias socialines, politines problemas.
– Kuo skiriasi pramoginiai žaidimai nuo meninių žaidimų? Ar tokie kūriniai kaip „Grand Theft Auto“ gali būti laikomi meniškais?
– Tai yra sudėtingas klausimas. Toks kūrinys kaip žaidimas jungia skirtingus kūrėjus - nuo garsistų iki scenarijaus autorių, nuo grafikos dizainerių iki programuotojų. Mano požiūriu, svarbiausia, kaip žmogus supranta ir elgiasi su žaidimu bei kokiu tikslu jis buvo sukurtas. Pavyzdžiui, šioje parodoje daugumos žaidimų idėjos prasidėjo nuo abejonės, problemos, poreikio sukurti formą konceptui.
– Apie žaidimus viešojoje erdvėje sklando įvairūs mitai, pavyzdžiui, kad jie skatina agresiją ir izoliaciją, kad jie skirti tik vaikams arba paaugliams. Kokie stereotipai apie žaidimus labiausiai erzina jus?
– Visi jie! Teko nemažai galvoti apie žmonių įsitikinimą, kad žaidimai skirti tik jaunesniajai auditorijai. Čia tas pats, kas sakyti, jog filmai skirti tik šiai amžiaus grupei. Vis dėlto, dalis videožaidimų nagrinėja labai sudėtingas suaugusiųjų pasaulio problemas, jie gali būti žiaurūs bei sudėtingi.
O kalbant apie tai, ar žaidimai sukelia agresiją, tai šioje srityje vis dar atliekami tyrimai. Tenka pripažinti, kad problema slypi aplink šią mediją besikuriančiuose socialiniuose burbuluose. Bet tai būdinga ne tik išskirtinai žaidimams, o visam internetui. Šiuo klausimu reikia būti sąmoningiems.
Galiausiai naujausi tyrimai rodo, kad žaidžiant kompiuterinius žaidimus galima pasisemti daugiau naudos nei žalos – stiprėja reakcija ir dėmesys, mažėja stresas. Žinoma, visa tai priklauso nuo paties kūrinio.
– Panašu, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimų. Ar gali būti, kad jūsų tyrinėjami „indie“ žaidimai yra socialiai labiau atsakingi?
– Sutinku. Pavyzdžiui, internetu žaidžiamas strateginis žaidimas „Eve“ yra ypač kompleksiškas. Vokietijoje esu skaičiusi straipsnių, kad kai kurie darbo ieškantys žmonės netgi įtraukia į savo gyvenimo aprašymus, kad įveikė šį žaidimą, mat taip darbdavys žinos, kad naujasis darbuotojas turi tam tikrų laiko planavimo ir kitų vadybinių įgūdžių.
Čia reikia pažymėti, kad šioje sferoje svarbų vaidmenį užima medijų raštingumas. Žmogus turi suprasti, kaip veikia žaidimai, jis turi nusistatyti asmeninius kriterijus. Tai nereiškia, kad didelio biudžeto kūriniai negali būti vertingi. Žaisti norint trumpam pabėgti nuo realybės taip pat galima, tačiau tai reikia suprasti sąmoningai.
– Neseniai kalbinau kompiuterinių žaidimų tyrėją Marijam Didžgalvytę, ji 15min papasakojo apie tai, kad kompiuteriniai žaidimai taip pat išnaudojami propagandai, taip pat tai, kad šioje srityje jaučiama įtampa tarp demokratinių ir autoritarinių valstybių. Ar turite kokių įžvalgų apie šią problemą?
– Esu įsitikinusi, kad Marijam į šią temą yra įsigilinusi daug stipriau. Žinoma, kompiuteriniai žaidimai yra tam tikras ginklas, sutinku su tuo, kad ten, kur atsiranda galimybių kūrybiškumui, gali atsirasti ir piktnaudžiavimo. Vienas garsiausių to pavyzdžių yra JAV kariuomenė, kuri investavo į karo žaidimą vien tam, kad pritrauktų daugiau jaunuolių į šią industriją.
Ko gero, jau pasikartosiu, tačiau aptariant šią temą ypač svarbu suprasti, kokia buvo tikroji kūrėjų intencija. Žaidimai perteikia moralines nuostatas, iki tam tikro lygmens jie visada bus politiniai. Vienas garsiausių to įrodymų yra žaidimas „Sims“, kuris yra paremtas kapitalistine amerikietiškos svajonės idėja. Vienas žaidimų industrijos tyrėjų atliko eksperimentą – šiame žaidime jis sukūrė garsųjį dešimtojo dešimtmečio muzikantą Kurtą Cobainą. Žinoma, tyrėjas hiperbolizavo jo audringą gyvenimo būdą, sukurdamas veikėją, kuris nuolatos groja gitara ir geria alų, tačiau kaskart tyrėjui pasitraukus nuo ekrano, jo sukurtas K.Cobainas nueina į dušą, tualetą ir darbą. Toks buvo algoritmas rodė, kad pasiekti sėkmės gali tik veikdamas pagal kapitalistinės visuomenės standartus.
Tuo metu „Indie“ žaidimai kvestionuoja standartinius populiariųjų žaidimų naratyvus.
– Bandau įsivaizduoti, kiek iš tiesų žaidimai turi įtakos šiandienos pasauliui.
– Į šį klausimą yra skirtingų lygių atsakymai. Visų pirma, ypač ryškus yra ekonominis vaidmuo – žaidimų industrija skaičiuoja didžiulį pelną ir platų vartotojų įsitraukimą. Netgi teigiantys, kad nežaidžia, vis tiek žaidžia. Tai gali būti mažytis žaidimas telefone. Antra, aplink videožaidimus kuriasi bendruomenės, tai tampa sportu, žmonės renkasi kartu jį stebėti. Trečia, žaidimai praplėtė technologines ribas. Žinoma, tai dažniausiai įvyksta su didelio biudžeto kūriniais, kurie siekia kuo tiksliau imituoti realybę. Anksčiau žaidimus kurdavo pagal filmus, o šiandien matome jau atvirkščią tendenciją.
– Kokias estetines tendencijas pastebite šiuolaikiniuose „indie“ žaidimuose?
– Šiuo klausimų tyrimų kol kas nėra, tačiau nujaučiu, kad šiuo metu ypač populiari pikselinė grafika. Ją labai lengva pasitelkti techniškai, ji yra pigi. Taip pat menininkai pasitelkia pirmojo šio amžiaus dešimtmečio 3D estetiką, kuri buvo būdinga „Playstation 1“ ir „Playstation 2“. Abi technikos grąžina į senesnius laikus, t.y. sukelia nostalgiją.
– Šiuolaikiniai komerciniai žaidimai ypač realistiški. Gal turite idėjų kodėl?
– Manau, tai yra būdas labiau įtraukti žaidėjus, nors ne visai sutinku, kad realistiški žaidimai yra labiau įtraukiantys. Be to, žmonės yra linkę stebėtis technologiniu progresu. Šiuo atveju „Indie“ žaidimai nelabai turi tokios galimybės dėl biudžeto trūkumo.
– Kokia yra kompiuterinių žaidimų ateitis?
– Ši industrija tikrai plėsis ir taps įtakingesnė, tačiau ji turės keistis. Šiuo metu dėl spartaus technologinio vystymosi sukuriama labai daug produkcijos, tačiau visam tam reikės rinkos reguliacijos, nes daugiausia pinigų uždirba didelės platformos nepalikdamos vietos mažesnėms studijoms.
