E.Antanavičiūtė yra baigusi Vilniaus dailės akademiją, o 2020 metais buvo įvertina Jaunojo tapytojo prizu. Iki šiol ji yra surengusi šešias personalines parodas.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
– Elena, ar vaikystėje turėjai pasakų herojų, su kuriais galėtum tapatintis?
– Nepriklausomybės pradžioje nebuvo tokio gražiai iliustruotų vaikiškų knygų pasirinkimo, kokį matome šiandien. Tačiau pamenu knygas, kurias man skaitydavo mama ir močiutė. Pavyzdžiui, Poloncos Kovač „Mažosios burtininkės vaistažolės“ ir Tony Wolfo „Miško pasakos“. O žiauresnės, tikrosios pasakos man visada atrodė baisios (juokiasi).
Panašu, kad polinkis į kultūrą ir meną atsirado iš šeimos. Mane skatindavo domėtis, lankyti įvairius užsiėmimus, ko gero, taip atradau ir dailę. Pastarasis užsiėmimas man, kaip introvertiškam žmogui, atrodė labai individualus reikalas, galėjau kurti vaizdus, kurių nereikia nusakyti tiesiogiai. Tai buvo saugi ir rami vieta man.
– Gal yra kokių nors archetipinių vaizdų, kurie tavo sąmonėje įstrigo ir formavo tave kaip menininkę?
– Reikėtų gerai pagalvoti. Kažkada savo magistriniame darbe, kurio ištrauką esu publikavusi „Šiaurės Atėnuose“, esu rašiusi apie paleolito Venerų statulėles, kurias pirmą kartą pamačiau namuose. Vėliau per savo darbus vis sugrįždavau prie jų dėl formų panašumo.
– Kiek savo gyvenimo laiko skiri galvojimui apie kūną ir kūniškumą?
– Turbūt visą laiką, kurį skiriu kūrybai. Vis dar tęsiu ir neišsemiu šios temos, nors akimirkomis pagalvoju, kaip toliau nuo jos keliauti, atrasti kitus dienoraštiškus aspektus. Kūnas man tapo pagrindiniu motyvu, įrankiu, leidžiančiu kalbėti ne vien apie jį. Jis yra tarsi įžeminimas, realybė, per kurią žiūriu į visą gyvenimą. Galbūt todėl mano paveiksluose ryškėja ne tik kūno linkiai, bet ir peizažai. Tapau kruopščiai, meditatyviai, apmąstydama, dažnai nuvalydama kai kurias detales.
– Ankstesniuose interviu esi pasakojusi, kad tavo požiūris į kūną yra neutralus, bet šiandien daug turinio socialiniuose tinkluose skiriama kūno pozityvumui. Žinoma, yra ir dietinės kultūros kultas. Kurioje spektro dalyje matytum save?
– Siekiamybė yra neutralumas, tačiau visuomenės spaudimas sukelia nepasitenkinimo jausmus. Todėl darosi visiškai suprantama, iš kur atsirado kūno pozityvumo judėjimai – žmonės tiesiog nori atsverti neigiamą požiūrį į kūną. Vis dėlto, net ir tai po truputį atsitraukia, viešojoje erdvėje jaučiamas vis didėjantis nepasitenkinimas progresyvumu.
Galiausiai neutralumas man pačiai yra labai svarbus. Tik tokiu būdu galiu pasinaudoti savo kūno vaizdais, norėdama išreikšti įvairias emocijas ir kūrybinius sprendimus. Gyvenime geriausia koncentruotis į tai, ką kūnas leidžia patirti.
Ilgą laiką mano pačios santykis su kūnu buvo nedraugiškas. Ko gero, dėl to ir prasidėjo šie kūrybiniai ieškojimai. Šiandien jis keičiasi pagal nuotaiką ir aplinkybes. Man tapyba leido įsivardinti, ką jaučiu, bet negaliu pasakyti, kad ji lėmė drastiškus pokyčius. Visada jaučiau priešpriešą tarp nepasitenkinimo ir nerūpestingumo.
– Ar esi mačiusi serialą „Fleabag“?
– Taip, bet kur veda šis klausimas?
– Prisiminiau komišką situaciją iš to serialo. Pagrindinė veikėja su savo seserimi dalyvavo feministinėje konferencijoje, kurioje kalbėtoja moterų auditorijai uždavė klausimą: ar paaukotumėt 5-erius savo gyvenimo metus dėl vadinamojo „tobulo kūno“? O ką tu atsakytum į šį klausimą?
– (juokiasi).
Čia kyla dar papildomi gyvenimiški klausimai. Kiek mes norime gyventi? Koks bus mūsų kūnas senatvėje? Kiek kokia nors standartinio grožio privilegija yra svarbi? Nepaisant šių svarstymų, tikrai neaukočiau, bet pats klausimas puikiai atskleidžia vidines priešpriešas.
– Viena kritikė rašė, kad tau didelę įtaką padarė menininkė Marlene Dumas.
– Taip, ji man paliko įspūdį dar tada, kai tik rimčiau pradėjau domėtis tapyba. Radau paralelių tarp savo ir jos akvareliško potėpio, žvilgsnio, tematikos. Visgi, mano darbai asmeniškesni, nors iš pažiūros mano tapomi beveidžiai kūnai gali būti universalūs.
– Tavo darbai talpina ne vien socialinę kritiką vyraujantiems grožio standartams. Jeigu žiniasklaida tau suteiktų daugiau erdvės įvairesnėms interpretacijoms, ką tu apie juos pasakytum?
– Nejaučiu žiniasklaidos spaudimo kalbėti vien socialinėmis temomis, bet šiuo atveju atkreipčiau dėmesį, kad mano darbuose vyrauja švelnus prisilietimas prie kūno. Tai nėra ekspresyvi, pykčio vedama tapyba. Tai kalba apie vidinę ramybę, kurią kartais paveikia ir aplinka.
– Paskutiniojoje tavo parodoje atsiranda ir nudegimai. Iš kur skausmo elementas? Kas už to slypi?
– Tai yra nuoroda į gyvenimo trapumą – ne itin dramatiškus, bet smulkius nepatogumus, kurie taip pat svarbūs. Kūnui gyventi šia diena yra sudėtinga ne tik dėl iš tiesų didelių problemų, bet ir dėl primetamų.
– Įdomus tavo tapybinis žvilgsnis: rodai kūno dalis, kurių linkiai sukuria peizažus, bet ne veidus, tai taip pat nėra grynieji aktai. Sakai, kad tavo požiūris į kūną yra neutralus, bet kiek gi iš tiesų tavo darbuose yra estetizavimo, romantizmo? Kur yra toji riba?
– Galima sakyti, kad bet ką, ką nutapai, jau šiek tiek romantizuoji. Visgi, kartais tapant nesusilaikau ko nors nepagražindama.
– Ar tavo kūryboje yra feminizmo? Nesikratai šios etiketės?
– Ne, nesikratau jos ir gyvenime. Turbūt visas mano sukurtas menas tam tikra prasme yra feministinis, nes man svarbu tyrinėti moters kūną, kvestionuoti grožio standartus. Kažkur giliai smegenyse tūno pyktis, kad, pavyzdžiui, moters kūnas nebuvo tiek ištyrinėtas mokslo, kiek vyrų, tačiau tiesiogiai išoriniais faktais kūryboje nesiremiu. Viskas, ką darau, yra labai asmeniška.
– Ar rašai dienoraštį?
– Neturiu kasdienio įpročio rašyti dienoraštį, tačiau kartais mano galvoje gimstančios istorijos nugula į eskizus ar trumpas istorijas.
