– Kaip kiekviena iš jūsų atradote parodoje nagrinėjamą temą?
Kotryna Markevičiūtė: Parodos idėja atsirado natūraliai kalbantis su Gabriele ir atrandant, kad abiem yra įdomi Šiaurės tema, bet iš skirtingų perspektyvų. Tyrimas užtruko apie dvejus metus, bet dar prieš tai man buvo svarbi tremtinių tema, nes tai asmeniškai susiję su mano šeimos istorija – seneliai buvo tremtiniai, praleido daug metų Lenos deltoje, taigi nuo vaikystės girdėdavau jų pasakojimus apie gyvenimą Šiaurėje. Parodai nusprendėme surinkti tremtinių kūrinius ir vizualinius liudijimus ir parodyti juos kaip visumą – tiek profesionalių, tiek savamokslių autorių darbus, iš muziejų kolekcijų ir šeimos archyvų. Mums buvo įdomu ir svarbu atrasti, kaip tremties atmintis skleidžiasi per vizualinę raišką, ypač kraštovaizdžių atvaizdus – žemėlapius, peizažus.
Be to, dirbdama su šiuolaikiniu menu, gilinausi į Šiaurės menininkų praktikas, tyrimus ir edukacines iniciatyvas. Prieš kelerius metus turėjau galimybę prisidėti prie tarptautinio tyrimo Arkties tema, jo metu susitikau su mokslininkais, dirbančiais klimato klausimais Europos Arkties regione, taip pat samių bendruomenių atstovais. Tuomet aiškiau supratau, kad mūsų regiono istorija per tremtis, sovietinę okupaciją irgi siejasi su Šiaure.
Gabrielė Radzevičiūtė: Santykis su Šiaure lydėjo nuo vaikystės, prie to labai prisidėjo augimas geologų šeimoje ir iš jos ateinantys pasakojimai apie Šiaurę – ekspedicijas ir privalomą karinę tarnybą. Ko gero, tai formavo ir tyrimų interesus. Poliarinių ekspedicijų istorija mėgėjiškai domiuosi gana seniai. Pačiai teko dalyvauti ne viename žygyje Arkties teritorijose, taip pat geriau pažinti vietos istoriją, kultūros ir meno lauką.
Pastarąjį laiką teko dirbti ir su įvairiais ekspedicijų archyvais tyrinėjant menininkų įsitraukimą į skirtingo pobūdžio ekspedicijas XX amžiuje. Kartu tai persipynė ir su mano tyrimus lydinčiomis postkolonializmo studijomis, daugiausia kultūros sovietizacijos klausimais ir sovietų vizualinės propagandos raida Lietuvoje.
– Šiandien Šiaurė vis dažniau minima politiniame diskurse – nuo geopolitinių ambicijų iki išteklių kontrolės. Kaip dabartinis žvilgsnis į Šiaurę skiriasi nuo ankstesnių istorinių vaizdinių, kuriuos atskleidžia paroda?
Kotryna Markevičiūtė: Iš tiesų paroda atliepia kai kuriuos šiandienos procesus, kai Šiaurė vėl tampa geopolitinių interesų epicentru. Skirtumas tarp istorinių ir dabartinių Šiaurės vaizdinių atsiskleidžia per parodoje sujungtas dvi perspektyvas – istorinį ir šiuolaikinį meną.
Kūriniai sukurti XX a. pirmoje pusėje Baltijos šalyse ir sovietmečiu leidžia pamatyti, kaip formavosi žvilgsnis į Šiaurę, tam tikri įvaizdžiai ir galios hierarchijos, o šiuolaikinis menas atveria dabarties jautrumus, įtampas ir menininkų pozicijas šiandienos geopolitiniame kontekste. Manau, kad apie procesus, kurie šiandien vyksta Arkties regione, galės išvadas daryti ateities kartos, žvelgdamos į šių laikų archyvus ir meną. Nors vis dėlto sunku nematyti tam tikrų kolonialistinių praktikų tęstinumų – dažnai yra lengviau kritikuoti praeities kolonializmą, nei atpažinti jo formas dabartyje.
Šių tęstinumų apmąstymą parodoje pasiūlo Londone gyvenančios menininkės ir tyrėjos Ruth McLennan kūrinys „Ledlaužio svajojimas“ (angl. k. Ice Breaker Dreaming) (2020). Darbui sukurti panaudota internete rasta medžiaga, filmuota iš rusų atominio ledlaužio, šiandien plaukiojančio Arkties vandenyne. Šiame darbe menininkė perinterpretuoja technologinį heroizmą kaip judėjimą į savinaiką. Ledlaužis čia ne kuria, o naikina: laužydamas ledą jis atveria naujus karo kelius ir tuo pačiu griauna pasaulį, kuriame egzistuoja. Šis kūrinys parodoje sąmoningai siejamas su sovietmečio propagandiniais darbais, kuriuose Arktis vaizduojama kaip galios ir progreso simbolis (Alexander Ivanovich Snegirev, „Baltosios tylos krašte“, 1964 arba Jurijus Baltrūnas, „Šmėklų užutekis“, 1968).
Viena vertus, tai primestos propagandos pavyzdžiai, atvežti į muziejų kaip „teisingi“ vaizdiniai, kita vertus – vietinių menininkų įsitraukimas į ideologinio naratyvo kūrimą, topografuojant teritorijas ir įtvirtinant galios žvilgsnį. Parodoje siūlome su šiais vaizdiniais susitikti iš naujo šiandienos kontekste.
– Paroda rodo, kaip kraštovaizdžio ribos vaizduotėje plečiasi ar traukiasi priklausomai nuo laikotarpio ir politikos. Kokius istorinius momentus ar lūžius laikytumėte ypač svarbiais šiam suvokimui?
Gabrielė Radzevičiūtė: Mūsų parodos pasakojimai neatsiejami nuo Rusijos kolonializmo politikos, sovietų represijų, formavusių mūsų santykį su Šiaurės regionu. Neabejotinai, tai gija, jungianti visus parodos pasakojimus, taip pat dialogą su Latvijos, Estijos, samių ir Šiaurės šalių menininkų darbais. Tačiau parodą kūrėme ne remdamiesi griežtai istoriškai sustyguotu pasakojimu, bet norėjome pasiūlyti mąstyti apie Šiaurės kraštovaizdžio vaizduotės ir atminties ribas kaip apie tarpusavyje susitinkančių patirčių ir vaizdinių topografiją. Klaidžiojant po ją tarsi vis išryškėja kiti masteliai besikeičiant žiūrėjimo optikai. Tai atsiskleidžia, pavyzdžiui, tremtinio, fotografo, kino operatoriaus, režisieriaus ir keliautojo Juozo Kazlausko sovietmečiu filmuotų Arkties ekspedicijų kronikose. Šaltojo karo metais svarbus įrankis politinėms jėgoms įtvirtinti Arktyje savo teritorinį teisėtumą buvo sekimas XIX a. ir XX a. pradžioje tragiškai pasibaigusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais. Viena jų buvo skirta Nyderlandų tyrinėtojo Willemo Barentso XVI a. nuskendusio laivo paieškoms. Sovietams buvo svarbu „nusavinti“ vieną pirmųjų Arkties atradėjų ir tyrinėtojų, atradusį Rusijai strategiškai svarbias Arkties teritorijas – Špicbergeną ir Naująją Žemę. Kolonijinės ambicijos išlieka tos pačios, keičiasi tik galios struktūros.
Kazlausko filmuose pasirodantys Arkties užkariavimų istorijos vaiduokliai – paminklai, žmonių palaikai, laidojimo vietos ir laivų liekanos – taikliai perteikia Arkties tyrėjų, dirbančių su kraštovaizdžio ir paveldosaugos klausimais, siūlymą apie jos kraštovaizdį mąstyti kaip apie muziejų. Tiksliau, kaip apie sukuruotą atminties, mokslo, galios ir ideologinių santykių erdvę. Tad ir vaikštant parodoje išlieka svarbus klausimas, kieno akimis žiūrima į kraštovaizdį?
– Parodoje pristatoma daugiau nei 50 menininkų, taip pat keliautojų, gamtininkų, tremtinių kūryba. Ką jums suteikė tokia plati imtis ir kaip ieškojote ryšio tarp labai skirtingų patirčių bei laikotarpių? Kaip tarpusavyje susijungia menininkų kūriniai ir dokumentiniai pasakojimai – tremtinių, keliautojų, gamtininkų patirtys? Ar tarp jų atsirado netikėtų dialogų ar įtampų?
Kotryna Markevičiūtė: Iš pradžių buvo daug apmąstymų, kaip skirtingos temos ir patirtys tarpusavyje dėliosis ir ar jos nesukurs nereikalingų įtampų. Tačiau jau pačiame kūrybiniame procese pamažu pradėjo aiškėti, kaip eksponatai gali tarpusavyje „kalbėtis“ – ne tiek kurdami įtampas, kiek atverdami bendrumus.
Vienas pavyzdys yra parodoje rodoma fotografija. Ji parodoje nėra dominuojanti, tačiau tapo svarbiu mąstymo objektu. 1944 metais padaryta fotografija yra vienas ankstyviausių tremtinių Šiaurėje atvaizdų. Joje matyti Lenos deltoje, Jakutijos Šiaurėje, tinklais žvejojantys tremtiniai iš Lietuvos. Fotografiją padarė pro šalį keliavę sovietų ekspedicijos dalyviai. Parodoje ši fotografija simbolizuoja dviejų pasaulių, kuriuos dažnai suvokiame kaip atskirus, susijungimą. Jie susitinka viename vaizde: matome aiškią hierarchiją, kai ekspedicijos dalyviai turi galimybę judėti ir fiksuoti, o tremtiniai tampa jų stebėjimo objektu. Tačiau kartu abu šie pasauliai dalyvauja toje pačioje Arkties įsisavinimo programoje, ypač svarbioje Stalino laikotarpiu – Arktį siekta užkariauti bet kokiomis priemonėmis, tiek moderniomis mokslo technologijomis, tiek priverstiniu žmonių atkėlimu ir darbu. Viena fotografija, bet ji sujungia didelę dalį parodos temų.
Kitas, galbūt ne iš karto pastebimas, bet svarbus parodos elementas yra žemėlapiai. Parodoje jų yra įvairių – nuo Kazio Pakšto Baltoskandijos geopolitinę vaizduotę vizualizuojančio žemėlapio iki šiuolaikinės samių menininkų grupės „Suohpanterror“ sukurto stalo žaidimo, kuriame tradicinis samių kraštas Sápmi vaizduojamas kaip išteklių gavybos laukas. Taip pat parodoje galima sutikti tremtinių iš atminties braižytų Šiaurės Sibiro teritorijų žemėlapių. Šie skirtingi kartografiniai atvaizdai parodoje steigia pozicijų ir žvilgsnių įvairovę ir sudaro Šiaurės atminties ir vaizduotės lauką. Vaikščiojant po parodą galima patirti, kaip jie persipina, papildo vienas kitą arba kaip tik kuria prieštaravimus ir įtampas.
– Parodos pavadinime figūruoja šešėliai. Kokius pasakojimus laikytumėte likusiais šešėlyje – ir kodėl jie iki šiol nebuvo matomi ar girdimi? Parodoje svarbią vietą užima mažosios, dažnai paraštėse liekančios istorijos – pavyzdžiui, paleontologės Valentinos Karatajūtės-Talimos ar Čiurlionio kalnų pavadinimo istorija. Kodėl jums buvo svarbu įtraukti būtent tokias asmenines, fragmentiškas patirtis? Kokias kitas mažąsias istorijas dar norėtumėte išskirti?
Gabrielė Radzevičiūtė: Dėmesys parodoje mažosioms istorijoms glaudžiai susijęs su bendradarbiavimu su skirtingomis patirčių bendruomenėmis. Esame labai dėkingos tremtiniams, gamtininkams ir poliarinių ekspedicijų dalyviams, kurie dalijosi savo istorijomis, archyvais, konsultavo. Daugelis jų parodoje pristatomi pirmą kartą, o kai kuriuos buvo svarbu aktualizuoti, suteikti naują kontekstą ir interpretacijas. Šių istorijų pristatymas parodoje buvo svarbus ir siekiant išskleisti įvairias kraštovaizdžio patyrimo ir buvimo jame formas. Pavyzdžiui, parodoje mus domino mąstyti ir apie Šiaurės kraštovaizdžio ribų pratęsimą kultūrinėje vaizduotėje, taip pat kokia vieta Šiaurei atiteko mūsų geopolitinės vaizduotės plotmėje. Šiuo požiūriu paminėta Čiurlionio kalnų istorija Prano Juozapo žemėje pasirodė labai įdomi.
Pirmiausia, buvo smalsu, kodėl sovietmečiu bendruomenėms rūpėjo pastatyti paminklą Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui vienoje atokiausių planetos vietų? Kam reikėjo vežti Čiurlionio kūrybos albumus į Rusijai priklausančias griežtai įslaptintas militarizuotas Arkties teritorijas? Šie pasakojimai, radęsi sovietmečiu nelaisvės sąlygomis, simboliškai jungėsi su XX amžiaus pradžioje išryškėjusiu tapatinimusi su šiaurietišku kraštovaizdžiu dar tik įsivaizduojamose Baltijos šalyse. Kai kurie amžininkai suvokė tai kaip atsvarą Rusijos imperializmo politikai. Kartu šie archyvai atveria ir labai tragiškas istorijas apie karybos ekspansiją, vietos gyventojų kultūros ir jų kraštovaizdžio naikinimą. Į atmintį įsirėžė poliarinių ekspedicijų legendos Gražinos Čižauskaitės-Jucienės pasakojimai, kuri 1977 m. surengė pirmąją lietuvių slidžių ekspediciją į Čiurlionio kalnus. Lig šiol prisimena, kaip atsitiktinai jie pamatė Naująją Žemę, kur 1961 m. buvo detonuotas galingiausias atominis ginklas – „Caro bomba“ („Bombų karalius“). Pirmiausia, negalėjo patikėti, kad radiacijos paveiktoje teritorijoje gyvenama žmonių. Šioje parodoje tokie archyvai įgavo naujų kontekstų, nes įprastai sporto istorijos kontekste vertinami daugiau iš techninės pusės: kokiomis sąlygomis keliavo, kaip pasiekė tikslą ir panašiai.
Kai kurios mažosios istorijos parodoje leido išryškinti ir kitą svarbų parodos dėmenį, kaip mes buvome įtraukti į Rusijos Arkties kolonializmo procesus. Paleontologės Valentinos Karatajūtės-Talimaa įgyvendinti tyrimai sovietmečiu Svalbardo salyne ir kitose Arkties teritorijose pasauliniu mastu prisidėjo praplečiant žinias apie gyvybės Žemėje istoriją. Tačiau sovietai juos pasitelkė gamtinių išteklių, ypač naftos, paieškai. Netikėta istorija buvo ir tai, kad dailininkas Petras Repšys perpiešinėjo jos rastas fosilijas, kai, pašalinus jį iš tuometinio Dailės instituto dėl politinių priežasčių, jis įsidarbino Geologijos institute. Šiuos pasakojimus papildo ir dailininko Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus autoportretai, perteikiantys traumines priverstinės karinės tarnybos patirtis Tolimojoje Šiaurėje. Mikroistorijos buvo svarbios ir propagandos temoje, leidžiančios pamatyti, kokiomis kryptimis ir strategijomis sovietai konstravo Šiaurės vaizdinį mūsų visuomenėje.
– Tremties patirtis parodoje juntama ne tik kaip istorinis faktas, bet ir kaip perduodama atmintis. Kaip parodoje atsiskleidžia postatmintis – trauma, gyvenanti jau kitose kartose?
Kotryna Markevičiūtė: Galima išskirti kelis kūrinius, kurie parodoje siejasi su postatmintimi – tai šiuolaikinio menininko Igno Krunglevičiaus 2025 metais sukurtas videokūrinys „Surogatai“ ir grafikės Viktorijos Daniliauskaitės 1980 metų linoraižinys „Mediniai paminklai“. Nors šie menininkai priklauso skirtingoms kartoms, abu kūriniai gali būti pamatyti kaip tam tikri postatminties peizažai. Juose galime atpažinti nuorodas į Šiaurės kraštovaizdį, simbolizuojantį jų šeimose išgyventą tremtį, tačiau peizažuose tai persipina su arčiau jų esančios aplinkos elementais. Daniliauskaitės atveju tai Kuršių nerija ir krikštai, Krunglevičiaus – Norvegijos, kurioje jis gyvena jau daugiau nei dvidešimt metų, kraštovaizdis. Abu kūriniai veikia kaip simbolinės postatminties terpės, kuriose atsiskleidžia pačių menininkų ryšys su tremties istorija, mąstymo apie ją būdai skirtingais laikotarpiais – sovietmečio cenzūros sąlygomis ir šiandien.
Kūriniai yra artimi postatminties sampratai, kurią pateikia Holokausto postatminties raišką kūryboje tirianti Marianne Hirsch. Anot jos, postatmintis nėra būsena „po atminties“. Nors lietuvių kalboje kartais kyla pagunda „postatmintį“ redaguoti kaip „po atminties“, konceptualiai tai būtų klaidinga. Tai nėra užbaigtas, praeityje likęs procesas, bet nuolat cirkuliuojantis, sutrikdytas vėlesnių kartų ryšys su šeimų trauminėmis patirtimis – tai praeitis, kuri nesibaigia, o tam tikromis formomis tęsiasi dabartyje.
– Ar galima sakyti, kad šios mažosios istorijos veikia kaip atsvara didiesiems politiniams ir istoriniams naratyvams? Ką jos leidžia pamatyti kitaip? Ką, jūsų manymu, šiuolaikinis žiūrovas gali išmokti iš istorinių Šiaurės vaizdinių?
Gabrielė Radzevičiūtė: Gal neatsveria, bet praplečia ir leidžia naujais kampais pamatyti mums svarbius didžiuosius pasakojimus, pirmiausia, išryškinant platesnei auditorijai mažiau žinomą vizualiosios kultūros paveldą ir bendruomenių istoriją. Kita vertus, Šiaurės dėmuo mūsų kultūros istorijoje (ir atvirkščiai) dar nepakankamai apmąstyti tarpregioninėje perspektyvoje. Tikimės, jog šis projektas prisideda prie kultūrinio dialogo tarp Baltijos ir Šiaurės šalių puoselėjimo, kuris dabartinių įvykių kontekste atrodo labai svarbus ir reikalingas. Pirmiausia, kartu mąstyti apie glaudžiais ryšiais sunarstytų bendruomenių, šeimų ir kartų istorijas, šiandien primenančias apie skaudžių tragedijų ir praradimų akivaizdoje nesugriautą atsparumą, rūpestį ir atsakomybes.
Kotryna Markevičiūtė: Kaip ir didieji istoriniai pasakojimai, taip ir peizažai, ypač istoriniai, dažnai pateikia gana supaprastintą, nutolusią realybės versiją. Pavyzdžiui, neretai matome vaizduojamą tarsi „tuščią“ gamtą, nors iš tikrųjų tose vietose gyveno žmonės, veikė bendruomenės. Tai iš karto kelia klausimą – kieno istorijos tampa matomos, o kieno lieka paraštėse. Dėl to parodoje mums buvo svarbu per kūrinius pristatyti kraštovaizdį ne kaip foną ar dekoraciją, o kaip gyvybinę erdvę, kurioje nuolat skleidžiasi žmonių ir aplinkos santykis.
Paroda veiks iki vasario 8 dienos Nacionalinėje dailės galerijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilniuje.
