Šiame pokalbyje ji kalba apie teatrą kaip gyvą organizmą, apie sprendimus, kurie gimsta tarp strategijos ir entuziazmo, bei vertingus asmeninius išgyvenimus. Pokalbį parengė Dalia J.Lee-Lewis.
– Kas šiame darbe Jus labiausiai įkvepia ir leidžia jausti, kad vadovavimas teatrui yra daugiau nei administracinė funkcija?
– Pradėčiau nuo to, kad aš labai mėgstu savo darbą. Kiekvieną rytą atsikeliu su džiaugsmu galvodama, kiek daug šiandien bus galima nuveikti. Nepaisant to, kad šis darbas sudėtingas ir pilnas iššūkių, jis man teikia džiaugsmą.
Žmonės kasdien ateina su įvairiomis problemomis – mano užduotis patarti ir padėti. Mąstau strategiškai, plačiau, galiu numatyti, kokius žingsnius reikia žengti šiandien, kad ateityje pasiektume norimą rezultatą. Taktinius sprendimus mielai palieku komandai, pasitikiu jų kompetencija, išmone ir atsakomybe.
Kartais nutinka, kad kūrėjas užstringa ir neranda rakto. Tokiais momentais man svarbūs pokalbiai, bendros paieškos. Labai džiaugiuosi, kai mano mintys surezonuoja ir tampa kūrėjų meninių ieškojimų atspirties tašku – dėl tokių akimirkų verta daryti viską. Man apskritai svarbu jausti prasmę, tuomet sunkumai lieka antrame plane.
– Kuo, jūsų manymu, šie metai buvo svarbūs teatrui?
– 2025-ieji LNOBT buvo ypatingi ir neeiliniai. Pirmiausia – dėl esminių pokyčių kūrybinėje komandoje: į teatrą atėjo du aukščiausio lygio meno vadovai – baleto meno vadovė Jurgita Dronina ir operos meno vadovas Martynas Stakionis. Tai kertinės pozicijos, nes būtent jų kompetencijų, patirties ir vizijų dėka galime ne tik formuoti repertuarą, bet ir nuosekliai palaikyti jo kokybę. Taip kuriama ilgalaikė teatro kryptis ir stiprinamas meninis standartas.
Metai pažymėti svarbiomis sukaktimis – Lietuvos baleto 100-mečiu bei M.K.Čiurlionio 150-osiomis gimimo metinėmis. Taip pat įvyko vakaras, skirtas Virgilijui Noreikai atminti jo devyniasdešimtmečio proga. Šios datos tapo ne formaliomis progomis, o gyvais impulsais teatrui kalbėti apie savo tapatybę, tradiciją ir ateitį.
Metai buvo kupini ne tik meninių įvykių, bet ir naujų bei tęstinių iniciatyvų – vyko reikšmingi simpoziumai, pradėti edukaciniai ir komunikaciniai projektai. Tai žingsniai, leidžiantys teatrui būti atviresniam, platesniam ir labiau matomam.
Svarbūs ir įvertinimai – „Auksiniai kryžiai“ bei Metų solistų apdovanojimai Gabrielei Bukinei ir Julijai Stankevičiūtei, Vyriausybės premija dirigentui Martynui Staškui. Jie liudija mūsų bendruomenės brandą ir pasiektą meninį lygį.
Galiausiai, šiemet šventėme ir mano pačios iniciatyva įkurto žurnalo „Bravissimo“ dvidešimtmetį. Tai primena, kad entuziazmo išraiškos gali tapti ilgalaikėmis, gyvomis tradicijomis, formuojančiomis ne tik LNOBT veidą, bet ir platesnį kultūros lauką.
– Lietuvos baleto 100-metis tapo centrine metų tema. Ką šis jubiliejus reiškė LNOBT ir ką jis įnešė į repertuarą bei teatro kasdienybę?
– Šį jubiliejų norėjome apmąstyti iš visų pusių, pirmiausia – per meninius įvykius. Lapkritis ir ypač gruodis buvo itin intensyvūs, tiršti renginių, dedikuotų Lietuvos baleto šimtmečiui. Turėjome svečių – Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų gastroles, du didelius koncertus, kuriuose kartu su mūsų solistais pasirodė Europos teatrų atstovai. Tai leido pamatyti Lietuvos baletą platesniame kontekste.
Ypač svarbu, kad, kaip ir prieš šimtą metų, šią sukaktį pažymėjome Leo Delibes „Kopelijos“ premjera. Tik šįkart ji suskambo šiuolaikine kalba – Martyno Rimeikio, vieno talentingiausių šiandienos Lietuvos choreografų, pastatyme.
Šimtmetis neapsiribojo vien spektakliais. Įvyko daugybė renginių – nuo edukacinių iki projektų už teatro ribų. Paroda apie Lietuvos baletą pirmiausia buvo pristatyta miesto erdvėje, vėliau perkelta į mūsų Raudonąją fojė. Išleista knyga, surengti pagerbimo vakarai baleto veteranams, atvertos durys jaunajai auditorijai.
Simboliškai šią sukaktį įtvirtinome ir teatro viduje – trims baleto salėms suteikėme pavadinimus „Lietuvos baleto 100-metis“ ir „Kopelija“, „Polėkis“.
Turėjome ir dar vieną reikšmingą premjerą – Krzysztofo Pastoro „Moving Rooms“. Tai tapo padėka visiems, kurie kūrė šimtmečio istoriją. Meilė baletui, tikėjimas ir idealizmas buvo tos ugnelės, leidusios jai nenutrūkti. Šimtmetis mums tapo ne tik proga pažvelgti atgal, bet ir aiškiu žvilgsniu į ateitį.
– Pernai minėjome ir M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Ką apie šią sukaktį buvo svarbu pasakyti teatrui?
– Lietuvai minint M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines ir mes buvome šio proceso dalimi. Rudenį prikėlėme anksčiau mūsų teatre statytą baletą – Giedriaus Kuprevičiaus muzikos ir Roberto Bondaros choreografijos „Čiurlionį“.
Surengėme ir specialų koncertą „Čiurlionio visata“, kuriame nuskambėjo Mindaugo Urbaičio premjera „Pater Noster“, sukurta būtent šiam jubiliejui. Tai buvo ne tik pagarba Čiurlioniui, bet ir gyvas dialogas su jo kūryba.
Simboliškai sutapo, kad tuo pačiu laikotarpiu mūsų teatras tapo viena iš erdvių, kurioje galingai suskambo M.K.Čiurlionio „Jūra“. Jubiliejus virto gyvu procesu, leidusiu Čiurlionio idėjoms būti aktualioms šiandien.
– Praėję metai buvo gausūs premjerų. Kurias jų jūs pati išskirtumėte kaip reikšmingas teatrui ir kuo jos svarbios šiandienos žiūrovui?
– Įprastai per sezoną turime keturias premjeras, tačiau šiemet jų buvo keturios ir dar viena vienaveiksmė baleto premjera. Metus pradėjome W.A.Mozarto „Don Žuanu“. Tai koprodukcinis pastatymas su Graikijos nacionaline opera, Danijos karališkąja opera ir Geteborgo operos teatru. Šis darbas atstovauja tam, ką vadinu nuosaikiu modernumu – tai mano formuojamo repertuaro stiliaus kryptis.
Spalį, dalyvaudama „Opera Europa“ konferencijoje, buvau paklausta, kaip pavyko auditorijai pristatyti modernesnę versiją. Paminėjau, kad mūsų salės užimtumas siekia apie 98 proc. – tai sukėlė nemažą nuostabą.
Tarptautinės bendruomenės pavyzdžiai liudija, kad net ir pilnai užpildydami salę negalime sustoti. Jei neaugs nauja auditorija, atsiras spraga. Todėl itin daug dėmesio skiriame edukacijai – šiemet atsirado ir nauja Vaikų ir jaunimo programų meno vadovės pozicija. Ja tapo jaunoji dirigentė Raimonda Skabeikaitė.
Antroji premjera – baletas „Tuščias atsargumas“ – atstovauja grynajai klasikinei tradicijai. Rudenį pradėjome ilgai brandinta opera „Lietuviai“. Tai ne tik meninis, bet ir simbolinis kūrinys, savo unikalumu traukiantis žiūrovus iš visos Europos.
Šio pastatymo mecenatu pirmą kartą tapo „Vilniaus klubas“ – precedento neturintis, reikšmingą privačių asmenų paramą suvienijęs atvejis mūsų teatro istorijoje.
Negalime pamiršti ir jau minėtosios modernios „Kopelijos“ bei baleto „Moving Rooms“. Taip repertuaras natūraliai išsiskleidė tarp klasikos ir šiuolaikinės kalbos, sudarydamas gyvą, subalansuotą teatro veidą.
– Nacionalinio teatro vaidmuo peržengia scenos ribas. Kaip per praėjusius metus LNOBT sprendė teatro prieinamumo klausimą?
– Pasaulinės baleto dienos proga įgyvendinome projektą regos negalią turintiems vaikams. Planuojame šią kryptį plėsti ir kitoms grupėms.
Bendradarbiaudami su „Lietaus vaikais“, atvėrėme teatro duris šeimoms, auginančioms vaikus su sensoriniais iššūkiais, spektakliu „Muzikinės penketuko istorijos“. Tai nuoseklus ėjimas link atviresnio, jautresnio ir visiems prieinamo teatro.
– Tai neišvengiamai kelia ir platesnį klausimą. Ką reiškia būti nacionaliniu teatru dabartiniame kontekste?
– Manau, esame pavyzdys visai Lietuvai, mūsų pozicija aiški ir tvirta. Institucines ribas peržengianti kryptis buvo pradėta dar iki man ateinant, tačiau ji tęsiama ir šiandien.
Nuosekliai remiame ukrainiečių menininkus. Pavyzdžiui, prieš porą metų buvo organizuotos Charkivo teatro gastrolės Lietuvoje – reikėjo išvežti visą trupę iš karo zonos, sudaryti jiems sąlygas pabūti taikos aplinkoje, koncertuoti ir tiesiog daryti tai, kas jiems profesiškai gyvybiškai svarbu. Taip pat teatre dirba ukrainiečių solistai ir šokėjai.
Labai didžiavausi būdama lietuvė, kai net dalyvaudama konferencijoje Ženevoje, tiesioginės transliacijos dėka, galėjau klausytis M.K.Čiurlionio „Jūros“ – širdį suvirpinęs įvykis. Muzika yra galingas įrankis, gebantis be žodžių suvienyti žmones.
– Teatro lankytojai dažniausiai mato tik tai, kas vyksta scenoje, tačiau gyvenimas verda ir už uždangos. Kas yra būtina teatro egzistavimo dalis, bet žiūrovui beveik visada lieka nematoma?
– Nematomų dalykų teatre yra be galo daug. Dažniausiai tai tampa tikru atradimu tiems, kurie ateina į ekskursijas po užkulisius. Dažnai kartoju – jeigu scenoje matote šimtą žmonių, žinokite, kad už scenos tuo pat metu dirba dar du ar trys šimtai. Jau nekalbant apie visus parengiamuosius darbus, kuriuose dalyvauja žmonės, kurių žiūrovas niekada nepamato.
Iš šalies viskas atrodo labai paprasta. Pavyzdžiui, repertuaro sudarymas: žmogus paima bukletėlį, mato spektaklių pavadinimus, datas, kainas – atrodo, viskas aišku. Tačiau už to slypi didelės komandos darbas, trunkantis mėnesių mėnesius. Reikia suderinti daugybę meninių, techninių, programinių interesų, operos ir baleto poreikių, rinkodaros tikslų. Mūsų operos meno vadovas, pirmą kartą dalyvavęs repertuaro planavime, man pasakė: „Jei sėsčiau prie šachmatų lentos, jausčiausi labai patobulėjęs.“
Dažnai kartoju – jeigu scenoje matote šimtą žmonių, žinokite, kad už scenos tuo pat metu dirba dar du ar trys šimtai.
Be to, planuojant sezoną reikia iš anksto numatyti visas repeticijas – kas, kada, kur šoks, kiek kam reikės laiko, žmonių, erdvių. Viskas suplanuojama metams į priekį. Tai toks sudėtingas mechanizmas, kad net ne visi teatre iki galo žino, kaip jis veikia.
– Pastaraisiais metais teatras vis dažniau minimas tarptautiniame kontekste. Ką LNOBT reiškia toks augantis matomumas ir žiūrovų pasitikėjimas?
– Jeigu kalbėtume verslo kalba – tai labai stiprus prekinis ženklas. Tačiau mes nesame verslo įstaiga. Svarbiausia, kad publika mumis pasitiki ir „balsuoja“ už mus savo laiku.
98,5 proc. žiūrovų rekomenduotų teatrą kitiems, buvo parduota 5 proc. daugiau bilietų nei 2024 m. Tai reiškia, kad visas teatro kompleksas veikia labai gerai – nuo bilieto įsigijimo iki paskutinės natos.
Tarptautiniai paminėjimai – platformose „Arte“, „Operavision“, prestižiniuose leidiniuose „The New York Times“, „Opera“ – atveria mums kelią į ateitį, palengvina koprodukcijas, gastrolių mainus. Tai ne tik pripažinimas, bet ir impulsas augti.
– Teatre dirba per 600 žmonių, jūsų pareiga – suburti visus šiuos žmones į komandą, kasdien lyderiauti sudėtingų procesų ir sprendimų aplinkoje. Ar vis dar pavyksta rasti teatro stebuklo akimirkų, kai bent trumpam tampate tiesiog teatro lankytoja, žiūrove?
– Norėčiau patikslinti – teatre dirba šeši šimtai keturiasdešimt keturi žmonės.
Žinoma, pavyksta. Nebūna dviejų vienodų spektaklių. Todėl man nepatinka, kai sako: „Aš jau mačiau tą spektaklį.“ Vadovaujantis tokia logika, L.van Beethoveno Penktosios simfonijos nereikėtų klausytis.
Kai susiklosto visos aplinkybės, atsiranda ugnis, kuri persiduoda visai salei – ir man, jau ne kaip vadovei, o kaip žiūrovei.
Tokie spektakliai keičia mūsų suvokimą apie pasaulį. Todėl pagrindinis teatro siekis – aukščiausia meninė kokybė – yra geriausia edukacija, kokia tik gali būti, kai meno veikalai paliečia, keičia, prisijaukina ir nebepaleidžia.
