„Buvo smagu pamatyti. Ta dvasia grįžo, kas buvo pernai metais. Filmas parodytas pačiu laiku – prieš pat rinktinės susibūrimo pradžią. Motyvuoja vėl ruoštis“, – po filmo peržiūros kalbėjo jauniausias 2011 metų rinktinės narys Jonas Valančiūnas.
„Viskas labai gerai perteikta ir viskas buvo parodyta taip, kaip buvo iš tikrųjų. Niekas nebuvo suvaidinta, tik, žinoma, kai kas iškirpta“, – šypsojosi krepšininkas, kuris į premjerą atvyko kartu su mama.
„Kas filme labiausiai patiko? Aišku, kad Broliai“, – šyptelėjo J.Valančiūnas. Išties, brolių Darjušo ir Kšyštofo Lavrinovičių juokeliai sukeldavo didžiausias salės ovacijas.
Viskas buvo parodyta taip, kaip buvo iš tikrųjų. Niekas nebuvo suvaidinta, tik, žinoma, kai kas iškirpta, sakė J.Valančiūnas.
„Pirmą kartą buvo atskleisti Lietuvos krepšinio rinktinės užkulisiai. Ir gana plačiai. Su visais juokeliais ir „pyp“. Buvo į ką pasižiūrėti“, – sakė idėjinis sirgalių lyderis Tomas Balaišis-Sėkla.
„Ar sužinojau apie rinktinę kažką naujo? Kadangi turiu informacijos daugiau ne eilinis skaitytojas ar žiūrovas (juokiasi), labai daug ko naujo nepamačiau. Žinoma, detalių, kurių nežinojau, buvo daug, tačiau bendrai visa ta „virtuvė“ man žinoma“, – dėstė Sėkla.
 |
| Mantas Kalnietis su broliu Juliumi (kairėje) |
Šarūnas Jasikevičius filme parodytas kaip didžiausias rinktinės keikūnas. Didelis dėmesys skirtas rinktinės talismanu vadinamam Juozui Petkevičiui-Juozukui, komandos kapitonui Robertui Javtokui ir įkvepiančioms Kęstučio Kemzūros kalboms.
Daug pagyrų sulaukusių monologų persirengimo kambaryje treneris nesureikšmino.
„Vien šiais dalykais nelaimėsi. Jie yra kaip ingredientas, kaip prieskonis. Bet vien pipirų įdėjęs neišvirsi sriubos. Be motyvacinių dalykų, dar reikia žinoti, ką aikštelėje daryti“, – kuklinosi K.Kemzūra.
„Ką pamačiau žiūrėdamas iš šono? Vieningą komandą. Tokia ji yra ir bus. Mes nesame aktoriai, niekas prieš kameras nevaidino. Todėl realybė nuo filmo beveik nesiskiria. Na, gal tik keiksmažodžių realybėje daugiau“, – įspūdžiais dalijosi R.Javtokas.
Jam iš filmo labiausiai įstrigo Brolių juokai. „Patikėkite, pamatėte tik nedidelę jų dalį“, – šypsojosi kapitonas.
Sužadino ir nemalonius prisiminimus
Mus vadina aktoriais, bet mes, manau, labiau buvome scenaristai. Ir tą scenarijų nelabai kaip pabaigėme. Reikėjo geresnės pabaigos, sakė K.Kemzūra.
Be abejo, viena svarbiausių filmo siužeto linijų – skaudus Lietuvos rinktinės pralaimėjimas Makedonijos krepšininkams. Rinktinės strategas K.Kemzūra ne kartą yra kalbėjęs, kad niekaip neprisiverčia pasižiūrėti tų rungtynių įrašo. Apie tai treneris užsiminė ir filme.
Vis dėlto po premjeros K.Kemzūra prisipažino, kad skaudžių rungtynių įrašą jau buvo peržiūrėjęs.
„Mačiau, mačiau... Ne vieną kartą... Ar pripratau? Ar nervai jau leidžia? Priprasti prie pralaimėjimų yra blogas ženklas. Aš nepriprantu prie pralaimėjimų. Bet kažkada reikėjo peržiūrėti ir išanalizuoti kitomis akimis, nurimus aistroms“, – sakė K.Kemzūra.
J.Valančiūnas taip pat patikino, kad jam tai nebuvo pirmas kartas po Europos čempionato, kai stebėjo rungtynių su Makedonija epizodus.
„Ne visas rungtynes, bet kai kuriuos epizodus teko žiūrėti ir anksčiau. Apmaudu tai prisiminti, ir nesinorėjo, bet tai yra realybė“, – teigė vidurio puolėjas.
„Be abejo, nė vienas iš mūsų negali susitaikyti su tuo, kas įvyko ketvirtfinalyje. Neturėjome teisės pralaimėti, tai skaudu prisiminti“, – kalbėjo R.Javtokas.
„Žinoma, norėtųsi, kad filmas turėtų tęsinį, antrą dalį su kur kas linksmesne pabaiga. Su triumfu vietoj kartėlio. Mus vadina aktoriais, bet mes, manau, labiau buvome scenaristai. Ir tą scenarijų nelabai kaip pabaigėme. Reikėjo geresnės pabaigos“, – sakė K.Kemzūra.
Filmo moralas: niekad nenuleisk rankų
Būtent rungtynių su Makedonija linija Sėklai įstrigo labiausiai. Jam patiko filme iškelta mintis, kad nesėkmės akivaizdoje rankų nuleisti negalima.
„Įdomiausias buvo pralaimėjimo makedonams pateikimas. Pateikiama taip, kad nereikia nuleisti rankų. Mes, sirgaliai, irgi visuomet tai akcentuojame: nereikia nuleisti rankų. Kai komanda pralaimi, žmonių ateina mažiau. Matėme, kiek žiūrovų atėjo po pralaimėjimo makedonams ir kiek jų buvo ketvirtfinalyje. Skaičiai skyrėsi dramatiškai.
Šis filmas – tai signalas visiems, kurie nusisuka nuo rinktinės sunkią akimirką. Treneris puikiai tai nusakė savo kalbose žaidėjams: kad tai ne pasaulio pabaiga ir turime toliau kovoti. Visi mes turime palaikyti komandą, kad ir kas bebūtų. Jai palaikymo labiausiai ir reikia tuomet, kai nesiseka. Ši mintis filme labai puikiai išsakyta“, – kalbėjo T.Balaišis-Sėkla.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Linas Kleiza |
Lyginti su „Kita svajonių komanda“ nereikia
„Nenoriu lyginti šio filmo su „Kita svajonių komanda“. Tai būtų neobjektyvu, – sakė K.Kemzūra. – Nesu tas žmogus, apie kurį reikia kurti filmus. Čia buvo tiesiog parodyta rinktinės „virtuvė“. Filmas „Kita svajonių komanda“ pasakojo apie žmones, kurie tapo legendomis.
Nežinau, ar žmonės norės šį filmą („Mes už... Lietuvą!“) pasižiūrėti kelis kartus, bet pamatyti bent kartą, manau, norės daugelis. Ar jis gali būti įdomus užsienio žiūrovui? Sunku pasakyti. Filmas artimesnis mums, nors emocijos, perteiktos filme, gali paliesti ir kitų šalių krepšinio sirgalius“.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Tomas Balaišis-Sėkla (dešinėje) |
