2017 ir 2022 metais Čempionų lygą laimėjusi ir penktą kartą iš eilės į finalo ketvertą patekusi Tenerifės komanda pusfinalyje prieš „Rytą“ pirmavo vos minutę.
Giedrius Žibėnas dar po beviltiško pralaimėjimo Panevėžyje praėjusį savaitgalį teigė, kad apie „Rytą“ labai dažnai galima spręsti iš pirmųjų dviejų rungtynių minučių, o jos Badalonoje kuždėjo kažką ypatingo sostinės klubo sirgaliams.
Speedy Smithas pataikė du tolimus metimus ir iškart sukūrė persvarą vilniečiams, kurie tribūnose apskritai neturėjo jokio pasipriešinimo – pusantro tūkstančio raudonų sirgalių minia tiesiog dominavo.
Metodiškai ir stabiliai persvarą didinę vilniečiai trečiojo kėlinio viduryje pasiekė dviženklį pranašumą, o tuomet krito į bene rimčiausią duobę rungtynėse.
Tenerifės ekipos smegenys, 43-iąjį gimtadienį netrukus minėsiantis Marcelinho Huertas, taikliais vidutinio nuotolio metimais vertė griebtis už galvos už jį jaunesnį „Ryto“ vyr. trenerį Giedrių Žibėną, o skirtumas tarp komandų ištirpo iki 3 taškų.
Tačiau ne kartą ankstesniais sezonais tokiose situacijose palūždavęs „Rytas“ dar kartą įrodė, kad šiemet yra kitoks.
Ignui Sargiūnui „sudegus“ ir prametus aštuntą metimą iš eilės, Vilniaus komandą ir vėl, kaip ir ketvirtfinalyje Prahoje, prasiveržimais ir išprovokuotomis pražangomis tempė Jerrickas Hardingas.
Jo vedami vilniečiai vos per porą minučių susigrąžino dviženklį pranašumą, o ketvirtajame kėlinyje dar likus kelioms minutėms raudonų sirgalių jūra ėmė traukti pergalės dainas.
87:69 – tokiu rezultatu „Rytas“ sudorojo elitinę šio turnyro komandą ir pasiuntė pagarbaus amžiaus vidurkio „La Laguna“ krepšininkus atgal į saulėtosios Tenerifės paplūdimius.
„Žinom, kad dar vienos rungtynės liko, jos gali keisti daugelio žaidėjų gyvenimus. Fanai tegul švenčia, o mes norime pasilikti be emocijų ir važiuoti kuo greičiau iš arenos, iš triukšmo, gerai pailsėti, o rytoj teisingai praleisti tą laisvą dieną bei teisingai pasiruošti. Negalime žaidėjams prikimšti per daug, turime būti labai selektyvūs su informacija, nes per vieną dieną stebuklų neparuošime.
Emocijos yra, bet reikės pasilaikyti dar šeštadieniui“, – apie emocijas po finalinio švilpuko sakė G.Žibėnas.
Šeštadienį vilniečiai mes iššūkį Malagos „Unicaja“ arba Atėnų AEK komandai ir bandys iškovoti trečiąjį tarptautinį trofėjų – po 2005 m. laimėtos ULEB taurės ir 2009 m. iškovotos Europos taurės.
– Po praėjusio pralaimėjimo Panevėžyje minėjote, kad pirmos dvi minutes parodo „Ryto“ veidą. Šiandien būtent antrą minutę įgijote pranašumą ir jį išlaikėte iki pat pabaigos. Kokį toną uždavė tokia rungtynių pradžia? – paklausėme G.Žibėno.
– Žaidėjai nežino, ar dar kažkada bus toks šansas jų karjerose. Niekas negali pasakyti, niekas negali garantuoti. Atvažiavome čia ir žinome, kad neturime favorito etiketės, kas mums leidžia žaisti laisviau. Žaidėjai, turiu pasakyti, tikrai tikėjo rungtynių planu, nes tai tikrai yra didelis dalykas, ir jį įvykdė. Taip nebus kiekvienose rungtynėse, bet šiandien buvo taip.
Norėjo atjungti Marcelinho Huertą nuo komandos draugų, kad neįtrauktų jų. Jis rinko taškus, taip, jis gali susimesti vidutinius metimus, bet rungtynių pabaigoje jis buvo pervargęs, skundėsi teisėjams dėl papildomo kontakto iš Paliukėno ar Marčiulionio, o to mes ir norėjome.
-
Vilniečiai finale! Hardingo vedamas „Rytas“ kausis dėl FIBA Čempionų lygos nugalėtojų vardo
-
Ašaras po pergalės liejęs „Ryto“ kapitonas: „Jei tik žinotumėt, kiek praėjom...“
-
Istoriją rašantis „Rytas“ užsitikrino solidžią FIBA premiją
-
Tarsi Vilniuje pasijutęs „Ryto“ lyderis įvardijo esminę triumfo detalę
– Pergalės kaina – milžiniška. Ar, iš trenerio perspektyvos žvelgiant, tai buvo vienos geriausių „Ryto“ šio sezono rungtynių?
– Yra tų gerų rungtynių. Tas sezonas buvo banguotas, bet nesulūžome, kai galėjome sulūžti. Daug kas šneka apie pergalę prieš „Galatasaray“ išvykoje, bet aš sakau, kad labai svarbios buvo rungtynės su Le Manu namuose, su nauju įžaidėju (Augustu Marčiulioniu – past.). Daug tų pokyčių, kas nėra lengva išlaviruoti, bet žaidėjai supranta, ką atstovauja, supranta, kokia fanų bendruomenė ir jūra už jų nugaros, tad mes nenorime to šanso paleisti. Žiauriai svarbu, kur jau dabar nuėjome. Nesinori sustoti.
– Esate matę įvairių „Ryto“ sirgalių pasirodymų ir išvykose, ir namuose. Kokia buvo reakcija šį kartą, pamačius pusantro tūkstančių sirgalių tribūnose?
– Aš dabar pamačiau tuos reelsus, kaip jie per gatvę ėjo – baigėsi reelsas, bet raudona gatvė nesibaigė. Nėra net ką per daug šnekėti – paminėsiu dar kartą, kad fanai tiki. Man, kaip treneriui, svarbu, kad žaidėjai tiki, o mums, kaip komandai, žiauriai svarbu, kad fanai tiki.
– Buvote po vienų rungtynių minėjęs, kad būtina kapotis rungtynėse. Ar tai buvo didžiausio fiziškumo „Ryto“ rungtynės, ir ar to paties reikės ir finale?
– Taip, nes tam, kad atjungtume Marcelinho nuo jų sistemos, kuria jie žaidžia eilę metų, yra susižaidę ir kaip žaidžia be kamuolio ir su kamuoliu, tai nebus taip, kad mes tik tikėsimės, jog jie prames metimus. Matėte tritaškių pataikymą – jie įmetė tik du per visas rungtynes. Reikia įdėti papildomo darbo ir tą žaidėjai įdėjo. Potencialo tikrai turime, nes patys daug prametėme metimų, pralaimėjome kovą dėl kamuolių, jei skaičiuotume tik puolime nusiimtus kamuolius. Bet tuo juodu darbu visi pasidalino pražangas. Neatsimenu ar šiemet, ar per 5-6 metus, kai esu „Ryte“, kad mes 30 pražangų padarytume. Tai buvo viena iš raktinių priežasčių, kodėl kontroliavome fiziškumą nuo pat rungtynių pradžios, išvengėme bangavimų.
– Nusikėlius į grupių etapą, galime prisiminti tą baisų Jerricko Hardingo krytį, kai net buvo abejonių, ar jis išvis tęs karjerą, bet jo istorija tęsiasi, o šiandien jis pelnė 29 taškus ir surengė antrą pagal rezultatyvumą pasirodymą Čempionų lygos pusfinaliuose. Ką galite pasakyti apie jo istoriją šį sezoną „Ryte“?
– Verta kažko – gal ne knygos, bet jūsų kažkokio straipsnio atskiro pažymėti, kaip jam nesisekė – pirmas kritimas, tarpupirščių kažkoks dalykas prieš Stambulo rungtynes, praėjusią savaitę iškritimas dėl ligos, kas nepadeda sportininkams, norintiems būti ritme. Bet jis yra charakteris, talentas, tas žaidėjas, kurį mes taip ir įsivaizdavome, pasirašydami sutartį su juo praėjusią vasarą. Smagu, kad jis pasirodė prie tokių šviesų. Matėme, ir Eurolygos treneriai sėdėjo arenoje, jį matė. Tai – tokia galimybė, kuri gali žaidėjų karjeras keisti. Žinome, kokia tai platforma, kokios šviesos ir žaidėjai visą karjerą tam ir žaidžia bei ruošiasi, asmeninį gyvenimą aukoja, kad tokiose rungtynėse sudalyvautų ir sužaistų.
– Charakterį demonstravo ir Ignas Sargiūnas – tris kėlinius nepelnė nė taško, bet ketvirtame ėmėsi iniciatyvos ir atsidarė taškų sąskaitą. Ką galite pasakyti apie šio žaidėjo charakterį?
– Gal nebuvo pačios geriausios Igno, bet kam tas rūpi, kai prieš tokią Tenerifės komandą praleidžiame 69 taškus? Taip, mes gal visą laiką žiūrime puolimo skaičius, bet puikų darbą Ignas padarė gynyboje. Nėra paprasta būti puolime tiksliam, kai tiek daug pastangų atiduoti gynyboje. Potencialo turime daug – nesužaidus Sargiūnui, mūsų vienam ašinių žaidėjų, mes vis tiek kontroliuojame rungtynes. Tai kažką apie mūsų šiemetinę komandą pasako, norime tai atsinešti ir į šeštadienį.
– Minėjote, kad tokios rungtynės keičia žaidėjų karjeras, o ar keičia trenerių karjeras? O galbūt tokias rungtynes žaidėjai laimi, o treneriai – tik pralaimi?
– (Juokiasi) Čia jau jums spręsti. Aišku, mums taip pat tai svarbu. Bet šiandien visi nuopelnai žaidėjams, nes tuo planu, kurį mes paruošėme, vieni žaidėjai gali tikėti, kiti – netikėti. Šitie žaidėjai tikėjo tuo, ką paruošėme. Pavyko neprigrūsti, o ar tai mums padės ateityje, ar ne – parodys tik laikas.
– Kaip užmigti po tokių rungtynių ir prieš finalą? Turbūt daugeliui tai bus svarbiausios karjeros rungtynės.
– Tai viskas – tos rungtynės baigėsi. Trumpa atmintis turi būti tokiuose finalo ketvertuose. Reikia daryti savo rutiną, neužsibūti, neužsivėlinti ir pan. Matėme, kad kitos komandos patarimus duoda, 10 ar 11 patarimų (treneris turi omenyje „Žalgirį“ ir paviešintas kauniečių taisykles žaidėjams, surašytas ant lentos – past.), tai gal bandysime kažką nuvogti iš to (šypsosi).
Kažkodėl dar mama nepasveikino – gal užmigo, gal nuobodžios rungtynės pabaigoje buvo.
– Prie televizorių ekranų sėdėjo tokių „Ryto“ sirgalių, kurie dvejoja, ar skristi, ar pirkti bilietus. Kokį žodį turėtumėt tokiems sirgaliams?
– Skriskit ir viskas. Kada jūs tokį šansą turėsit? Kaip bebūtų, mūsų komanda jau viršijo visus lūkesčius, tad dabar žaidžiame atsipalaidavę, džiaugiamės žaisdami kartu ir bandom padaryti dar didesnę šventę šeštadienį. O kaip bus? Neteiskite, bet stengsimės palikti viską aikštelėje, kad išeitume pakelta galva. Bus pliusas ar minusas, nežinau.
– Po ketvirtfinalio Prahoje minėjote, kad telefonas kaista nuo žinučių, baterija beveik išsikrovė. Ar tikrinote, kokia ten dabar situacija?
– Tikrinau, žmonai atrašiau, o visiems kitiems atsiprašau, bet dar ne. Kažkodėl dar mama nepasveikino – gal užmigo, gal nuobodžios rungtynės pabaigoje buvo (juokiasi). Reiks pasidomėti. Bet šiaip daug kas sveikino, palaiko daug kas. Įsimintinas vakaras, bet turi būti trumpa atmintis.
