Vilniečiai puikių šansų žengti į Čempionų lygos atkrintamąsias, o galbūt ir finalo ketvertą, turėjo ir anksčiau. Bet dažniausiai prikaišiodavo pagalių sau į ratus patys, arba suskysdavo tada, kai labiausiai reikėdavo išlikti tvirtiems.
2022-2023 m. sezone „Rytas“ turėjo ligšiol bene geriausią šansą. Tuomet vilniečiai buvo savo likimo kalviai iki pat „Top 16“ etapo pabaigos, tačiau galiausiai prieš juos atsisuko dar etapo pradžioje padarytos klaidos.
Tame sezone „Rytas“ dėl antros vietos grupėje varžėsi su Manresos BAXI komanda, su kuria žaidė ir paskutiniame „Top 16“ mače. Bet „Rytui“ vien pergalės neužteko – reikėjo laimėti bent 13 taškų skirtumu, mat pirmąsias rungtynes Ispanijoje vilniečiai buvo pralaimėję 69:82.
-
Iki paskutinio siūlo permirkęs Žibėnas: „Krepšinio dievai šiandien vilkėjo raudoną spalvą“
-
Istorija: dramą Čekijoje laimėjęs Vilniaus „Rytas“ – finalo ketverte!
-
Legendinę Kleizos frazę atkartojęs Sargiūnas: „Prahai reikės pasilaikyti“
-
Dvejopus jausmus Prahoje patyręs Hardingas: „Norime laimėti ir finalo ketvertą“
G.Žibėno komanda buvo arti to, nes vienu metu ketvirtajame kėlinyje turėjo taip trokštamą 14 taškų persvarą, bet galiausiai pranašumo neišlaikė ir laimėjo per mažu skirtumu, kad žengtų tolyn.
Neblogą šansą vilniečiai turėjo ir pernai, bet tąsyk į stiprią grupę su būsimais finalo dalyviais Malagos „Unicaja“ ir Stambulo „Galatasaray“ patekusi sostinės ekipa sudegė netinkamiausiu metu – pralaimėjusi grupės autsaiderei Manisos komandai ir susikomplikavusi savo galimybes tiek, jog bilietą į kitą etapą būtų suteikusi tik pergalė Stambule arba palankūs rezultatai kitur.
Atrodė, kad panašus scenarijus gali nutikti ir šiemet, kai „Rytas“ per pratęsimą namuose krito prieš „Galatasaray“, o po savaitės iššvaistė dviženklę persvarą ir svečiuose nusileido Le Mano „Sarthe“.
Tam, kad žengtų tolyn, „Rytui“ reikėjo laimėti likusius tris mačus, o ankstesniam „Rytui“ tai būtų buvusi per sunki užduotis. Bet šiųmetė komanda su tuo susitvarkė.
Vilniečiai, net nepaisant komandą užklupusių traumų ir permainų sudėtyje, sugebėjo finišuoti trimis pergalėmis iš eilės, du kartus nugalėti svečiuose, o kartu ir nebekartoti praėjusių metų klaidų.
Kovo 11-ąją akistatoje su Le Mano komanda jie galėjo atleisti koją nuo akseleratoriaus dar likus kelioms minutėms iki ketvirto kėlinio pabaigos, bet vietoje to, kad pasitenkintų paprasta pergale, pasistengė laimėti kuo didesniu skirtumu.
Kaip laikas parodė, tai lėmė, jog „Rytui“ ne tik užteko pergalės Stambule bet kokiu skirtumu, bet dar ir atnešė vilniečiams pirmąją vietą grupėje, kuri suteikė ir silpnesnį varžovą ketvirtfinalyje.
„Top 16“ etapą vilniečiai užbaigė pergale, kuri paneigė visas prognozes – „Galatasaray“ išvykoje buvo įveiktas nepaisant to, jog teko žaisti be Jerricko Hardingo, Jordano Caroline'o ir su klibinkščiuojančiu Artūru Gudaičiu.
Taip per vos daugiau nei mėnesį „Rytas“ du kartus laimėjo išvykose, kai iki tol tiek pat kartų „Top 16“ rungtynes varžovų arenose buvo laimėjęs per penketą metų.
Sostinės komandos žingsnis į finalo ketvertą neapsiėjo ir be žiūpsnio sėkmės. Badalonos muziejuje ištraukti burtai „Rytui“ lėmė ne „Joventut“ ar Berlyno ALBA, o Nimburko ekipos barjerą.
Bet ir akistata su Nimburko ekipa nevirto lengvu pasivaikščiojimu, ką galėjo sufleruoti maždaug tris kartus besiskiriantys klubų piniginių storiai ir žaidėjų pavardės.
Favorito etiketė slėgė „Ryto“ pečius, o specifinė ir nepatogi čekų „Next“ gynyba rezultatyviausią puolimą turnyre demonstravusią Vilniaus komandą pavertė tokia, kuri per dvejas rungtynes sukrapštė vidutiniškai 73,5 taško.
„Sunkiausios rungtynės karjeroje“, – po laimėto antrojo ketvirtfinalio mūšio atsiduso G.Žibėnas.
Per visas 80 minučių vilniečiai nebuvo susikrovę didesnės negu 7 taškų persvaros, antrajame mače iš viso tepirmavo vos 5 minutes, bet tada, kai to labiausiai reikėjo, „Rytas“ savo pranašumą įrodė pirmiausia per kančią ir sukąstus dantis.
„Iškentėjome. Pagrindinis žodis – iškentėjome, – po pergalės Prahoje sakė Ignas Sargiūnas. – Permainingos rungtynės, kuriose išlikome kartu iki paskutinių sekundžių. Be panikos pavyko jas užbaigti.“
„Rytas“ Prahoje sugebėjo laimėti nepaisant to, jog ketvirtajame kėlinyje atsiliko 8 taškais, o per paskutines 6 minutes ir 22 sekundes nepataikė nė vieno metimo iš žaidimo. Vilniečių triumfą lėmė gynyba – žemesnius penketus naudojęs ir susikeitimo ginamaisiais taktiką taikęs G.Žibėnas atėmė ginklus iš Nimburko žaidėjų, kurie apskritai taškų nepelnė per paskutines beveik keturias rungtynių minutes.
„Kas dar lėmė, tai kad niekas iš komandos narių nesupanikavo. Žinojome, kad prie tokio triukšmo komunikacijos bus nedaug, bet svarbiausia, kad nerodėme panikos. Ar teisėjo sprendimas, ar nesėkmė, ar prarastas kamuolys – panikos nebuvo“, – po išgyvento trilerio itin triukšmingoje „Kralovka“ salėje pasidžiaugė „Ryto“ strategas.
„Jie sudavė mums smūgį rungtynių pradžioje, o mes šiandien nebūtume įmetę net akmenuko į vandenyną, tačiau išlaikėme ramybę, o tai padaro tik geros komandos. Didžiuojuosi komanda, kuri išliko kartu nesisekant“, – treneriu pritarė ir rezultatyviausiai žaidęs ir ypač ketvirtajame kėlinyje „Rytą“ tempęs Jerrickas Hardingas.
Iki finalo ketverto liko dar mėnuo, per kurį vilniečiai, jei tik išvengs traumų, gali žengti dar vieną žingsnį į priekį.
Nors ketvirtfinalyje jau turėjo 11 sveikų žaidėjų rotaciją, dalis krepšininkų dar akivaizdžiai nebuvo optimalios sportinės formos. „Rytą“ prieš kelias savaites papildęs Martynas Echodas visoje serijoje sužaidė vos 2 minutes, bet po mėnesio jis jau gali būti vienu iš esminių komandos ginklų, jei tik priartės prie formos, kurią demonstravo prieš kelerius metus.
Kad ir kaip susiklostytų finalo ketvertas, „Rytas“ šį sezoną Čempionų lygoje jau yra laimėtojas. Bet vilniečiai geriau nei bet kas kitas žino, kaip nustebinti žaidžiant ne iš favorito pozicijos.
Per pastaruosius ketverius metus du LKL finalus laimėjusi, o dviejuose Kauno „Žalgirį“ iki paskutinių sekundžių trilerių nusitempusi komanda Badalonoje prieš bet kurį varžovą veikiausiai turės „underdogo“ etiketę, bet tai gali tik dar labiau prisodrinti ryškias šios komandos spalvas.
„Manau, kad šios komandos riba – tik dangus. Norime nuvykti į finalo ketvertą ir jį laimėti, darbas dar nepadarytas, – skambiai pabrėžė J.Hardingas. – Vyksime ten be spaudimo. Nebūsime favoritais, bet stengsimės laimėti, žaisti su daugiau energijos. Tai bus rungtynės neutralioje aikštėje, bet mūsų sirgaliai tikrai ten nuvyks (šypsosi). Nuvyksime ten ir kausimės.“
„Su tuo „underdogų“ mentalitetu ir keliausime. Be spaudimo, su kovotojų dvasia, su komandiškumu, ambicija pasidraskyti ir eiti toliau. Galbūt „Rytui“ net lengviau žaisti iš tokios pozicijos... – susimąstė I.Sargiūnas. – Manau, apskritai, kai tie lūkesčiai – mažesni, galbūt ir to pasitikėjimo daugiau atsiranda, mažiau spaudimo. Finalo ketverte komandos jau bus labai rimtos ir bus ką veikti.“
Čempionų lygos pusfinalyje gegužės 7-ąją „Rytas“ žais prieš Tenerifės „La Laguna“ arba Stambulo „Galatasaray“ – komandas, jau laimėjusias šį turnyrą ar bent žaidusias finale.
Bet „tik pirmyn, ne atgal“ pastaruoju metu judantys vilniečiai dar nepasisotino. Kodėl gi nepadarius dar daugiau?
