Šešis kartus iš eilės vietinių lygų nelaimėjęs A.Trinchieri buvo per plauką, kad ši serija prasitęstų iki septynių.
Pernai prieš finalo seriją netekęs Keenano Evanso ir nusileidęs Vilniaus „Rytui“ 1-3, šiemet Kauno klubas buvo per sekundę nuo dar vieno kracho.
Kauniečiai per 210 finalo minučių vos 34 minutes pirmavo prieš „Rytą“, iki pat paskutinės penktųjų finalo rungtynių minutės neturėjo didesnės nei 5 taškų persvaros bei visuose penkiuose serijos mačuose nuo vilniečių buvo atsilikę bent 10 taškų, sykį – net 23.
Tačiau Sylvainas Francisco pasitelkė savo magiją ir išgelbėjo „Žalgirį“ ketvirtadienį Vilniuje, o lemiamose rungtynėse Kaune šeimininkai dar sykį įrodė galį sugrįžti iš pačių sudėtingiausių situacijų.
Trečiajame kėlinyje Ąžuolo Tubelio ir RJ Cole'o vedamas „Rytas“ vėl turėjo 10 taškų pranašumą, tačiau viltį atgaivino Dovydo Giedraičio tritaškis su trečio ketvirčio sirena.
Ketvirtajame kėlinyje „Žalgiris“ lipo į kalną, kol galiausiai pasiekė jo viršūnę ir žemyn nebesileido.
Igno Brazdeikio ir Aleno Smailagičiaus tritaškiai pagaliau suteikė „Žalgiriui“ apčiuopiamą pranašumą (71:67), kurio žaliai-balti nebeiššvaistė.
76:69 penktose rungtynėse, 3-2 serijoje ir „Žalgiris“ 25-ąjį kartą iškėlė į viršų LKL trofėjų.
„Pirmiausia, noriu padėkoti savo žaidėjams. Laimėjome labai sudėtingą mūšį. Tai buvo labai sunki serija, – pradėjo savo prakalbą A.Trinchieri. – Keturios pergalės išvykose. Laimėjome šias rungtynes, nes labiau norėjome per paskutines kelias minutes. Surengėme spurtą 11:2 per paskutines 2 minutes ir 45 sekundes. Tai – labai saldus titulas. Niekada to negali nurašyti. Nors čia žmonės pripratę prie titulų, man tai – pirmasis LKL titulas. Esu labai laimingas dėl savo žaidėjų, dėl visų sirgalių, Kauno. Tai – geriausia krepšinio vieta ir mėgaujuosi čia būdamas. Ir tai čempioniškas miestas. Čempionai (ištarė lietuviškai – past.).
Visi nuopelnai keliauja žaidėjams. Nežinau, kelintos mums tai buvo rungtynės šiame sezone, nebesuskaičiuoju. Bet mes radome psichologinės tvirtybės, radome tai, kas nesusiję su krepšiniu. Galima analizuoti, kodėl nežaidėme gero krepšinio, bet kam tai rūpi? Mes laimėjome. Tai – svarbiausia. Finale niekas neapdovanoja už tai, kad žaidi gerai, pasirodai gerai. Po finalo apdovanoja tik laimėjus.
Dabar laikas mėgautis.“
– Kurioje vietoje pats paaugote šios serijos metu? Matėme taktinių pokyčių, kitokį startinį penketą.
– Esu treniravęs daugybėje finalų. Esu treniravęs daugybėje lemiamų penktųjų rungtynių, net septintosiose. Nemanau, kad daug išmokau apie krepšinį šioje serijoje. Išmokau, kad pabaigoje viską lemia, iš kokios medžiagos yra padaryti tavo žaidėjai, ką jie turi viduje. Mes pasiekėme šį finalą... Prisimenate taurę (KMT)? Ten problemų kyla tik tada, jei pralaimi. Mes turėjome 35 pergalių iš eilės seriją, bet niekas apie tai nekalbėjo. Visa tai savaime suprantama. Šis finalas irgi buvo tarsi spąstai. Žaidėme prieš komandą, kuri nenuėjo toli Čempionų lygoje, nepateko į taurės finalo ketvertą, nugalėjome juos tris kartus reguliariajame sezone. Kartais LKL yra tarsi spąstai, mums gali būti sunku. Pasakiau savo žaidėjams: „Nenuvertinkite šio trofėjaus svarbos. Niekada.“
– Kaip minėjote, per savo karjerą turėjote daugybę atkrintamųjų serijų. Per pastaruosius dvejus metus kovėtės prieš Giedrių Žibėną, jauną lietuvį trenerį, galbūt kažkada tapsiantį rinktinės treneriu.
– Turite tokių žinių apie jį?
– Ne, bet kalbant bendrai, ar galite pasidalinti mintimis apie savo taktinę akistatą prieš jį per pastaruosius dvejus metus?
– Jis tikrai geras treneris. Manau, kad jis turės labai solidžią karjerą. Šioje serijoje žaidė du didžiausi priešai, tad treneriai turi būti pasiruošę eiti paskui žaidėjus ir juos stumtelėti. Jie uždarė baudos aikštelę. Jis – tarsi Mourinho. Baudos aikštelėje jie pastatė autobusą. Bet kodėl mes apie tai šnekame? Žinoma, jis privertė mus žaisti šiek tiek kitaip. Kai ėmėme naudoti tris aukštaūgius, tai šiek tiek pakeitė seriją. Jiems tapo sudėtinga žaisti trimis gynėjais. Gerbiu jį kaip trenerį, kaip ir visus kitus savo varžovus. Tai viskas.
– Turite garantuotą kontraktą kitam sezonui...
– Nekalbėsiu apie nieką, kas įvyks nuo rytojaus. Nieko. Nieko. Atsiprašau, bet kalbame apie finalą, o ne ką aš darysiu, kokius žaidėjus mes pasirašysime. Tai – viskas.
– Tai buvo įtempta serija, kurios metu jis atsilikote didžiąją jos dalį, įskaitant ir šiandien. Kokią emociją pajutote po finalinės sirenos – palengvėjimą ar džiaugsmą?
– Jaučiu palengvėjimą. Labai gerai stebiu situaciją ir iš labai toli mačiau, kokie spąstai mums buvo paspęsti. Dominavome LKL, laimėjome 35 kartus iš eilės, bet niekas apie tai nepasakė nė žodžio, niekas nesakė „bravo“. Blogiausia yra tada, kai tiesiog turi laimėti, bet negali pasidžiaugti. Esu labai laimingas matydamas savo žaidėjus laimingus. Man palengvėjo. Turiu suprasti, koks yra mano asmeninis džiaugsmas. Prireiks kelių dienų. Jei išvis turėsiu dėl ko pasidžiaugti asmeniškai. Dabar dar negaliu to daryti. Aš įprastai daug negeriu, bet šiandien turėsiu tapti lietuviu. Jie privers mane išgerti didelį baseiną kažko. Man prireiks trijų dienų, kad nuo to atsigaučiau.
Labai gerai stebiu situaciją ir iš labai toli mačiau, kokie spąstai mums buvo paspęsti.
– Turėjote labai sėkmingą laikotarpį Bamberge, kur iškovojote tris iš eilės Vokietijos lygos čempiono titulus (2015-2017 m.). Bet dabar jums tai yra pirmas lygos titulas po aštuonerių metų. Ar dėl to titulas yra dar saldesnis?
– Ne. Galite žiūrėti į skaičius arba į tai, kodėl taip susiklostė. Jūs, kaip ir daugybė kitų žmonių, net neįsivaizduojate, kas nutiko per tuos metus. Per mano antrus metus „Partizan“ (2019-2020 m.) buvome pirmi Europos taurėje, pirmi Adrijos lygoje, laimėjome dvi taures bei būtume laimėję Europos taurę, Adrijos lygą, Serbijos lygą. Bet tada nutiko COVID ir sezonas baigėsi.
Tuomet nuvykau į „Bayern“. Ten buvome per vieną metimą nuo Eurolygos finalo ketverto. Iškovojome taurę, patekome į finalą, bet dvi dienos prieš finalą Paulis Zipseris vos nemirė. Mačiau jį žaidžiantį neseniai ir buvau toks laimingas. Jis buvo toks talentingas, bet tai pakeitė „Bayern“ istoriją. Vietinis žaidėjas su tokiu talentu, tokiu metimu, pabandė įdėti kamuolį per Kyle'ą Hinesą ketvirtosiose Eurolygos atkrintamųjų rungtynėse, bet tai mus nužudė (P.Zipseris patyrė sunkią galvos traumą – past.). Jūs galite sakyti, kad aš nelaimėjau. Taip, nelaimėjau. Bet turėjote būti toje rūbinėje, kad suprastumėte, kas nutiko. Tikiu, kad šiek tiek nepagarbu to klausti, bet nepriimkite asmeniškai, jūs atliekate savo darbą.
Per antruosius metus „Bayern“ neturėjome viso startinio penketo. Eurolygoje žaidėme penktąsias serijos rungtynes prieš Šaro komandą „Barcelona“, bet tai mus numarino, praradome penkis žaidėjus. Tai buvo prasti metai, nepatekome į finalą. Tad tai tiesa, bet tam yra priežastys.
Šis titulas yra labai saldus, bet yra priežastys. Suprantu, ką sakote, bet šis titulas saldus ne dėl manęs, o dėl to, kaip jis buvo pasiektas.
– „Žalgiris“ ilgą laiką dominavo Lietuvoje ir laimėdavo lengvai. Ar dabar, kai sulaukiate didesnio pasipriešinimo ir jums laimėti yra sudėtingiau, jaučiate, kad negaunate pakankamai nuopelnų po laimėjimų?
– Niekas to nesakė, arba aš to negirdėjau, bet „Rytas“ yra labai gera komanda. Jie – didesni nei mes: Gudaitis, Enochas. Jie turi penkis gynėjus. Laimėti prieš labai gerą komandą man yra labai svarbu. Manau, kad žmonės supras, jog pergalė nebuvo lengva ne tik dėl mūsų pačių, bet ir dėl oponentų.
– Šį sezoną pasiekėte du tikslus iš trijų, vienintelis nepasiektas tikslas – Eurolygos įkrintamosios. Kaip šią sudėtį paversti į tokią, kuri pretenduotų į kažką ir Eurolygoje?
– Šį klausimą turėtumėte nukreipti vadovybei. Jie turi labai aiškias idėjas, sunkiai dirba. Kalbant apie jūsų paminėtą trečiąjį tikslą, aš tikiu, kad tokios komandos, kaip „Žalgiris“, visada kausis, stengsis, bet tai bus tik dar ir dar sunkiau kažką nuveikti, nes konkurencija tampa beprotiška. 10 dvigubų savaičių... (Atsidūsta). Man labai, labai, labai smalsu pažiūrėti, kaip atrodys kitas sezonas. Ką mes visada darysime, tai kausimės. Nesvarbu, kokios bus rungtynės, bet kausimės taip, kaip kovėmės namuose prieš „Partizan“. Mes jiems neatidavėme nieko, mes žaidėme su dideliu džiaugsmu, žaidėme prieš geriausią trenerį krepšinio istorijoje. Bet išlikome kartu ir žaidėme dėl savo sirgalių. Tai pasako daug apie mūsų Eurolygos sezoną. Nepatekome tolyn, bet tie, kurie tai padarė, buvo labai pajėgūs.
Niekas to nesakė, arba aš to negirdėjau, bet „Rytas“ yra labai gera komanda.
– Su Ignu Brazdeikiu turėjote įdomią kelionę: kartais jo nenaudojote sezono pradžioje, bet jis buvo labai svarbus šioje serijoje tiek ketvirtajame mače Vilniuje, tiek šįvakar rungtynių pabaigoje. Ką galite pasakyti apie jo progresą ir jūsų patirtį su juo?
– Kaip pasakiau jam rungtynių pabaigoje, jis – tikras žaidikas (angl. gamer). Tu nori tokių žaidėjų aikštėje, kai sprendžiamas rungtynių klausimas. Jis turėjo gerų atkarpų, bet kaip ir visi, nežaidė gerai. Tačiau jis yra tokia asmenybė, kuri gali pataikyti svarbius metimus. Negali laimėti tokių rungtynių, kai sprendžiamas sezono likimas, be tokių žaidėjų. Du pratęsimai pirmose rungtynėse, beveik iki paskutinių atakų antros rungtynės, trečios rungtynės – tokios pat, ketvirtos laimėtos su paskutiniu metimu. Tau reikia svarbių epizodų, o jis tokius ir atliko.
Tikiu, kad jis dar turi daug vietos tobulėjimui. Manau, kad gerai sutariame, bendraujame brutaliai atvirai. Manau, kad jis dar nepasiekė savo viršūnės, tad jo rankose yra tai, ką jis gali pasiekti. Ateityje jis gali būti geresnis. Jis – žaidikas su puikia asmenybe.
– Sezono pradžioje sakėte, kad Sylvainas Francisco nekantrauja su jumis dirbti. Sezono metu jis teigė, kad mėgaujasi su jumis dirbdamas, kad daug iš jūsų išmoko. Ką galite pasakyti apie jį ir ko išmokote dirbdamas su šiuo prancūzu?
– Išmokau, kad visi jį myli. Jis padaro daug klaidų. Jis žaidžia ties klaidos riba. Jis – toks greitas, kartais su juo nėra lengva, bet jis turi didžiulę širdį. Jis – labai tyros sielos. Kartais bandau jį kažko išmokyti, bet tai įvyksta tarsi pilant vandenį į smėlį – tai tiesiog pranyksta. Po trejų rungtynių jis ima naudoti tai, ko išmoko. Jis, kaip ir Iggy, yra žaidikas, kovotojas. Manau, kad jo kelionė būnant alfa dar tik prasidėjo.
– Su savo asistentu Tautvydu Saboniu dirbote pusantrų metų. Ar jaučiate, kad jis pasiruošęs žengti kitą žingsnį tapti vyriausiuoju treneriu?
– Pirmiausia, norėčiau palinkėti viso ko geriausio Tautvydui. Jam atėjo laikas imtis šios galimybės. Su juo mes turėjome smagų laiką. Kartais tai būdavo šitaip (rodo susidūrimo gestą – past.). Bet jis, kaip ir jo tėvas bei visa šeima, turi puikią savybę: jie yra obeliskai. Ne dėl dydžio, bet jie krenta į didžiulį krepšinio puodą. Jų venomis teka ne kraujas, o krepšinis. Jie – labai talentingi visame, ką daro. Tai – tikri talentai. Kai diskutuojame, jis visada buvo pasiruošęs pradėti viską iš naujo, niekada nepriima nieko bloguoju. Tai bus geriausia jo savybė kitame jo etape.
