Sekite 15min Google
Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.
Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“
(Iš Evangelijos pagal Matą 22, 34–40)
Tai, kas iš tiesų svarbu
Vieną klausimą anksčiau ar vėliau turėtume sau užduoti visi: „Kas iš tiesų svarbu mūsų tikėjime“? Melstis? Eiti į Mišias? Laikytis įsakymų? Žinoma, visa tai svarbu, tačiau šiandien Jėzus moko mus, kad yra kai kas, kas suteikia prasmę viskam – meilė.
Šiandien Evangelijos ištraukoje girdime, kaip vienas Įstatymo mokytojas klausia Jėzų: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jis tai daro ne norėdamas pasimokyti, bet „mėgindamas Jį“.
Jėzaus laikais Įstatymo mokytojai ginčydavosi dėl šimtų Įstatyme esančių nuostatų ir dėl to, kaip jas reikia taikyti kasdieniniame gyvenime. Kai kurie taip sureikšmindavo taisykles, kad pamiršdavo žmones, tarsi sodininkas, dienų dienas skaičiuojantis medžio lapus, bet pamirštantis palaistyti šaknis. Jėzus gi visus sugrąžina prie esmės.
Jo atsakymas paprastas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Ir tuoj pat priduria: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.
Jėzus nesako, kad pakanka vien gerbti Dievą, Jo bijoti ar retkarčiais Jį prisiminti. Jis liepia Dievą mylėti. O mylėti ką nors reiškia skirti jam vietos savo gyvenime.
O mylėti ką nors reiškia skirti jam vietos savo gyvenime.
Mylėti Dievą reiškia Juo pasitikėti, klausytis Jo žodžio, rasti laiko su Juo kalbėtis ir ne vien tik tada, kai prašome kokios nors malonės, bet ir tam, kad padėkotume, paprašytume atleidimo, patikėtume Jam savo rūpesčius.
Neturėtume manyti, jog meilė Dievui reiškia nuolat širdyje jaučiamą didžiulį džiaugsmą. Būna dienų, kai melstis labai lengva, ir dienų, kai tai reikalauja nemenkų pastangų, tačiau net ir tuomet galime Dievą mylėti, likdami Jam ištikimi.
Tačiau Jėzus iškart prideda kitą įsakymą, nes meilė Dievui negali likti uždaryta bažnyčioje. Ji turi lydėti mus ir tada, kai susiduriame su savo kasdienybe.
Mylėti – reiškia ne tik vengti blogio, bet ir žengti pirmą žingsnį. Pirmiems pasisveikinti su žmogumi, su kuriuo jau kurį laiką nebendraujame, pastebėti, kad kažkas išgyvena sunkų laikotarpį, ir pasiūlyti jam konkrečią pagalbą… Niekas mūsų neverčia to daryti, tačiau būtent taip kitam pasakome: tu man rūpi ir būtent iš to galima spręsti, ar Evangelija iš tiesų įžengė į mūsų gyvenimą.
Meilė Dievui negali likti uždaryta bažnyčioje.
Jėzus liepia mylėti artimą „kaip save patį“. Tai reiškia: pripažinti, kad kitas žmogus turi tokį patį orumą kaip ir mes. Kaip patys trokštame būti gerbiami, išklausomi ir suprasti, taip turime elgtis ir su kitais.
Štai kodėl šių dviejų įsakymų negalima atskirti. Negalime sakyti, kad mylime Dievą, ir pamiršti žmones, kuriuos Jis myli. Jėzus aiškiai sako: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.
Mūsų maldos, pamaldumo praktikos ir religinės tradicijos yra brangios. Tačiau net ir gražiausias paveikslas nukrinta, jei nėra ant ko jį pakabinti. Taip yra ir su mūsų krikščioniškuoju gyvenimu: be meilės viskas praranda prasmę.
Mūsų tikėjimą didžiu daro ne gražūs žodžiai, o meilė, kurią įdedame į savo darbus, ir ten, kur yra tikra meilė, Evangelija tampa gyvenimu…
Adolfas Grušas
