Tačiau didžioji bėda tame, kad veikiančios sistemos, panašu, bejėgės juos sudrausminti. Ar tik nebus taip, kad ilgoje retrospektyvoje subjektai ir pasistengė, kad sistemos būtų tiek nustekentos, kad taptų bejėgėmis? O kas dar nutiks ateityje?
...neseniai dalyvavau vienoje tarptautinėje konferencijoje, kurioje kolega čekas, įsikalbėjus apie subjektų sąveikas valdžioje, ne be pasididžiavimo mestelėjo – žinai, o Čekijoje tai kuo puikiausiai veikia parlamentinė sistema. Tą patį tenka girdėti iš visų skandinavų, nekalbant apie britus, žodžiu, iš didžiosios dalies europiečių, kurie puikuojasi šimtmečiais puoselėtomis parlamentarizmo, vadinasi, ir partijų demokratijos tradicijomis.
Kaip gi atrodo tie reikalai Lietuvoje, suprantama, paskutiniosios vyriausybės sudarymo šviesoje? Pradėkime nuo vyriausybės „surinkimo“ apoteozės – kultūros ministro paskyrimo, sukėlusio nematytą kultūrininkų bruzdėjimą-sąjūdį. Ironiškas sutapimas, bet vienas gražiausių pasakymų apie parlamentarizmą – tai kultūra, leidžianti skleistis pilnavertei demokratijai, įkūnijanti komandinio žaidimo dvasią, konfliktus verčianti sutarimais, garantuojanti procesų atvirumą, skaidrumą ir t. t.
Pasigirti nepavyks, ko jau ko, bet tikrai viso to nepatyrėme vyriausybės sudarymo metu. Ką tikrai turėjome progą stebėti – tai politinės sistemos konstitucinės veikimo logikos ignoravimą, parlamentinės demokratijos menkinimą, na, dar politikoje aktyviai veikiančių subjektų prasčiausius komunikacijos pavyzdžius (rankinukai, antilopės, teroristai, kebabai, koldūnai (beje, įdomu, ar kas susimąstė kaip visa tai priima žmonės toliau nuo Vilniaus?).
Vyriausybės virsmo metu pasijautė, kad valstybėje kažkas negerai.
Vyriausybės virsmo metu pasijautė, kad valstybėje kažkas negerai, lyg valingai stumtume politinę sanklodą prarajon – kaip tame kultūrininkų išpopuliarintame pakelės ženkle. Visuomenės jauseną cik-cik apibūdino rašytoja Kristina Sabaliauskaitė – reikalų turime arba su Strekoza-2“, arba su kažkuo panašaus. Papildyčiau tik tuo, kad politiniai procesai įsukti neįtikėtinai mėgėjiškai ir neatsakingai, o politinė sistema – taigi mūsų pačių netolimoje praeityje pasirinktas ne kažkoks, o parlamentinės demokratijos kelias.
Ką gi, turime progą stebėti sąmoningai ar nesąmoningai sukonstruotą aktyviųjų ir galingųjų politinių subjektų ir nusistovėjusių sistemų susidūrimą. Spėju, kai kas iš subjektų kažkiek apsiskaičiavo – didelis segmentas visuomenės šiuos virsmo procesus stebi toli gražu ne abejingai. Todėl subjektai priversti nuolat koreguoti ir visuomenei kaskart naujai aiškinti jos nesėkmingo starto argumentus, kurie neretai primena dideles sukto katino Garfildo akis ir nuolatinį uodegos vizginimą.
Prasta tradicija, tačiau kaskart, kai tik tveriame naują vyriausybę, lyg chroniška liga atsinaujina bene subjektų subjekto (prezidento) politinio veikimo galimybių arba galių matavimo klausimas. Suvedus ilgametes konstitucinės doktrinos ir politinės praktikos paraleles, plika akimi matyti, kad šis subjektas (kalbu ne apie asmenį, apie instituciją), jau seniai, švelniai tariant, nebedraugauja su parlamentinės sistemos veikimo logika.
Iš čia kylančios pačios skausmingiausios problemos – konstitucinio lygmens. Todėl, kad prezidentas – vardan realaus ar tariamo (matyt vardan kažkokio keisto pasitenkinimo) savo galių išplėtimo nuolat rizikuoja savo autoritetu (įskaitant ir moralinį) – atlikdamas konstituciškai numatytą arbitro vaidmenį skirtingų valdžių santykiuose, taip pat vykdydamas valdžios institucijų tarpfunkcinės partnerystės garanto priedermes.
Šiandien plika akimi matyti – prezidentas yra tapęs itin reikšmingu veiksniu partijų konkurencinėse kovose.
Tokia strateginė laikysena subjektą anksčiau ar vėliau turėjo užspeisti politinio veikimo aklavietėje. Prezidentui pradėjus demonstruoti atvirą šališkumą politinių partijų atžvilgiu (akivaizdžiai dar „prie“ Ingridos Šimonytės), būtent taip ir atsitiko. Tai neišvengiamai privedė prie perdėm angažuoto prezidento įsitraukimo į vyriausybių sudarymo procesus, o tai reiškia – ir į partijų reikalaus, jų sąveikas partinėje sistemoje.
Šiandien plika akimi matyti – prezidentas yra tapęs itin reikšmingu veiksniu partijų konkurencinėse kovose. Politinės partijos, dėl savo menko autoriteto visuomenėje, dėl organizacinio, išteklių ir visokio kitokio silpnumo, tuo naudojasi, kiek tik įmanoma, siekdamos savo tikslų, pirmiausia, bet kokių rinkiminių. Tokiu būdu prezidentas, neatmesčiau, pats to vargu, ar norėdamas, atsidūrė subtiliai politizuotų partinių žaidimų epicentre.
Tai ne kas kita, kaip partinių koalicijų būrimo, jų stabilumo ir gyvybingumo užtikrinimo klausimai. Paskutiniosios vyriausybės virsmas parodė, kad prezidentas į visa tai yra akivaizdžiai ir per daug įsitraukęs. Tačiau tai nėra vien tik partijų santykių partinėje sistemoje, tai ir valdžios institucijų sąveikos reikalai.
Šių tendencijų pasėkoje susiduriame su tuo, kas politikos teorijoje įvardijama kaip nepagrįsto įsiteikinėjimo problema. Jau kuris laikas stebime akivaizdų šios problemos paūmėjimą. Partijos, aišku, jaučia prezidento palankumą arba nepalankumą jų atžvilgiu ir visaip kaip siekia tuo pasinaudoti, pradedant politinių konkurentų silpninimu ir baigiant jų eliminavimu. Partijos savo pasitikėjimo tuštumas siekia užpildyti prezidentinių reitingų pertekliumi. Visa tai reikalus politinėje sistemoje gerokai iškraipo – subjektai daro ne tai, kas ir kiek priklauso, o taip ir tiek, kiek leidžia jų apsukrumas.
Na, taip, seniai žinome – partijos yra blogos. Tačiau aktyviausi ir su veikiančiomis sistemomis nesiskaitantys subjektams galėtų priminti, kad partijų demokratija, taigi, ir parlamentinė, yra lemtingas Tautos pasirinkimas, lygiai toks pats, kaip ir „nepriklausoma demokratinė respublika“, narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Todėl, netgi ir nusipurčius konstitucinio santūrumo likučius, nereikėtų skelbti, kad partiškumo kriterijus yra lemiamas, renkantis, o tiksliau, atmetant kandidatus į ministrų kabinetą.
Na, taip, seniai žinome – partijos yra blogos.
Tai ne kas kita, kaip revoliucinis bandymas pakeisti pačią parlamentinės sistemos esmę, o tuo pačiu ir visą valstybės valdymo sąrangos ir veikimo logiką. Kadangi partiškumo kriterijaus kėlimas legaliai veikiančios „Nemuno aušros“ kandidatams į ministrus (kokie jie bebūtų, – čia jau kitas klausimas) yra ne kas kita, kaip antikonstitucinis aktas, neabejoju, jis turės būti „atšviežintas“ ir konstitucinėje doktrinoje.
Peršasi klausimas, ko dar galime sulaukti iš vyriausybių virsmuose aktyviai ir „kuo galingiau“ norinčių sudalyvauti subjektų – kvestionuos parlamento daugumos iškeltą premjero kandidatūrą ar daugumos suburtos koalicijos partinę sudėtį? Ar Lietuvoje nesustojame tol, kol neprieiname prie apkaltų?
Kadangi apie tai niekas nesusimąsto, tai niekas nei šnabždėjo, nei rėkė, jog kai kurie subjektai pernelyg daug sau leidžia nesiskaitydami su sistemomis. Deja, to savalaikiai neišgirdome nei iš opozicijos, nei iš iškiliausiųjų koalicijoje – socialdemokratų, kuriems parlamentinės demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių, solidarumo vertybių gynimas yra istoriškai pagrįstas ir ypač svarbus savasties ženklas (atimk tai, ne kažkas liks ir iš pačių socialdemokratų).
Pratylėta iki tol, kol pradėjo strigti koaliciniai reikalai, o visuomenės dalis (kultūrininkai) pajuto – kažkas čia negerai su tais nebyliais pasikapstymais po sistemų šaknimis... Ir pasipriešino – ne ministro skyrimui (aišku, ir tam), bet pademonstruotam vyriausybės virsmo supratimui ir valstybės valdymo sąrangos ardymui. Pajuto, kad politikoje veikiančių subjektų neatsakingas elgesys (atsakingo valdymo principo nepaisymas) ir nesiskaitymas su sisteminių taisyklių imperatyvia logika lemia iškraipytus politinių procesų, valdžios institucijų sąveikų, taigi, ir valstybės valdymo vaizdus. Tuo pačiu tai nesiskaitymas su visuomene, nors nuolat kalbama apie pilietinę galią, valdžios „atsivėrimą“ žmonėms ir pan.
Visa tai aktyviai veikiančius ir konvencinio elgesio taisyklėms priešgyniaujančius subjektus privertė griebtis visiems gerai žinomo manevro politikoje – tikrovę iškraipančios netiesos sakymo. Apie neatidėliotinus, valstybei reikalingus, neišvengiamus ir t. t. sprendimus. Tiesos nesakymas politikoje šiaip visai natūralus tos rinkos reikalas, tačiau kai kada tai užtrunka per ilgai ir būna per stipru.
Todėl užsikūrė pasipriešinimo sąjūdis. Ir nesustos (o kaip bus, kai prisijungs ir kiti?), jeigu aktyvieji subjektai ir toliau kalbės apie strategines ir nelabai ministerijas ir tuo pagrindu „išlupinės“ ne tiek tinkamus, kiek sugebančius įtikti ministrus (beje, kaip su LT2050 įtvirtintu strateginiu šalies švietimo prioritetu ir jo įgyvendinimo reikalais matyt „nelabai strateginėje“ ministerijoje?); bandomuosius laikotarpius (sic!) ministrams (galbūt – premjerei ir valdančiosios koalicijos partijoms?); išėjimų iš aklavietės alternatyvas – „visai įmanomą“ mažumos vyriausybę (mūsų Konstitucija, nekalbant apie politinę kultūrą, tokią tiesiog pasmerkia veikimui tuščiomis apsukomis) ir t. t.
Na, ir galiausiai, aktyvieji ir prieš esamas sistemas einantys subjektai turėtų pagaliau nustoti sekti pasakas – apie jų pačių nepasveriamą atsakomybę šiais sudėtingais geopolitiniais laikais. Juk jeigu taip būtų, tai tikrai stebėtume iniciatyvas suburti didžiąsias, plačiąsias ir pan. koalicijas. Ar ne taip? Bent jau „didesnes“ ir „platesnes“ – tai tikrai.
Pasikausčius koalicijų tvėrimui naudingomis kad ir John Nash‘o Jr. „žaidimų“ teorijomis (galima pasižiūrėti Ron Howard‘o „Nuostabųjį protą“), viskas pavyktų kuo puikiausiai. Jei neįveikiama bėda, – kad ir be labiausiai Lietuvai kenkiančių „Nemuno aušros“ ir konservatorių. Tik subjektams nereikia užsižaisti ir vardan siaurų siekių neatsakingai mindžioti jau veikiančias sistemas.
