Sekite 15min Google
Dar visai neseniai vargu ar būčiau pradėjęs pasakojimą apie savo gyvenimą nuo tokios smulkmenos. Dabar iš tokių smulkmenų susideda mūsų diena.
Mano vardas Pavlo Posochovas. Esu Ukrainos žurnalistas iš Charkivo. Šio leidinio puslapiuose jau buvome susitikę, ir esu dėkingas kolegoms už galimybę vėl į jus kreiptis. Prasidėjus plataus masto invazijai, gyvenau ir dirbau Vakarų Ukrainoje. Jau daugiau nei metus su žmona ir sūnumi gyvenu Kyjivo priemiestyje.
Pastarąjį mėnesį gyvename beveik be perstojo skelbiamo oro pavojaus sąlygomis. Rusija atakuoja sostinės regioną, be kita ko, reaktyviniais bepiločiais. Mes juos vadiname reaktyviniais „šachedais“. Jie įsiveržia į viską: darbą, apsipirkimą, pamokų tvarkaraštį, vaiko treniruotes, vakaro planus.
Paskelbus oro pavojų, degalinės dabar beveik nebedirba. Ieškodami, kaip dar terorizuoti civilius gyventojus ir sėti paniką Ukrainos užnugaryje, rusai pradėjo brangiais ginklais atakuoti paprastas degalines. Taigi degalų pylimą į savo dienotvarkę įtraukiu kaip užduotį, kuriai reikia ypatingų aplinkybių. Jei degalinė dirbtų per oro pavojų, greičiausiai važiuočiau ir tada.
Kai pavojus trunka valandų valandas, o paskui vėl sugrįžta, žmonės pradeda ieškoti savų būdų jį įvertinti. Telefonuose atverti stebėsenos kanalai, pranešantys apie oro taikinių judėjimą. Skaitome gyvenviečių pavadinimus, bandome suprasti kryptį. Jei rašo apie mūsų gyvenvietę ar net gatvę – reaguojame. Jei dronas nuskrido toliau, grįžtame prie savo reikalų, nors sprogimai vis dar girdėti.
Pranešimas telefone saugumo negarantuoja. Tačiau būtent taip daugelis aplink mane esančių žmonių bando suderinti atsargumą su būtinybe gyventi.
Žinoma, pranešimas telefone saugumo negarantuoja. Tačiau būtent taip daugelis aplink mane esančių žmonių bando suderinti atsargumą su būtinybe gyventi.
Turguje prekiaujama ir per oro pavojų. Žmonės ateina daržovių ir vaisių. Girdėti, kaip veikia oro gynyba, o tu stovi prie prekystalio ir renkiesi produktus. Tada virš turgaus praskrenda dronas. Jis matomas, jis leidžiasi žemyn. Vieni pritupia, kiti gulasi, dar kiti bando įbėgti į artimiausią pastatą. Garsus sprogimas. Trumpa pauzė. Žmonės pamažu stojasi. Suprantame: pataikė visai šalia. Bet šįkart ne į mus. Už miesto kyla dūmai. Tikriausiai dar vienas sandėlis.
Tą akimirką tiksliai žinoti neįmanoma, tačiau po pastarųjų savaičių pirmiausia kyla būtent tokia mintis. Tu toliau renkiesi obuolius ar pomidorus. Nes prekybos centruose jų gali nebūti. Turbūt nebeliko nė vieno prekybos tinklo, kurio sandėliuose laikomi maisto produktai per pastarąjį mėnesį nebūtų nukentėję. Todėl tai vienoje, tai kitoje parduotuvėje pritrūksta vienos ar kitos prekės. Pavyzdžiui, dabar Kyjive labai sunku rasti „Coca-Colos“.
Išmokome tęsti savo dieną po sprogimo ir net jam griaudint. Nors norėtųsi, kad tokio gebėjimo niekada nebūtų prireikę. Atakų padariniai pasiekia net restoranų valgiaraščius. „McDonald’s“ per oro pavojų sustabdo darbą, darbuotojai eina į priedangą. Šio pasaulinio tinklo restoranai yra kone vienintelės maitinimo įstaigos, kurios paskelbus oro pavojų nedirba. Jį atšaukus esu matęs didžiules eiles: žmonės stengėsi suspėti užsisakyti.
Dabar prie laukimo prisidėjo ir ribotas asortimentas. Bendrovė pranešė laikinai sumažinusi valgiaraštį visuose Ukrainos restoranuose, nes per dronų ataką buvo apgadintas jos logistikos partnerio sandėlis. Lankytojui tai reiškia trūkstamą patiekalą. Tiekimą užtikrinantiems žmonėms – sunaikintas prekes, sujauktus grafikus, nuostolius ir būtinybę skubiai iš naujo organizuoti darbą. Taip karas prasiskverbia į pačius kasdieniškiausius dalykus.
Sunkiausia prie viso to pritaikyti vaikystę.
Mano sūnaus mokykloje taikoma mišri mokymo sistema. Pagal kas savaitę besikeičiančią eilę į mokyklą ateina kelių klasių lygių mokiniai, likusieji mokosi nuotoliniu būdu. Kai oro pavojaus nėra, vaikai sėdi klasėse. Kai jis paskelbiamas, leidžiasi į priedangą ir ten tęsia pamokas. Vietos priedangoje pakaktų visiems mokiniams. Tačiau sutalpinti vaikus ir sudaryti jiems sąlygas visavertiškai mokytis – skirtingos užduotys. Todėl vienu metu į mokyklą ateina tik dalis klasių.
Savų prieštaravimų turi ir nuotolinis mokymasis. Namuose esantis vaikas per oro pavojų taip pat turėtų būti priedangoje. Tačiau jei oro pavojus trunka didžiąją dienos dalį, kada rengti pamokas? Juk kalbamės atvirai? Dabar per oro pavojų beveik niekas neina į priedangą. Daugiausia, ką daro, – lieka savo namuose. Todėl tėvai sutinka, kad pamokos vyktų ir per oro pavojų, o mokyklos ieško sprendimų pagal savo galimybes. Idealaus varianto čia nėra.
Sūnus taip pat lanko futbolą. Pirmąją rugsėjo savaitę nepavyko surengti nė vienos visavertės treniruotės. Viena dėl oro pavojaus neprasidėdavo, kitą nutraukdavo jo signalas. Tas pats nutiko ir kitą savaitę. Galiausiai tėvai ir treneriai pradėjo ieškoti išeities. Dabar kuris nors iš suaugusiųjų seka pranešimus apie oro taikinius. Kol nematyti grėsmės būtent mūsų priemiesčiui, treniruotė tęsiasi. Kai pasirodo pranešimas apie pavojų mums, vaikai vedami į priedangą.
Suprantu, koks nepatikimas gali būti toks kompromisas. Ir pasakoju apie jį tam, kad pamatytumėte, prieš kokį pasirinkimą atsiduria šeimos.
Suprantu, koks nepatikimas gali būti toks kompromisas. Ir pasakoju apie jį tam, kad pamatytumėte, prieš kokį pasirinkimą atsiduria šeimos. Norime apsaugoti vaikus. Taip pat matome, kaip jiems bėga savaitės be įprastų pamokų, treniruočių ir susitikimų su draugais. Kasdien turime ieškoti sprendimų ten, kur nė vienas nesuteikia ramybės.
Kai girdžiu kalbas, kad Europai reikia ruoštis galimam karui, galvoju būtent apie šiuos dalykus.
Žinoma, reikia oro gynybos, ginklų, parengtų karių. Tačiau visuomenės pasirengimą sudaro ir atsakymai į labai konkrečius klausimus. Kur mokysis vaikas, jei oro pavojus tęsis visą dieną? Kaip dirbs parduotuvės? Ar bus prieinama priedanga? Kas pasiims vaikus, kai tėvai bus darbe? Arba kur kas rimtesni klausimai: kaip ir kur evakuotis.
Apie Rusijos grėsmę kalbama aukščiausiu lygiu. Manau, Lietuvoje šios grėsmės rimtumas suprantamas geriau nei kitose Europos šalyse. Ir vertinu galimybę kalbėtis būtent su jumis. Kaip skaičiau žiniasklaidoje, Rusijos dronai jau buvo atskridę ir pas jus, į Lietuvą. Versija apie nukrypimą nuo kurso ar dar kokie nors kliedesiai gali paaiškinti, kaip dronas atsidūrė virš Lietuvos. Tačiau tai nekeičia fakto, kad jį teko sunaikinti naikintuvui. Rusijos karo prieš Ukrainą padariniai reikalauja karinio atsako už mūsų šalies ribų.
Mes jau net nebekalbame apie tai, kad visas pasaulis galėtų stoti kartu su mumis Donbase, Charkivo, Zaporižios ar Sumų srityse. Ruoškitės patys.
Grėsmė iš oro nesustoja ties siena vien todėl, kad už jos žmonės įpratę jaustis saugūs. Man atrodo, kuo toliau nuo Ukrainos ir rusijos, tuo lengviau šią mintį atidėti į šalį. Išjungti naujienas, pavargti nuo diskusijų, nuspręsti, kad visa tai dar ilgai liks svetima problema.
Tokiems žmonėms norėčiau pasiūlyti praleisti kelias dienas Kyjive. Juk mūsų sostinė – nuostabus miestas. Pamatyti įprastą darbo dieną, kai oro pavojus niekaip nesibaigia. Pastebėti tėvus prie mokyklos. Pabandyti suplanuoti paprastą apsipirkimą. Pajusti, kiek jėgų atima nuolatinė būtinybė tikrinti, ar kas nors neskrenda tavęs link. Galbūt tada kalbos apie pasirengimą grėsmėms taps konkretesnės. O pagalba Ukrainai šiandien bus suvokiama kaip indėlis į savo pačių saugumą.
Negaliu žinoti, ką jaučia Putinas. Tačiau pastangose paversti civilių kasdienybę nepakeliama matau ženklą, kad Ukrainos iki šiol nepavyko priversti paklusti taip, kaip norėtų Kremlius. Manau, jis apimtas nevilties, į kurią bando įstumti ir Ukrainos užnugarį. Man atrodo, siekiama, kad mūsų nuovargis vis kauptųsi. Kad po bemiegių naktų, sunaikintų sandėlių, sužlugdytų pamokų ir prarastų pajamų žmonės pradėtų reikalauti bet kokios karo pabaigos. Net tokios, kuri reikštų sutikimą su Rusijos sąlygomis.
Mums baisu. Mes pykstame. Pavargstame. Kartais atsiduriame ties riba. Tačiau savo aplinkoje matau, kaip žmonės ieško galimybės gyventi toliau.
Šis spaudimas daro realią žalą. Jis žudo žmones, griauna verslus, sekina šeimas. Būtų nesąžininga visa tai suvesti į nepatogumus ar tikinti, kad mums nesvarbu. Mums baisu. Mes pykstame. Pavargstame. Kartais atsiduriame ties riba.
Tačiau savo aplinkoje matau, kaip žmonės ieško galimybės gyventi toliau. Mokykla keičia tvarkaraštį. Verslininkai atkuria tiekimą. Tėvai tariasi su treneriu. Kažkas laukia oro pavojaus atšaukimo, kad pagaliau galėtų įsipilti degalų. Pripratimas prie pavojaus turi savo kainą. Jis nepadaro mūsų nepažeidžiamų. Tačiau jis taip pat nereiškia pasirengimo pasiduoti. Jei Maskva tikisi, kad nuolatinis oro pavojus savaime virs sutikimu su jos reikalavimais, aplink save to nematau.
Baigiu rašyti šį tekstą ir ruošiuosi pasiimti sūnų iš mokyklos. Per oro pavojų vaikų vienų neišleidžia. Šiandien pas mus jis tęsiasi nuo ketvirtos ryto – jau daugiau nei dvylika valandų. Papietausime. Patikrinsiu pranešimus apie padėtį netoli mūsų miestelio. Jei tiesioginės grėsmės nebus, planuojame eiti pažaisti futbolo kiemo aikštelėje.
Sūnui reikia vaikystės. Noriu būti šalia jo, stebėti žaidimą, džiaugtis pavykusiu smūgiu. Ir aš tai darysiu. Tačiau kitą akimirką vėl žiūrėsiu į telefoną. Ar neskrenda pas mus.
