– Koks jausmas tave užvaldo, kai esi taip aukštai virš žemės?
– Jeigu išsireiškus vienu žodžiu – laisvė. Ypač tai jaučiasi su akrobatiniu skraidymu, nes tu gali vartytis kaip nori – apsiversti aukštyn kojom, vertikaliai pakilti, vertikaliai žemyn ir įvairiausius apsisukimus daryti.
Žinoma, tai ateina po kažkiek laiko įgijus tam tikrų įgūdžių, ne kiekvienam tai prieinama iš karto.
O baimė – nėra jos iš tikrųjų. Kaip tik, kuo esi aukščiau, tuo iš dalies saugesnis jautiesi. Nes skraidydamas aukštai žinai, kad jei kažkas ir įvyktų, ar lėktuvo gedimas, ar variklio – tai turi dar daug laiko, atsargos kažką padaryti. O jei skraidai kažkur žemai, šalia medžių, tai lieka žymiai mažiau laiko.
O baimė – nėra jos iš tikrųjų. Kaip tik, kuo esi aukščiau, tuo iš dalies saugesnis jautiesi.
– Bet prieš skrisdamas ar pagalvoji, kad gali kažkas atsitikti?
– Manau, kiekvienas kažką pagalvoja ir turi tai omenyje, mintyse, tačiau yra mokomasi, kaip elgtis nestandartinėse situacijose. Kaip ir pradžioje mokslo, kai pradedi su sklandytuvu skraidyti ar su mažais lėktuvėliais, taip ir didžiojoje aviacijoje – žmogus yra paruošiamas.
Daromos treniruotės, variklio sustojimo ar kažkokios sistemos neveikimo imitacijos, kad mokėtum atlikti tam tikrus nurodymus ir tęsti skrydį.
– 2024 metais Europos akrobatinio skraidymo čempionate komandinėje įskaitoje iškovojai bronzos medalį. Ką tau reiškia šis apdovanojimas?
– Tai buvo pirmos tarptautinės varžybos man ir mano komandos draugams. Mano treneriui Žilvinui Lidžiui buvo pirmos tarptautinės varžybos, kuriose jis buvo treneris, o ne dalyvis. Pats komandinės įskaitos rezultatas priklausė nuo kiekvieno nario. Žinoma, norėtųsi dar geriau, bet tam ir bus šie metai ir kitos varžybos.
– Sakai, kad nori dar geriau ir to sieksi šiais metais. Ar tai reiškia, kad esi atkaklus ir užsispyręs žmogus? Ar galėtum taip save apibūdinti?
– Tikriausiai taip. Apskritai aviacijoje reikia to užsispyrimo, nes ne visada viskas iš karto pavyksta. Gyvenime dažnai taip būna – vienaip planuoji, o išeina visai kitaip. Ir būna, kad norisi mesti, ką darai, kai nepasiseka. Tačiau tu turi toliau tęsti tai, ką darai, jeigu tau tai patinka.
Padarai klaidų ir iš tų klaidų pasimokai, o toliau ateityje tų klaidų nebedarai. Žinoma, pačiame skrydyje, aš sakyčiau, tai nėra įmanoma, vis tiek šiokių tokių netikslumų būna, bet tu turi kuo labiau to sumažinti.
– Kiek kartų tau norėjosi mesti tai, ką darai?
– Iš tikrųjų nebuvo. Kartais būna, galvoji – kam man čia to reikia, jeigu neišlaikai kokio egzamino. Vėliau pasimokai ir išlaikai, o tada pagalvoji – gal ir nebuvo taip sunku, reikėjo labiau pasigilinti.
– O dabar tu mokaisi kažko, kas susiję su aviacija?
– Aš buvau universitete įstojęs į avioniką, tai yra lėktuvo elektronika, tačiau pats išėjau iš ten. Pirmiausia norėjau įstoti, žinoma, į pilotavimą, bet man pritrūko balų. Tad antras pasirinkimas buvo avionika, bet metus pasimokęs supratau, kad tai ne man.
Kartais būna, galvoji – kam man čia to reikia, jeigu neišlaikai kokio egzamino. Vėliau pasimokai ir išlaikai, o tada pagalvoji – gal ir nebuvo taip sunku.
Tada mokiausi privačiose mokyklose, nes siekiu skraidyti komercinėje aviacijoje. Dabar esu pabaigęs teoriją, liko praktika.
– Kartais jaunus žmones neigiamai paveikia tai, kad jiems nepasiseka įstoti ten kur nori, bet tas tavęs nesustabdė...
– Taip. Aš visada sakau, jei yra galimybė, reikia bandyti bet kokiu atveju.
– Sugrįžkime prie čempionato. Kaip jūs jam ruošėtės?
– Apie akrobatinį skraidymą būtų galima labai daug kalbėti. Įprastai sezoną su skraidymais iš pradžių pradedi nuo pripratimo prie perkrovų, sukimosi. Pirmiausiai pradedi bazines figūras daryti, o toliau jau didini kartelę.
Čempionatui buvo daug pasiruošimo. Varžybos susideda iš keturių skrydžių. Vienas žinomas kompleksas (kompleksas – skrydžio programa, kuri susideda iš dešimties ar dar daugiau figūrų), jį tu gali namie treniruotis.
Ir dar trys skrydžiai yra nežinomi. Nežinomi skrydžiai yra varžybų programa, kuri sukuriama dieną prieš skrydį, kurią sudaro tavo ir kitos komandos siūlytos figūros. Aišku, visi siūlo kuo kvailesnę figūrą, kad „pakištų“ vienas kitą, tačiau visi bet kokiu atveju turi jas skristi.
Taigi, tu visą vakarą prieš varžybas galvoji visų pasiūlytų figūrų kompleksą ir jau varžybų dieną jas skrendi. Kodėl sakau nežinomas kompleksas? Nes jį tu gali tik pasipaišyti ir apgalvoti mintyse, negali iš tikrųjų skristi, išsibandyti. Žinomi kompleksai parodo, kaip kas atliko namų darbus, o jau nežinomi parodo pilotų lygį.
– Ar pasaulyje vyksta daug tokio lygio varžybų?
– Tarptautinio lygio vyksta vieną kartą per metus. Vienais metais daromas Europos čempionatas, kitais Pasaulio ir taip kas metus kaitaliojasi.
Yra trys skirtingos akrobatinio skraidymo kategorijos, jų yra dar daugiau, bet tik trys yra tarptautinėse varžybose. Visos jos skiriasi figūrų sudėtingumu ir minimalia aukščio riba. Žinoma kiekvienoje Europos valstybėje vyksta pačios šalies varžybos, Lietuvoje irgi.
Gaila, Lietuvoje nėra daug skraidančių žmonių, gal tik dešimt galėčiau suskaičiuoti, jeigu ne mažiau.
– Kodėl Lietuvoje tai nėra populiaru?
– Galbūt didžiausias sunkumas yra finansinis, nes jeigu daug skraidai, tai daug ir kainuoja. Viena lėktuvo valanda kainuoja 600 eurų. Taigi, tai nėra pigu, bet ir šiaip akrobatika labai nuo daug ko priklauso.
Pavyzdžiui, nuo oro – jeigu debesys yra žemai, ypač rudenį, žiemą – netinkamas oras. Tokiu atveju tu turėsi skristi labai žemai, kas nėra saugu arba skrisi virš debesų, kas yra nesąmoninga. Skraidoma tik esat geram orui, vėjas nėra svarbu, svarbu debesų padas. Varžybų metu irgi patikrinama ar tam tikroje vietoje nėra debesų.
Galbūt didžiausias sunkumas yra finansinis, nes jeigu daug skraidai, tai daug ir kainuoja. Viena lėktuvo valanda kainuoja 600 eurų. Taigi, tai nėra pigu.
– Ar šį sportą Lietuvoje kažkas remia ar naudojate tik savo asmeninius finansus?
– Savo asmeninius. Šiaip ieškome rėmėjų, kad galėtume daugiau skraidyti. Iš tikrųjų, mes labai mažai treniravomės toms varžyboms. Net juokėmės su varžovais, kad mes, kaip komanda, sudėjus tris žmones priskraidėme tiek, kiek kitų šalių vienas sportininkas. O daugiau pasitreniravus yra lengviau skristi.
Yra „Lietuvos aeroklubas“, kuris skiria finansavimą, kad išskristume į varžybas, sumoka dalyvio mokestį ir padengia keliones kaštus arba duoda degalų treniruotėms, kas šiek tiek padeda.
Taip pat patys lėktuvai yra brangūs. Mūsų lėktuvai, su kuriais skridome, yra vokiški, tai yra vieni geriausių akrobatinių lėktuvų, bet jie Lietuvoje yra seni. Užsienyje daugelis skrenda su žymiais naujesniais, kurie yra labiau ištobulinti. Mūsų lėktuvas yra tinkamas pradiniam mokymuisi, bet siekti aukščiausių rezultatų yra sunku.
Tačiau reikia džiaugtis tuo, ką turim, nes Lietuvoje su akrobatika viskas yra ribota. Neturim daug lėktuvų, jie yra likę iš Sovietų Sąjungos. Tai yra pasenusi technika, su kuria būtų dar sudėtingiau skristi, o tie lėktuvai, su kuriais skridome, buvo nuomojami.
– Tai varžybose būtų geresni rezultatai, jei būtų buvęs finansavimas?
– Taip. Mes dalyvavome Rumunijoje, o joje yra labai finansuojamas šis sportas, aeroklubas. Valstybė labai daug pinigų skiria, jie turi ir naujausių lėktuvų ir daug valandų priskraidę. Taigi, rumunai yra labai stiprūs. Prancūzai irgi turi labai stiprų rėmimą iš valstybės. Ir tai matosi rezultatuose.
– O kaip tu atradai akrobatinį skraidymą?
– Nuo mažens man labai patiko technika, man labai įdomu buvo vairuoti. Niekada nebuvo įdomu taisymai, varžtų sukinėjimai. Tėvai mane atvedė į kartingus, labai patiko važinėtis.
Vėliau atradome, kad Lietuva yra viena iš išskirtinių valstybių, kur yra vaikų sklandymas. Ten vaikai nuo dešimties metų gali pradėti skraidyti su vaikiškais sklandytuvais. Aišku, ten maksimumas aukščio yra penki metrai, bet tai jau duoda daug įgūdžių vaikui. Taigi, aš būdamas dvylikos jau skridau.
Sklandymu užsiiminėjau Kyviškių aerodrome, o ten treniravosi ir akrobatai. Taigi, dar būdamas mažas žiūrėdavau į juos ir galvodavau, kaip smagu jiems. Na, tokia vaikiška svajonė.
Vėliau nuėjau į aeroklubą, kur daugiausia užsiimama sklandymu suaugusiems, o penkiolikos jau pradėjau pats skraidyti. Skraidydamas su sklandytuvais įgavau patirties. Tada tame aeroklube pradėjau mokytis skraidyti su mažais lėktuvais.
Sklandymu užsiiminėjau Kyviškių aerodrome, o ten treniravosi ir akrobatai. Taigi, dar būdamas mažas žiūrėdavau į juos ir galvodavau, kaip smagu. Na, tokia vaikiška svajonė.
Ir toks sutapimas, kad instruktorius, kuris mane mokė skraidyti ir buvo akrobatas, ir dabar mane treniruoja. Kai įgijau licenciją skraidyti su mažais lėktuvais, instruktorius manęs paklausė, ar noriu su akrobatiniu praskristi. Atsakiau – noriu, ir taip viskas prasidėjo.
– Kodėl visada išsirenki ekstremalius sportus? Ar tai yra adrenalino troškimas?
– Gali būti. Žiemos metu būna vaikštai ir mintyse galvoji, kaip skridai vasarą ir kaip būtų smagu dabar praskristi. Kartais pavargsti, kai daug skraidai, bet praeina kokia savaitė ir vėl kyla noras skristi ir būtent akrobatiškai. Ta akrobatika man yra labai smagi.
– Bet ar artimiesiems smagu į tave žiūrėti? Ar jie žiūri kaip tu skraidai?
– Man atrodo, mama gal net nemačius mano akrobatinio skraidymo, tėtis gal tik vieną kartą matęs. Iš tikrųjų tėvai labai mažai yra buvę aerodrome. Gal ir bijo, bet vis tiek palaiko.
Bet tai yra saugus sportas. Apskritai kalbant, akrobatiką galima į dvi dalis suskirstyti: klasikinė – varžybinė akrobatika, kur yra svarbiausia, kad tavo atliekamos figūros būtų tam tikrose vietose ir labai tikslios. Taigi, manau, ši akrobatika gana saugi.
Tačiau yra kitas dalykas – akrobatikos šou, kur daromi žemi praėjimai apsivertus, lėktuvai chaotiškai vartomi – kas padidina riziką. Tačiau viskas priklauso nuo pasiruošimo, jei žmogus turi įgūdžių, tai jis gali tai daryti. Būna žmonių, ypač užsienyje, kurie turi finansų, nusiperka lėktuvą ir pradeda skraidyti aukščiau savo galimybių. O tai priveda prie nelaimingų atsitikimų.
Apskritai skraidymuose niekada nereikia galvoti, kad tu viską moki, nes taip nėra.
– O tu visada tinkamai įvertini savo galimybes?
– Viskas yra patirtis. Esu ir sklandytuvus buksyravęs, o tai prideda patirties. Taip pat skraidydamas su įvairiausiais instruktoriais pasisemiu labai daug informacijos. Bet būna tokių atvejų, kai susitari paskraidinti draugus ir atvažiavęs į aerodromą pamatai, kad prastas oras. Tuomet galvoje vyksta apmąstymai – nori skristi, kad nenuviltum draugų ir kartu jautiesi nesaugiai. Tačiau, jei tu jautiesi nesaugiai, turi tai įvertinti šaltai.
– Ar tavo paties artima aplinka yra susijusi su aviacija?
– Mano krikštatėvis skraidė mažais lėktuvais, o daugiau niekas.
– Galbūt tas potraukis aviacijai atėjo iš jo?
– Aš mažas matydavau, kaip jis su parasparniu skraidydavo, bet nepasakyčiau, kad mane labai sužavėjo. Man mažam net siūlydavo praskristi, tačiau man tai atrodydavo labai baisu. Nežinau, ar tai turėjo įtakos.
Man atrodo, kad kai aš pamačiau vaikišką sklandytuvą ir pradėjau sklandyti, tada atsirado aistra skraidymui. Iš tikrųjų, manau, kad bet kokia aviacija labai didina žmogaus intelektą, išmoksti mąstyti šaltai, išlikti ramus ir nuolatos mokytis.
– Kokia yra tavo didžiausia svajonė?
– Daryti tai, kas daro mane laimingą – skraidyti. Taip pat, kad būtų daugiau skraidančių Lietuvoje ir finansavimas būtų iš pačios valstybės. Žinoma, tai nėra lengva, bet noriu, kad akrobatika Lietuvoje augtų ir tobulėtų.
