– Kas tave labiausiai įkvėpė vaikystėje?
– Laisvė veikti tai, ką norėjau. Atsimenu, jei vaikystėje norėdavau piešti, tėvai duodavo man lapą, akvarelės ir eidavau piešti. Kartais piešdavau 5 dienas iš eilės, sukurdama po 3 piešinius per dieną. Tačiau greitai man tai nusibosdavo, ir užsimanydavau kažko naujo. Pavyzdžiui, pradėdavau dainuoti viduryje gatvės, liepdama visiems į mane žiūrėti, tarsi tai būtų mano scena, o jie – mano klausytojai.
Daug padėjo suaugusiųjų įtaka – jie leido man būti savimi. Kadangi buvau pirmas vaikas šeimoje, mama pasakodavo, kad būdama vos penkerių metų jau vedžiau suaugusiųjų šokių ratelį ir niekas man nesakė: „Nebūk tarp suaugusių.“
– Kuo įsivaizdavai, kad būsi užaugusi?
– Kai buvau dar visai maža, norėjau būti gėlyčių pardavėja. Vėliau, kai buvau kiek vyresnė, norėjau užsiimti net 5 profesijomis vienu metu – būti karininke, policininke (kas nepavyko dėl fizinių galimybių), šokėja, dainininkė ir aktorė.
– Galbūt dabartinės veiklos ir atspindi tas vaikystės svajones? Esi šokių mokytoja „Bluesdance“, dainuoji „Vaiva‘s blues“ ir dar esi komunikacijos koordinatore Nacionalinio švietimo agentūroje bei prisijungei prie „Įvairovės edukacijos namų“. Kaip tu viską spėji?
– Aš kartais ir pati savęs to klausiu ir meluočiau, jei sakyčiau, kad tai neatsiliepia mano gyvenimui. Kartais galvoju, kad gal reikėtų su tuo kovoti, bet paskui natūraliai vėl daug kartų pasakau „taip“. Iš tiesų bandau taikyti filosofiją „kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai“, nes kai nebėra laiko kada atidėlioti darbus, tai nėra laiko, kur atidėlioti tuos darbus.
Dažnai nutinka taip, jog kai atsiranda daugiau laisvo laiko, aš mąstau, ar to laiko tikrai turiu, ar nereikėtų padaryti kokių nors darbų, nes esu per daug pripratusi galvoti, ką dar reikia padaryti. Tai šiek tiek vargina, bet ir tuo pačiu natūraliai gaunasi.
– O kaip kovoji su tuo, jog atrodo, tiek daug norisi daryti, bet iš tiesų gal reikia pailsėti?
– Terapija. Aš visiems žmonėms siūlyčiau eiti į terapiją profilaktiškai, kiekvienam lietuviui būtų labai naudinga. Taip pat stengiuosi visada būti čia ir dabar ir bandau mokytis planuoti laiką, kas tikrai nėra mano stiprioji pusė, o kalendorius – mano geriausias draugas. Dar padeda ir tai, kad Nacionalinėje švietimo agentūroje dirbu tik su vieno projekto komunikacija, tai galiu dirbti iš namų ir savo laiką paskirstyti lanksčiai.
Stengiuosi, galvoju, kaip sau padėti, išsimiegojimas, pokalbis su draugu – kartais maži dalykai gali pagelbėti. Arba, pavyzdžiui, kai žinau, kad neturėsiu laiko maisto gaminimuisi, nepagailiu tų 5 eurų ir užsisakau maisto į namus.
– Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete baigei kūrybos komunikacijos studijas. Studijuodama įsidarbinai Menų spaustuvėje. Kaip atsidūrei būtent ten ir nuo kokių pareigų pradėjai?
– Ketvirtame kurse reikėjo pasirinkti praktikos vietą. Buvau pasirinkusi 3 vietas, į kurias norėjau pakliūti ir visos šios vietos sutiko mane priimti, viena iš jų buvo Menų spaustuvė.
Labai norėjau gauti darbą po praktikos, tačiau visos organizacijos, į kurias norėjau patekti, tokios galimybės nesuteikė. Tačiau pasirinkus Menų spaustuvę, po 2 mėnesių man pasiūlė darbą – pradėjau dirbti administratore ir ten pasilikau. Dirbau renginių vadyboje – reikėdavo bendradarbiauti su režisieriais, atvykstančiais aktoriais, o taip pat teko būti savanorių koordinatore.
Žinoma, rūpinausi ir pačių renginių organizavimu, priežiūra bei jų sklandžiu įgyvendinimu. Ten dirbdama sutikau daug įdomių žmonių ir pamačiau daugybę įdomių spektaklių.
– Prieš daugiau nei 2 metus išskridai į Argentiną, Buenos Aires. Kaip gavai pasiūlymą, galbūt nusprendei pati?
– Labai norėjau išnaudoti visas tarptautines galimybes, kurias siūlė universitetas. Žinojau, kad galima vykti į praktiką užsienyje, todėl apsvarsčiusi nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe po bakalauro studijų. Būtent tuo metu sutikau seną pažįstamą, kuri buvo išvykusi į Argentiną ir papasakojo apie programą, leidžiančią išvykti į lietuvių bendruomenes visame pasaulyje.
Pirmu prioritetu pažymėjau Argentiną ir patekau į programą.
– Kokios buvo tavo pareigos šioje lietuvių bendruomenėje?
Lietuvių bendruomenė buvo dar visai jauna – lietuviškai kalbančių vos pusantro žmogaus, tačiau atsirado nemažai norinčių išmokti lietuvių kalbą. Taigi, pradėjau mokyti lietuvių kalbos, o pasinaudojusi savo 12 metų patirtimi liaudies ansamblyje, supažindinau juos ir su mūsų kultūra: mokiau polkų, sutartinių, dainų.
Bendruomenėje veikė ir šokių kolektyvas, todėl vedžiau šokių pamokas, dirbau su vaikais, o taip pat organizavome įvairius renginius. Vėliau dar pusantrų metų nuotoliniu būdu mokiau lietuvių kalbos ispanakalbius. Nors neturiu lietuvių filologijos išsilavinimo, tai manęs nesustabdė!
– Koks labiausiai atmintyje įstrigęs prisiminimas iš šio pusmečio Argentinoje?
– Labai sunku išsirinkti vieną prisiminimą, nes kiekvienas jų buvo unikalus ir ypatingas. Vis dėlto manau, kad viena geriausių akimirkų buvo iš paskutinio mėnesio Pietų Amerikoje, kuomet lankiausi Tilkaros miestelyje, esančiame Argentinos šiaurėje. Atvykusi galiausiai radau nakvynę ir nusprendžiau kopti į netolimą kalną.
Žygiuodama į kalną netikėtai atsidūriau viename kieme, kur sutikau apie 60 metų moterį. Mano nuostabai paaiškėjo, kad jos senelis buvo lietuvis, kuris kažkada atvyko gyventi į Argentiną. Moteris buvo labai draugiška – iškart paprašė mano kontaktų, o kai paminėjau, kad neturiu termoso kopimui į kalną, pakvietė mane į savo namus ir davė viską, ko galėjo prireikti kelionei. Ji pakvietė mane likti pietų ir primygtinai prašė sugrįžti, kad galėtume pakeliauti kartu. Galiausiai nusprendžiau ten pasilikti dar 3 naktims ir atšaukiau kitą kelionės miestą.
Šios dienos, praleistos su šia moterimi, buvo tiesiog nuostabios. Jos rūpestis ir šiluma privertė mane jaustis taip, tarsi turėčiau savo Argentinos mamą. Atrodė, lyg mano mama ją man būtų atsiuntusi. Kelionės metu įsimylėjau Pietų Amerikos žmones – jų nuoširdumą, geranoriškumą ir dosnumą. Man buvo sunku patikėti, kaip stipriai jie pasitiki kitais.
– Kadangi šiuo metu tavo gyvenimas yra labai glaudžiai susijęs su šokiais, ar pavyko Argentinoje dar arčiau pritraukti save prie šokių, galbūt atradai ten naujų šokių rūšių?
– Kadangi Argentinoje nebuvo galimybės šokti bliuzo ar lindihopo, kurie yra mano mėgstamiausi šokiai, pradėjau mokytis tango. Turėjau nuostabų šokių mokytoją, tačiau jis, deja, kalbėjo tik ispaniškai. Tuo metu ispaniškai nemokėjau nė trupučio, tačiau nei bendruomenėje, nei miestelyje beveik niekas nekalbėjo angliškai, todėl teko greitai pramokti ispanų kalbą.
Tango man labai patiko, nors šiuo šokiu daugiau nebeužsiimu, vis dėlto šis patyrimas man išliko ypatingai brangus.
Mokytojas netgi padovanojo raudonus aukštakulnius, o šią dovaną ir patį mokytoją prisiminsiu visada.
– Vis dėlto šiuo metu gyvenime bliuzas tau yra vienas svarbiausių dalykų. Kaip atsitiko, kad šį šokį ir muziką atradai?
– Viskas prasidėjo nuo lindihopo. Šis šokis mano gyvenime atsirado, kai man buvo 15 metų. Kartu su drauge seniai norėjome išbandyti lindihopą, tad Alytuje, iš kurio esu kilusi, šio šokio pamokoms atsiradus, mes iškart ten pasinėrėme. Vėliau pabandėme mokyti bliuzo vyresnių grupes, bet sulaukėme mažai palaikymo ir galiausiai grupė iširo.
Vėliau, sužinojusi apie Vilniuje vykstančius bliuzo vakarėlius, nuėjau į vieną iš jų ir nuo to laiko tapau šio šokio dalimi. Man gyvenime labai svarbus ryšys su žmonėmis – tai, kaip per šokį gali užmegzti ir stiprinti bendravimą su partneriu. Bliuze yra daug judesio, pajautimo, estetikos ir improvizacijos. Jis nėra vien tik tam tikri šokio žingsneliai ar specifinė muzika – tai visas judesio ir emocijų pasaulis.
Pradėjusi stebėti, kaip bliuzo muzika veikia mano kūną, kaip mano judesiai natūraliai kyla iš muzikos ritmo, atradau labai gražias šokio išraiškas. Šokimas su partneriu ir gebėjimas klausytis vienas kito – nuo delnų kontakto iki subtilaus ryšio per judesius – yra nepaprastai svarbus.
Gyvenime dažnai esame šalti, apsiribojame rankų paspaudimais ir formaliais „laba diena“. Tačiau šokyje susirenka žmonės, kurie nebijo apsikabinti.
Ypatingai magiški tie momentai, kai šoki uždaroje pozicijoje, su partneriu derini kvėpavimą – įkvepi ir iškvepi, o tavo ir partnerio širdys, atrodo, susijungia. Esu turėjusi šokių, kai nepajudėjome nė centimetro į šoną, o visa energija buvo sutelkta į mažus judesius ir artumą. Tokiais momentais jaučiuosi tarsi išskridusi į kosmosą – atrodo, pamirštu, kur esu.
– Bliuzą ne tik šoki, bet ir dainuoji. Ar „Vaiva‘s blues“ yra tavo įkurta grupė?
– Mano istorija apie grupės pavadinimą yra gana įdomi. Esu grupėje su keliais vyrukais, kurie groja ir dainuoja bliuzą ilgiau nei aš esu šiame pasaulyje. Tačiau, ko gero, už viską labiausiai turėčiau būti dėkinga šokiams.
Kai atvykau studijuoti į Vilnių, man labai trūko muzikos. Todėl, kai Vilniaus universitete buvo rengiamas talentų konkursas, nusprendžiau susirasti žmonių, su kuriais galėčiau suformuoti grupę. Susiradusi kelis vyrukus per du susitikimus paruošėme dainą ir, nors talentų šou nelaimėjome jokių vietų, scenoje praleidome puikų laiką.
Tačiau dėl šio konkurso negalėjau nueiti į bliuzo pamokas, todėl mano mokytojas paprašė manęs atsiųsti vaizdo įrašą, ką dainuosime. Be mano žinios, jis tą vaizdo įrašą nusiuntė vienam žinomam Lietuvos bliuzo atlikėjui. Jam labai patiko ir jis paskambino, pasiūlydamas padainuoti keletą dainų kartu. Taip viskas ir prasidėjo.
Šis atlikėjas pasiūlė padaryti didesnį projektą, pats subūrė muzikantus ir sukūrėme visą „setlistą“ su beveik 24 kūriniais. Taip gimė grupė „Vaiva‘s Blues“. Pavadinimą reikėjo sugalvoti labai greitai, o vyrukai, juokaudami, pareiškė, kad jie jau visiems atsibodę, ir pasiūlė man įtraukti savo vardą į pavadinimą.
– Ar galėtum pasakyti, kad scena parodo tikrąją tave?
– Nežinau, ar tai apibūdina visą mane, bet manau, kad tikrai parodo dalį, kuri kitaip nelabai turi kur išsiskleisti. Kartą su draugu diskutavome, kad įsitraukdamas į romantinius santykius nereikalauji iš savo partnerio visko – vienus pomėgius daliniesi su draugais, kitomis temomis kalbiesi su šeima, o dar kitus dalykus palieki partneriui. Lygiai taip pat yra ir su veiklomis – užsiimame įvairiomis skirtingomis veiklomis tam, kad galėtume išreikšti visas skirtingas savo puses.
Tokiais momentais net nebepastebiu, ar dainuoju tiksliai į natą – atrodo, kad per mane dainuoja kažkas kitas. Tai neapsakomas jausmas, kai muzika užvaldo kūną ir sielą, o tu tiesiog leidi sau būti tuo, kas esi. Tokį atsidavimą gyvenime jaučiu retai, todėl užlipusi ant scenos visuomet pasijuntu laisva ir nesuvaržyta.
Gyvenime dažnai girdžiu, kad manęs yra per daug, kad per daug kalbu. Tačiau, kai užlipu ant scenos, niekas negali man pasakyti, jog esu per daug, nes ten turiu pilną teisę būti didelė ir išsiskleisti kaip sprogstanti bomba. O aš šokdama įgaunu tiek energijos, kad atrodo tris kartus aplink pasaulį apibėgčiau.
– Minėjai, kad žmonės sakydavo, jog tavęs yra per daug. Ar dėl to teko nukentėti emociškai, galbūt vis dar yra išlikusi nuoskauda?
– Taip, aišku. Kai pradėjau lankytis terapijoje, supratau, kad mano pagrindinė problema yra įsitikinimas, jog su manimi kažkas negerai. Pažvelgus į savo gyvenimą objektyviai, to tikrai negalėčiau pasakyti – man daug kas sekasi, esu mylima pasaulio ir žmonių.
Bliuzas yra viena iš tų veiklų, kuriose jaučiu, kad su manimi viskas gerai. Nesvarbu, ar tai šokis, muzika, ar mokytojos darbas – matau, kad mano pastangos yra įvertinamos. Visi tie bandymai mane slopinti, priversti jaustis svetima, paliko pėdsaką ir įtvirtino mintį, kad su manimi kažkas ne taip. Darbas terapijoje nėra lengvas, bet aš stengiuosi ir judu į priekį.
– Ar tenka vykstant į skirtingus festivalius pakeliauti po pasaulį?
– Daugiau keliauju po Europą, o kai į festivalius pakviečia mokytojauti, dažnai siūlomos didelės nuolaidos ar net nemokamas dalyvavimas, tad tai puikios galimybės keliauti.
Galėčiau keliauti dar daugiau, tačiau esu patyrusi, ką reiškia perdegimas, todėl dabar stengiuosi labiau tausoti save. Prieš išvykdama apgalvoju, kaip jausiuosi fiziškai, ar turėsiu pakankamai emocinės erdvės ir ar spėsiu atlikti visus darbus.
Būdama Argentinoje suvokiau svarbią tiesą: viskas yra įmanoma, o galimybių gyvenime visada atsiras. Dėl to nereikia skubėti persivalgyti patirtimis – svarbu rasti pusiausvyrą tarp to, ką gauni, ir to, ką atiduodi.
