Šiauliuose vykstančio festivalio „Saulės žiedas“ svečiai iš Australijos atsivežė ir keistą instrumentą. Sugalvojo jam pavadinimą – gatunkas. Tas instrumentas – sukta lazda, prie kurios pritvirtinti šimtai alaus kamštelių. Kai daužai į žemę, jis skleidžia garsą lyg šamanų varpeliai.
Dainuoja puikiai, stipriai, aiškiai. Tačiau su akcentu. Bando atsiprašyti už savo netaisyklingą kalbą ir dainų tekstus, tačiau niekam tai nerūpi.
Daugumos šiuolaikinių emigrantų vaikai jau nekalba lietuviškai. O jie – 30-50 metų žmonės – visi gimę Australijoje.
Daugelio jų tėvai – taip pat. Kalbėti lietuviškai dažniausiai mokė močiutės ir seneliai, kurie emigravo į kitą pasaulio pusę karo ir pokario metais. Pokalbis dėl interviu vyko lietuviškai. Nė vienam neprireikė vertėjo.
Tiesa, ne visus paprastus žodžius jie žino. Pavyzdžiui, šiemetinis jų atradimas – „šaunuolis“. Nė viena močiutė Australijoje šio žodžio nevartojo.
Pusiau italai, tačiau širdis – Lietuvoje
Aleksas ir Ieva Provedani – brolis ir sesuo, turbūt vieninteliai ansamblyje turintys nelietuvišką pavardę. Tėvas – tikras italas, tačiau šioje šalyje abu dar nesilankė. Ieva šiek tiek kalba itališkai, o lietuviškai abu puikiai dėsto mintis. Močiutė išmokė.
Visos atostogos – pas bobutę. Ji mokė mus paprastų lietuviškų žodžių ir sakinių: ar nori arbatos, nežiūrėk taip daug televizijos.
Aleksas yra žmogus, kuris visą gyvenimą nori mokytis ko nors naujo. Štai prieš keletą metų draugai ir giminės padovanojo akordeoną. Dabar jis ansambliui „Pamesta klumpė“ juo pritaria.
„Namuose visada kalbėjome angliškai. Tėvas nemokėjo lietuviškai, o mama – nė žodžio itališkai. Visos atostogos – pas bobutę. Mes taip vadinome močiutę. Ji mokė mus paprastų lietuviškų žodžių ir sakinių: ar nori arbatos, nežiūrėk taip daug televizijos, nori pyrago, valgyk daugiau“, – pasakoja Aleksas.
Ieva baigė teisės studijas. Tai pasiekti nebuvo lengva ir ne kiekvienam skirta. Moteris neilgai dirbo šioje srityje: „Galvojau, kad teisė yra pagalba nuskriaustiems. Ne. Tai skubus popierių pildymas ir pinigų prašymas už tai. Nenoriu. Mieliau dirbu su neįgaliais žmonėmis, užsiimu meno terapija. Muzika – mano aistra.“
