Šaulių sąjunga – tai tūkstančiai skirtingų žmonių istorijų. Juos vienija bendras tikslas: stiprinti, ginti, saugoti Lietuvą. 15min tęsia pasakojimų ciklą apie žmones, pasirinkusius šaulio kelią.
Prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos galima užpildžius anketą.
Tapo šauliu su dukra ir žmona
Beveik visa Kulikauskų šeima priklauso Lietuvos šaulių sąjungai. Į šią organizaciją Edgaras, jo žmona ir dukra įstojo 2020-aisiais. Jaunėlis sūnus, kuriam dabar vienuolika, savo apsisprendimo dar neįgarsino.
Viskas prasidėjo nuo dukters, kuriai šiandien – septyniolika metų. „Tuomet ji buvo jaunoji šaulė. Liepos 6-ąją, kai jai buvo jaunojo šaulio priesaika, su žmona nutarėme, kad reikia palaikyti dukrą. Taip visi trys – aš, žmona ir dukra – kartu davėme priesaiką“, – pasakojo E.Kulikauskas.
Apie galimybę priklausyti šiai organizacijai medikas galvojo ir anksčiau, maždaug prieš metus, kai kartu su šeima išvyko gyventi į Klaipėdą: „Tuo metu vienas kolega labai ragino prisijungti prie šaulių, bet nauja vieta, nauji darbai ir tam neturėjau laiko. Į Uteną sugrįžome po devynių mėnesių ir netrukus po to – visi įstojome“.
Atėję į organizaciją jie iš pradžių joje rado daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie vienaip ar kitaip save šioje veikloje galėjo realizuoti. Tačiau laikui bėgant sąjungos veidas keitėsi. „Pradėjo jungtis jaunesni, aktyvesni žmonės. Atsirado kovinių šaulių kuopa, prasidėjo daug įvairių pratybų“, – sakė E.Kulikauskas.
Veikla be ginklo
E.Kulikausko veikla – be ginklo rankoje, nors būtent toks mitas – neva tai karinė organizacija – dar kartais pasigirsta kalbant apie Lietuvos šaulių sąjungą. Nors pratybos išties vyksta dažnai, tačiau netrūksta ir kitų, nekarinių, veiklų.
„Ir aš pats nesu kovinis šaulys. Mano veikla kitokia, ji susijusi su propagandos mažinimu, melų ir įvairių sąmokslo teorijų dekonstravimu“, – kalbėjo E.Kulikauskas.
Dekonstruoti, išardyti, išnarstyti – irgi savotiška „visuomenės chirurgija“, ypač stebint, kaip keičiasi viešoji erdvė, kiek aktyviai skelbiama propaganda, kartais – minkštoji, kiek sąmokslo teorijų iškeliama.
„Matome gana piktą aktyvėjimą. Problema ne tik troliuose, bet ir tuose, kurie lengvai užkimba – pradeda kartoti, dalintis, skleisti toliau. Troliai duoda impulsą, o toliau tęsia realūs žmonės, kai kurie iš jų nesuprasdami, ką iš tiesų daro.
Tai vyksta jau seniai, ne nuo karo Ukrainoje pradžios. Aktyvesnė pradžia – sąmokslo teorijos apie skiepus ir panašius dalykus. Visa tai ateina iš to paties šaltinio – tam, kad būtų didinama poliarizacija, kad visuomenė skaldytųsi ir vaidytųsi tarpusavyje. Deja“, – kalbėjo E.Kulikauskas.
Visa tai ateina iš to paties šaltinio.
Medikas sako, kad kartais sunku patikėti tuo, ką mato po portalų straipsniais: „Komentarų yra tokių, kad net sunku suvokti.“
Ir dar sunkiau – suprasti, kaip greitai žodis tampa virusu.
E.Kulikauskas anksčiau galvojo, kad viskas paaiškinama paprastai – išsilavinimo stoka, kritinio mąstymo trūkumas, ribotas akiratis, bet vėliau šioji teorija griuvo: „Iš pažiūros protingi, išsilavinę žmonės, kurie kalba keistus, valstybei ir valstybingumui nenaudingus dalykus. Ir tada kyla klausimų – kodėl? Įtarimų yra, tačiau įrodymų ne.
Kartais, žinoma, yra žmonių, kurie įlenda į vadinamąjį triušio urvą – kai įkiši tik galvą apsižvalgyti, o sąmokslo teorijos tave įtraukia taip, kad nebegali išlįsti. Tuomet realybę nuo fantazijų atskirti dar sunkiau“.
Frontas – medicina
Viešoje erdvėje ne kartą sakyta, jog karo atveju reikės įvairių profesijų žmonių pagalbos. Lietuvos šaulių sąjunga visuomenei siunčia tą pačią žinią: veiklos ir galimybių prisijungus yra daugybė ir jos nebūtinai susijusios su ginklo laikymu. Vienas iš tokių pavyzdžių – E.Kulikauskas. Jei ateitų diena X, jo frontas būtų medicina.
„Lietuvos šaulių sąjunga gali pasiūlyti labai platų spektrą veiklų, kurios visos yra reikalingos: nuo logistikos ir inžinerijos iki kitų sričių, būtinų ruošiantis ar atremiant priešo veiksmus Tačiau aš savo vietą žinau, Lietuvos šaulių sąjungoje man savo nišos ieškoti nereikia, tai – medicina“, – sakė gydytojas.
Lietuvos šaulių sąjungos dėka jis baigė taktinės medicinos kursą, o pirmaisiais karo Ukrainoje mėnesiais su kolegomis vyko į Ukrainą taktinės medicinos apmokyti nacionalinės gvardijos ir vietinės policijos pareigūnų: „2022 metais važiavome mokyti mes, dabar iš ukrainiečių reikia mokytis mums. Tąsyk ukrainiečiams aiškinome teoriją, o šiandien jie gali pateikti praktikos.
Prisimenant Ukrainą, man didžiulį įspūdį paliko žmonių užsidegimas. Juk dirbome su nacionaline gvardija — savanoriais, atėjusiais ginti savo šalies“, – kalbėjo E.Kulikauskas.
Didžioji dalis taktinės medicinos algoritmų pradžioje rėmėsi karo Afganistane ir Irake patirtimis. „Tu gali evakuoti sužeistąjį per valandą ar dvi, tačiau Ukrainoje, dronų kare, to padaryti praktiškai negalima.
Tenka keisti ir adaptuoti taktinės medicinos gaires prie naujų realijų, kad būtų įmanoma ne tik išgelbėti gyvybes, bet sumažinti komplikacijų“, – kalbėjo pašnekovas.
Žinios svarbios ne tik kare
Nors taktinė medicina labiau kalba apie medikų darbą karo sąlygomis, tačiau šios žinios yra vertingos ir civiliniame gyvenime. E.Kulikauskas domi traumų medicina, masinių nelaimių valdymu.
„Taktinės medicinos mokosi kiekvienas karys, kad galėtų suteikti pagalbą sau ir savo bendražygiams itin pavojingose vietose, kur profesionali medicininė pagalba neprieinama, iki sulauks evakuacijos į artimiausią stabilizavimo punktą.
Masinių nelaimių medicina apie tai ir yra: kaip padėti, kaip elgtis.
Gebėjimas veikti sudėtingomis sąlygomis yra apskritai svarbus. Žinoma, Lietuvoje nebus aštuonių-devynių balų žemės drebėjimo, bet gali įvykti, pavyzdžiui, sprogimas gamykloje, nuo bėgių nuriedėti traukinys ir tuomet į ligoninę vienu metu bus atvežta kelios dešimtys sužeistų žmonių. Šią situaciją reikės suvaldyti.
Masinių nelaimių medicina apie tai ir yra: kaip padėti, kaip elgtis. Yra ir gana sunkių sprendimų, tam mes ir treniruojamės“, – kalbėjo E.Kulikauskas.
Jausmas, kad nesi vienas
Pilietiškumas – duotybė ar ne? „Galvoju, kad pilietiškumas – multikultūrinis dalykas. Turi kažkokią gyslelę, polinkį, paskui – aplinka, žmonės, šeima, kurie tau įdiegia tam tikras vertybes.
Mano šeima nebuvo iš tų, kurios per kiekvieną valstybinę šventę iškeldavo Lietuvos vėliavą ar giedodavo himną, tačiau vidinis noras būti veikime buvo visada, nuo mokyklos laikų priklausiau skautams“, – pasakojo E.Kulikauskas.
Pilietiškumas, anot jo, stiprėja ir tada, kai aplink atsiranda bendraminčių: „Kai ateini į tokią organizaciją, kur visi galvoja panašiai – jiems svarbu, kaip laikosi mūsų valstybė ir kokia ji bus – atsiranda bendruomeniškumo jausmas. Pradedi laukti švenčių – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios. Ateiti prie Basanavičiaus paminklo ar kapo, pabūti kartu. Tai bendrystė, kuri augina“.
Anot E.Kulikausko, svarbiausia – žinoti, jog nesi vienas. „Tas ratas plečiasi. Žmonės domisi, jiems rūpi, o tu pats įgyji žinių, suvokimo, ką daryti. Niekada negalvojau, kad kada nors gebėsiu atskirti priešo karines transporto priemones vieną nuo kitos, kuo skiriasi BTR-80 nuo BTR-70, arba kuri technika yra pati vertingiausia, o dabar – išmokau“, – kalbėjo E.Kulikauskas.
Paklaustas, ar buvimas Šaulių sąjungoje labiau ramina, ar verčia budėti, ilgai nesvarsto: „Lietuvos šaulių sąjunga nėra nusiraminimo būrelis. Ji tam, kad suvoktum realią situaciją ir žinotum, ką daryti. Bet buvimas su bendraminčiais tikrai suteikia tam tikrą ramybę – žinai, kad kažkas stovi šalia, turi į ką atsiremti“.
