Šaulių sąjunga – tai tūkstančiai skirtingų žmonių istorijų, kuriuos vienija bendras tikslas: stiprinti, ginti, saugoti Lietuvą. 15min tęsia pasakojimų ciklą apie žmones, pasirinkusius šaulio kelią.
Prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos galima užpildžius anketą.
– Jūsų šeima – globėjai. Kaip į gyvenimą atėjo ši veikla?
– Taip, mano žmona dirba budinčia globėja. Bet tai toks darbas, kurio neįmanoma atskirti nuo šeimos – nori ar nenori, prie to prisidedame visi. Mūsų namuose nuolat gyvena laikinai globojami vaikai – globa gali trukti iki pusantrų metų.
Be to, auginame berniuką, kuris pas mus pateko dar visai kūdikis, penkių dienų amžiaus. Iš pradžių jis buvo laikinojoje globoje, vėliau tapome jo nuolatiniais globėjais, o prieš mėnesį ir įsivaikinome. Dabar jam treji. Jis visiškai mūsų užaugintas, kaip šeimos narys. Būtų buvę labai liūdna jo netekti.
– Ar mintis globoti vaikus atsirado dar gyvenant užsienyje?
– Taip, apie tai kalbėjomės dar gyvendami Anglijoje. Visada jautėme, kad mums gyvenime pasisekė, todėl norėjosi tą sėkme pasidalinti – padėti vaikams.
Žmona baigė globos centro organizuotus kursus ir pradėjo šią veiklą. Šiuo metu ji dirba Klaipėdos rajono globos centre. Mes nuolat priimame vaikus, kurių tėvai atsiduria krizėje ir vaikams reikia laikinos, saugios aplinkos. Mes tam ir esame.
Turime ir savo biologinius vaikus – dvi dukras. Jos irgi mato šį – globėjų – gyvenimą iš arti. Tai nėra lengva veikla, bet – kaip ir šaulystė – labai prasminga, daug išmokanti. Abi šios veiklos moko to paties: kad rūpinimasis kitais ir visuomene prasideda nuo mūsų pačių. Ir šaulystė, ir globa reikalauja kantrybės.
Ypač globa – čia reikia tvirtumo, susikaupimo, gebėjimo išgirsti, prisitaikyti, padėti vaikui. Jie pas mus patenka su vidinėmis traumomis, tad svarbiausia – sukurti saugią aplinką.
Visa šeima tame dalyvauja, kartu mokomės, nes kiekvienas atvejis vis kitoks. O šaulystė, savo ruožtu, moko ryžto ir ištvermės.
– Ar nėra sunku šaulystę suderinti su darbu?
– Ne, esu grafikos dizaineris, o darbas nuotolinis, be to, ir sėdimas. Todėl, ko gero, natūraliai kyla noras ištrūkti į gamtą, į miškus. Aišku, yra ir kitų, kur kas svarbesnių priežasčių, kodėl ten traukia. Ššiuo metu didžiąją dalį mano laisvalaikio užima šaulystė.
– Kodėl nusprendėte įstoti į Šaulių sąjungą?
– Tai nutiko prieš penkerius metus. Tuo metu, kai stojau, nelabai žinojau, ko tikėtis. Nei nuotykių, nei kažkokios asmeninės naudos neieškojau. Po 2014 metų įvykių Ukrainoje tiesiog norėjosi realiai prisidėti prie Lietuvos saugumo, prie visuomenės stiprinimo. Tai ir buvo pagrindinė priežastis.
Vėliau labai džiaugiausi, kad patekau būtent į šį dalinį – žmonės čia mane sužavėjo. Labai greitai buvau įtrauktas į veiklą. Čia susirenka žmonės iš visiškai skirtingų sričių: architektai, mechanikai, menininkai, gydytojai. Ir visus mus vienija bendras tikslas.
Kai žmonės kalba apie „burbulus“, kuriuose gyvena – profesinius, miestų ar kitokius – tai Šaulių sąjungoje pamatai visai kitą paveikslą. Čia sutinki labai daug skirtingų žmonių, ir nors ne su visais visada sutinki, to ir nereikia – svarbiausia, kad visus traukia ta pačia kryptimi. Iš tokios įvairovės labai daug išmoksti.
Žinoma, vyksta ir karinis pasirengimas, įvairūs mokymai. Daug ką darome savo iniciatyva.
Mes bendraujame ne tik per pratybas. Leisdami laiką kartu, su šeimomis, organizuodami bendrą laisvalaikį, kuriame bendrumo jausmą. Tai svarbu – juk pratybose ne visada susirenka tie patys žmonės, o pasitikėjimą gali sukurti tik būdamas kartu. Stengiamės tą daryti – kurti branduolį, tikrą bendruomenę.
Esame aktyvūs: renkame ir vežame paramą Ukrainai, dalyvaujame įvairiose šventėse – pavyzdžiui, Jūros šventėje ir kituose renginiuose, lankomės mokyklose, bendraujame su vaikais.
Žinoma, vyksta ir karinis pasirengimas, įvairūs mokymai. Daug ką darome savo iniciatyva. Džiaugiuosi tuo, ką nuveikiame, ir labai didžiuojuosi savo bendražygiais.
– Ar pratybos vyksta tik savaitgaliais?
– Dažniausiai taip, bet yra įvairių veiklų ne tik savaitgalis ir jos labai įvairios. Žmonėms, kurie svarsto stoti, bet nenori imti ginklo į rankas, Šaulių sąjunga siūlo daugybę būdų, kaip prisidėti prie Tėvynės gynybos. Pavyzdžiui, dabar vykstantis informacinis karas irgi labai svarbi sritis. Prisidėti galima ne tik ginklu.
Svarbiausia – žinoti, kad čia niekada nebūsi vienas. Išmoksi, pasiruoši, turėsi kuo pasitikėti, žinosi, kaip pasirūpinti savimi ir artimaisiais. O tai, man atrodo, labai svarbu.
– Kas jums pačiam svarbiausia šioje veikloje – užimtumas, bendrystė, prasmė?
– Man atrodo, kad viskas susiję, šaulystėje visos šios dalys susilieja į vieną. Tu atrandi prasmę veikloje, pamatai jos svarbą, tuo pačiu metu mokaisi – ir lyderystės, ir tarpusavio bendravimo. Kaip ir minėjau, visi mes esame skirtingi, ir ta prasmė ateina per veiksmą, veiklą, patirtis.
Mano logika paprasta – ne kalbomis, o veiksmais. Šaulystė yra nuolatinis mokymasis: ir pratybose, ir kasdien bendraujant. Klysti, mokaisi, vėl bandai iš naujo. Svarbiausia – nesijaudinti dėl to, ko negali kontroliuoti, o sutelkti dėmesį į tai, ką gali padaryti šiandien. Į tai, kaip pats gali prisidėti – nuo savo šeimos iki visuomenės ir valstybės.
– Ar šiuo metu Šaulių sąjunga auga? Ateina naujų žmonių?
– Taip, žmonių vis daugėja. Paprastai tai sutampa su didesniais pasaulio įvykiais. Kiek tenka kalbėtis su kitais šauliais, po 2014 metų matėsi augimas, o po plataus masto invazijos į Ukrainą – buvo milžiniškas antplūdis.
Dabar vėl jaučiamas didelis susidomėjimas, žmonės aktyviai jungiasi, o Šaulių sąjunga stengiasi prisitaikyti – randa būdų, kaip suvaldyti šį srautą ir visus priimti.
Neseniai kalbėjau su mūsų štabo metodininku, jis pasakojo, kad dabar užsiregistravus į šaulius, su žmogumi susisiekiama ir visa informacija pateikiama per vieną parą. Anksčiau to tekdavo laukti ilgiau, nes tiesiog trūko žmogiškųjų išteklių. Tai rodo, kad organizacija keičiasi, tobulėja ir prisitaiko.
– Ar tarp šaulių kalbate apie tai, kad gyvename neramiu, sudėtingu laiku? Kaip susidoroti su baime, kurią jaučia ne vienas?
– Žinoma, tokios kalbos būna. Bet būtent tam ruošiamės – treniruojamės, kad išmoktume nebijoti, išlikti ramūs krizinėje situacijoje. Pratybos tam ir skirtos – jose modeliuojamos realios situacijos.
Kuo daugiau turi žinių, tuo ramiau reaguoji į grėsmes ir netikėtumus. Jei kažkas įvyktų, bus ramiau ir pačiam, ir aplinkiniams, kai žinai, kad esi pasiruošęs, turi planą, moki veikti ir aplink yra tokie patys žmonės. Grėsmės mums visiems žinomos, bet, kaip sako šaulių šūkis: „Būk ramus ir stok į Šaulių sąjungą“.
– Šaulių sąjunga – atvira visiems? Kokių žmonių joje laukiama?
– Taip, tikrai atvira visiems motyvuotiems žmonėms, pasirengusiems skirti dalį savo laiko Tėvynei. Veiklų čia yra įvairių – kiekvienas gali rasti savo vietą. Be to, visada sveikintina asmeninė iniciatyva. Jei turi idėjų, noro, motyvacijos – gali ateiti ir kurti.
Labai daug priklauso nuo tavo entuziazmo. O kai suburi aplink save bendraminčių būrį – viskas tampa lengviau ir įdomiau. Norėčiau pakviesti žmones stoti, išbandyti save. Dabar toks metas, kai reikia veikti ir mokytis, o ne svarstyti, kad „kai ateis diena X, kažkaip išsisuksiu“.
Visi mes žinome – jei nesitreniruoji ir nesiruoši, nieko nebus. Kiekvienas šaulys žino: kai ateis sunkus metas, jis nebus vienas. Žinos, ką daryti, kur eiti, kaip padėti savo šeimai. Taip stipriname ne tik visuomenę, bet ir save.
– Ir vis dėlto, ši veikla svarbi ne tik ekstremalioms situacijoms. Ką ji duoda kasdieniame gyvenime?
– Labai daug. Pavyzdžiui, medicinos ir pirmosios pagalbos įgūdžiai – neįkainojami. Niekada nežinai, kada jų prireiks, o kai prireiks – žinosi, kaip elgtis.
Išmoksti planuoti – čia taikome operacijų planavimo principus: turi pirminį planą, bet ir alternatyvas, atsarginius variantus. Tai labai praverčia ir gyvenime.
Ir, žinoma, daug išmoksti apie išgyvenimą, karinius dalykus, komandą. Visa tai – ne tik apie dienč X, bet ir apie atsakomybę, pasirengimą.
