Spalį sukako vienuolika metų, kai marijampolietė Virginija Paludnevičiūtė-Kazlauskienė gyvena Anglijoje. Savo pirmąją dieną šioje šalyje ji įsiminė visam gyvenimui, nes tai lyg antras gimtadienis – naujo etapo pradžia.
Dabar Virginijai šešiasdešimt dveji, o tada, kai nusprendė atvykti laimės ieškoti į Londoną, jai buvo penkiasdešimt vieneri.
Visus tuos metus energinga, vietoje nenustygstanti moteris girdėjo nuostabas – esą tokiame brandžiame amžiuje jau per vėlu ką nors keisti.
Bet ji nepasidavė ir ėjo savo keliu.
„Gal man nelabai skaudėjo širdį, kadangi visa mano šeima buvo išvykusi: ir dukra, ir anūkas, ir aš. Tai gal tik tiek. Bet kai atvyksti į kitą šalį, tai vis tiek viskas nauja. Sunku buvo iš pradžių. Gal psichologiškai sunku“, – „Emigrantams“ prisipažino Virginija.
Jos teigimu, sunkiausia buvo dėl kalbos, kurią ji anksčiau studijavo, atrodo – mokėjo, bet, kai tik teko pradėti bendrauti Anglijoje, kažkas „užsiblokuodavo“, ir lietuvė tepasakydavo „thank you“ (angl. ačiū).
Anglijos sostinėje Virginija susikūrė visai kitokią aplinką, nei turėjo Lietuvoje. Čia ji net buvo apdovanota garbingu žaviausios ponios titulu. Bet, kad viso to pasiektų, lietuvė turėjo pasistengti.
Anglijos sostinėje Virginija susikūrė visai kitokią aplinką, nei turėjo Lietuvoje. Čia ji net buvo apdovanota garbingu žaviausios ponios titulu. Bet, kad viso to pasiektų, lietuvė turėjo pasistengti.
Nėra darbo, kuris jai būtų bjaurus ar per sunkus. Kad susikurtų tvirtą pagrindą po kojomis, ji darė viską, ką sugebėjo. Ir iki šiol valo namus, prižiūri senukus ir mažus vaikus.
„Septynerius metus nebuvau Lietuvoje, – sako „Emigrantų“ pašnekovė. – Labai daug dirbau. Man reikėjo pinigų. Nes Lietuvoje turiu išlaikyti butą, jo 10 metu, žinokit, niekam nenuomojau. Vis galvojau, kad sugrįšiu greitai, o kaip tada įleisi žmogų“, – pasakoja emigrantė.
Virginijai skaudu girdėti, kai kas nors Lietuvoje emigrantus pavadina šalies išdavikais. Ji gimtinę myli visa širdimi ir niekada jos nekeikia. „Tiesiog kartais aplinkybės taip sukrenta, kad nelieka kitos išeities“, – sako ji.
Virginijai skaudu girdėti, kai kas nors Lietuvoje emigrantus pavadina šalies išdavikais. Ji gimtinę myli visa širdimi ir niekada jos nekeikia: „Tiesiog kartais aplinkybės taip sukrenta, kad nelieka kitos išeities.“
Lietuvoje Virginija dirbo vaikų darželio vedėjos pavaduotoja, o Londone Virginiją priėmė čia jau anksčiau spėjusi įsikurti sesuo. Ne tik suteikė jai pirmąją pastogę, bet ir rado darbo vietą.
„Atvažiavusi į Londoną, pirmiausiai dirbau viešbutyje kambarine. Tada buvau 51-erių, labai sukausi – kaip bitutė. Mažas viešbutukas buvo. Buvo šeimininkai – airis ir anglė. Bet labai pamėgo, nes sesuo dirbo ir aš. Mes lietuvaitės, mes tikrai darbščios, labai tvarkingos. Ir ten išdirbau ketverius su puse metų“, – su „Emigrantais“ dalijasi lietuvė.
Vėliau Virginija dirbo didesniame viešbutyje. Darbas nebuvo lengvas – reikėdavo labai greitai išvalyti kambarius, pašnekovės žodžiais – net per 15 minučių, o tai esanti „nesąmonė“.
