Stažuotė – jau spalį, asistentui lėšų nenumatyta
Edukologijos doktorantūroje studijuojanti Ugnė Žilytė turi regos negalią. Mergina savo akademinį kelią pradėjo dar 2015-aisiais. Šiuo metu U.Žilytė ne tik studijuoja, bet ir dirba Lietuvos audiosensensorinėje bibliotekoje vyresniąja specialiste tiflotyrai (tiflotyra – mokslas, nagrinėjantis, kaip padėti regėjimo negalią turintiems žmonėms mokytis, dirbti ir visapusiškai dalyvauti visuomenėje). Studijų proceso metu merginai teikiama asistento pagalba, kurios U.Žilytei prireikia maketuojant dokumentus.
Nors studentei pavyko įveikti visus barjerus akademiniame kelyje ir sėkmingai baigti bakalauro ir magistrantūros studijas, tačiau šiemet U.Žilytei tenka susidurti su nenumatytais sunkumais, mat spalį studentė turi vykti stažuotis į Heidelburgo pedagoginį institutą. Ugnei ši privaloma stažuotė turi prasidėti vos po kelių mėnesių, tačiau mergina vis dar nėra užtikrinta dėl savo ateities.
Heidelbergo pedagoginiame institute doktorantė gali ir neatsidurti, mat iškilo nenumatyta problema – valstybės teikiamoje paramoje nėra konkretaus punkto, pagal kurį būtų galima skirti lėšas tokiems atvejams. Todėl finansuoti Ugnės asistento teikiamas paslaugos jai įgyvendinant praktiką užsienyje nepavyksta. Studentė pasakoja, kad situacija kelia stresą, mat dėl neužtikrintumo tenka svarstyti įvairias alternatyvas, tarp kurių ir stažuotės atidėjimas kitiems metams ar bandymas ieškoti asmeninių finansų asistento išlaidoms padengti.
Vilniaus universiteto atstovė žiniasklaidai Liudmila Januškevičienė situaciją komentuoja glaustai.
„Asistento finansavimo klausimus turėtų komentuoti valstybinės institucijos, kurios juos skiria“, – rašo darbuotoja.
U.Žilytei Valstybinis studijų fondas skyrė 1500 eurų, ši suma skirta skrydžio bilietams ir pragyvenimo išlaidoms. Valstybinių institucijų dokumentuose atskirų išlaidų asistento finansavimui nenumatyta. Asistento finansavimo užsienyje klausimu padėti negali nei minėtasis fondas, nei Asmenų su negalia teisių apsaugos agentūra. Priežastimi įvardijamas faktorius, kad tokios finansavimo eilutės fondų įsakymuose nenumatyta.
Specialieji poreikiai reikalauja specialių priemonių
Daktaro laipsnio siekianti edukologijos studentė U.Žilytė tvirtina, kad po trisdešimties metų yra pirmoji neregė doktorantė, tad pasitaiko sunkumų pritaikant studijas prie individualių jos poreikių. Daug paskaitų vyksta gyvai, nors, jos nuomone, būtų galima tas pačias paskaitas pravesti ir nuotoliu.
„Mano nuomone, žmonės nepratę, kad, pavyzdžiui, per Teams platformą galima suskirstyti studentus į kambarius. Viską galima šiais laikais padaryti nuotoliu, tiesiog manau, kad tam reikia turėti techninių žinių“, – teigia U.Žilytė.
Pasak studentės, kai kuriems dėstytojams trūksta motyvacijos gilintis į žmonių, turinčių negalią, poreikius. Jos nuomone, situacijai pagerinti reikalingas tiek dėstytojų požiūrio keitimas, tiek platesnis skaitmeninių priemonių naudojimas. Taip studentams, turintiems specialiųjų poreikių, nereikėtų judėti per kelis fakultetus, esančius skirtingose miesto vietose.
Be to, praverstų ir kai kurių dokumentų rengimo reikalavimų keitimas, nes, anot U.Žilytės, žmonėms, turintiems disleksiją, regėjimo negalią, tarkim, sunkiai įskaitomas įprastas dokumentinis Times New Roman šriftas.
Viską galima šiais laikais padaryti nuotoliu, tiesiog manau, kad tam reikia turėti techninių žinių.
Biurokratinės kliūtis, anot studentės, ir yra tai, kad labiausiai trukdo laiku atlikti paskirtas užduotis.
„Kai teikėme paraiškas etikos komisijai dėl mano daromo tyrimo atitikties etikai, viskas užtruko ilgiau, nei turėtų. Buvo tariamasi, kokį klausimyno variantą turiu nusiųsti. Jie reikalavo popierinio, mes aiškinome, kad popierinio nedarome, jiems netiko prisijungti per mano paskyrą. Dėl to viskas užtrunka, o man gali tekti vėliau gintis disertaciją arba net imti akademines atostogas“, – nerimavo doktorantė.
-
Muziejus neregių pojūčiais – po pirštais ir tarp garsų: „Nesielkite su mumis taip, tarsi būtume ypatingai trapūs“
-
Sėkmingas finišas: negalią turintis rekordininkas Gintautas Markevičius įveikė daugiau kaip 3000 km
-
Regos negalią turintys klientai laukia, kol paštomatai prabils
-
Vasaros atostogos vaikams su negalia – be pagalbos: „Mokyklos nusimeta atsakomybę“
-
Vyriausybė – už neterminuotą įpareigojimą įdarbinti bent 5 proc. žmonių su negalia
Deklaruoja lygybę, individualią pagalbą
Siekdami įvertinti Lietuvos aukštųjų mokyklų prieinamumą žmonėms su negalia, kreipėmės į pačius universitetus ir pateikėme jiems klausimus. Komentarų dėl negalios integracijos situacijos iš keturių aukštojo mokslo įstaigų, į kurias kreipėmės (Mykolo Romerio universitetas, Kauno technologijos universitetas, Vilnius Tech bei ISM Vadybos ir ekonomikos universitetai), iki publikacijos parengimo dienos negavome. Pavyko gauti atsakymus tik iš Vilniaus universiteto bei Vytauto Didžiojo universiteto.
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) negalios reikalų vyr. koordinatorė Miglė Janušauskaitė teigia, kad VDU „nuolat siekiama atsižvelgti į individualius poreikius bei sudaryti vienodas sąlygas visiems studijuojantiems asmenims“: „VDU iki šiol garsėja kaip socialiai atsakingas universitetas, kuris šiandien vadovaujasi žmogaus teisėmis grįstu negalios modeliu ir įgyvendina „Įtraukių galimybių universiteto“ negalios politiką“.
Koordinatorė prideda, kad universitete kiekvieno studento situacija vertinama atskirai, o studijų ir apgyvendinimo sąlygų sprendimai ieškomi bendraujant su įstaigos administracija.
Pasak M.Janušauskaitės, stažuotės metu studentai su negalia ar individualiaisiais poreikiais turi galimybę gauti papildomą finansavimą, kuris gali padengti jų patiriamas išlaidas, susijusias su negalia ar individualiaisiais poreikiais dėl sveikatos.
Vilniaus universitetas skelbia strateginį įgyvendinimo planą „Įvairovės ir lygių galimybių strategija“ 2020-2025 metams. Šioje strategijoje pastebimi universiteto siekiai suformuoti visus įmanomus patogumus negalią turintiems studentams, viena iš tokių paslaugų yra „pagalba ruošiantis dalyvauti mainų programose“.
Į klausimą apie galimybes mainų programose dalyvauti studentams turintiems negalią ir teikiamas gyvenimo bei asistentų išlaidų kompensacijas, universitetas atsakė pateikdamas nuorodą į reikalavimus kompensacijai gauti. Apie užtikrintą finansavimą asistentui paminėta nebuvo.
Prisimenant U.Žilytės iškeltus klausimus dėl asistento išlaidų kompensavimo praktikos metu užsienyje, pastebėtina, kad aukštosios mokyklos iki šiol negali pateikti vieningos pozicijos. Tai reiškia, kad negalią turintiems studentams nėra užtikrinama, jog jie galės atlikti privalomas praktikas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti Lietuvos studentai. Ši situacija kelia klausimų dėl lygių galimybių užtikrinimo aukštajame moksle.
Pagalba iš valstybės ribota
Nors oficialios strategijos ir liudija universitetų pastangas pritaikyti studijų aplinką pagal individualius poreikius, tačiau kai kurių pastatų fizinis prieinamumas studentams gali kelti iššūkių. Nepriklausomos ekspertės Linos Garbenčiūtės teigimu, būsimi studentai neretai renkasi studijas (tarkim, jei tai yra tik fizinė negalia) ne pagal studijų programą, o pagal fizinius pastatus, kurie yra prieinami.
„Situacija sunki, bet fakultetai, kurie yra naujai statomi ir restauruojami, jie iš esmės statomi jau pagal visus reikalavimus“, – patikslina L.Garbenčiūtė.
Iš finansinės pusės – valstybė prisideda prie aukštojo mokslo prieinamumo. Įsteigti įvairiausi fondai, kurių dėka tikrai nemažai negalią turinčių studentų(-čių) gauna stipendijas, kurias panaudoja siekdami aukštojo mokslo. Tačiau į finansinę paramą gali pretenduoti tik tie studentai, kuriems nustatytas mažesnis nei 45 proc. dalyvumo (darbingumo) lygis. Žinoma, pinigai dažniausiai būna panaudojami paslaugoms gauti – asmeniniam asistentui, kuris padeda orientuotis aplinkoje, jei reikia, pasirūpina studento poreikiais ar gelbėja atliekant kasdienes funkcijas. Šioms išlaidoms padengti teikiamas ir Europos Sąjungos finansavimas.
Iš valstybės nėra skiriamos papildomos lėšos aukštųjų mokyklų prieinamumo gerinimui, todėl tai tampa pačių aukštųjų mokyklų atsakomybe.
„Lietuvoje (situacija – aut. past.) iš esmės yra palikta pačių universitetų atsakomybei, tai reiškia, kad jeigu tu turi vieną studentą, kuris stoja į tavo universitetą, tai iš esmės turi pats surasti visas lėšas ir finansus, kad pritaikytum aplinką. Iš valstybės nėra skiriamos papildomos lėšos aukštųjų mokyklų prieinamumo gerinimui, todėl tai tampa pačių aukštųjų mokyklų atsakomybe“, – komentuoja L.Garbenčiūtė.
Metai darbo ruošiant strateginius planus ir juos įgyvendinant, europiniai finansavimo šaltiniai ir ne per seniausiai gautas naujas Europos Sąjungos projektas iki 2029 metų garantuoja platesnio masto studentų(-čių) su negalią integraciją į akademinį gyvenimą.
Deja, nors kasmet į universitetą įstoja jaunuolių, turinčių negalią ir individualių poreikių, tik tam tikra dalis jų baigia pasirinktas programas. Tai kelia klausimų, ar tikrai dabartinėmis sisteminėmis priemonėmis įmanoma užtikrinti žmonių su negalia visapusišką integraciją.
Ar tik neužmigo ant „laurų“?
Šiuo metu magistro laipsnio siekianti buvusi Lietuvos Respublikos Seimo narė Monika Ošmianskienė dalijasi savo patirtimi apie tai, ką reiškia studijuoti Vilniaus universitete turint judėjimo negalią. Pati magistrantė šiuo metu studijuoja Sistemų biologiją, o pačią programą vertina teigiamai: „Aš jiems esu iššūkis, bet turiu pasakyti, kad tikrai studijas stengiamasi padaryti prieinamas ir aš rimtesnių problemų nepatiriu“.
Kalbėdama apie infrastruktūrinę situaciją pati magistrantė pamini, kad Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras yra puikiausiai pritaikytas pastatas studentams turintiems negalią, tačiau ne visi fakultetai Vilniaus universitete gali pasidžiaugti tokiais suteikiamais patogumais.
Aš jiems esu iššūkis, bet turiu pasakyti, kad tikrai studijas stengiamasi padaryti prieinamas ir aš rimtesnių problemų nepatiriu.
Iš savo prisiminimų Monika Ošmianskienė pasakoja, kad dar jai būnant bakalauro studente Matematikos ir informatikos fakultete vadovybė dėl pastato nepritaikymo negalią turintiems studentams atsakydavo „laukiame renovacijų“.
„Ir taip tęsiasi jau 20 metų“, – pamini kalbėtoja.
Vilniaus universitetas turi tikrai reikšmingą istorinę svarbą tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje. Tačiau M.Ošmianskienės manymu, Vilniaus universitetas yra užmigęs ant „laurų“.
„Vilniaus universiteto vadovybei trūksta valios išspręsti seniai egzistuojančias problemas užtikrinant kokybiškų studijų suteikimą savo bendruomenės nariams. Net ir atsiimant diplomą patekti į Šv. Jonų bažnyčią iškyla sunkumų“, – pamini M.Ošmianskienė.
Pašnekovės įsitikinimu, didžiausią savo darbą universitete atlieka būtent negalios reikalų koordinatoriai, kurie rūpinasi, kad negalią turintys studentai būtų integruojami į universiteto gyvenimą.
Tobulėti dar yra kur
Pasak pačių studentų su negalia, jų įtrauktis į akademinę bendruomenę jiems tapo be galo svarbiu jų gyvenimo etapu.
„Studijose matau didelę prasmę, jaučiuosi prisidedanti prie žmonių su regos negalia įtraukiojo ugdymo. Viena iš mano svajonių yra tapti dėstytoja. Noriu kitiems žmonėms pasakoti apie įtrauktį“, – savo akademinio kelio reikšmę akcentuoja U.Žilytė.
Pasak jos, ją itin domina ir džiugina įvairūs tyrimų rezultatai, iš kurių matyti, kad žmonių su negalia įtrauktis mūsų šalyje gerėja: „Man labai gera būti akademinėje aplinkoje, čia turiu daug galimybių, išvykimas į užsienį yra viena iš jų“.
Viena iš mano svajonių yra tapti dėstytoja. Noriu kitiems žmonėms pasakoti apie įtrauktį.
Nors statistikos apie tai, kiek žmonių su negalia kasmet bando stoti į universitetą, nėra, tačiau remiantis Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros (ANTA) duomenimis, galima matyti, jog universitetai vidutiniškai skyrė 222 išmokas asmenims su negalia per pastaruosius 3 metus.
Kasmet augantis gaunamų paraiškų finansavimui skaičius liudija ne tik pažangą, bet ir primena apie atsakomybę, kurios turi imtis aukštosios mokyklos bei valstybė. Kiekvienas jaunas žmogus, siekiantis žinių, turi teisę ne tik mokytis, bet ir jaustis vertinamas.
„Formalių gėrėjimų“ sistemoje nepakanka – šiandien būtina ne tik klausytis, bet ir išgirsti tuos, kurių balsas iki šiol nebuvo girdimas. Pokalbiai su respondentėmis atskleidžia, kad integracija nors ir vyksta, tačiau ji vis dar nėra visapusiška. Nepaisant pažangos, aukštajame moksle išlieka stagnacijos užtikrinant lygias galimybes finansinių išteklių, dėstytojų kompetencijų, technologijų ir infrastruktūros srityse.
