Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz miestą pažino ne tik kaip politikas ar vadovas, o ir kaip žmogus, dirbęs branduolinės energetikos širdyje. Pokalbis su E.Galaguz – apie Visagino praeitį, dabartį ir kas laukia ateityje.
– Visaginas, matyt, ne tas miestas, į kurį plūsta turistai. Nėra gilios atminties ar senamiesčio, bet yra stereotipų. Kokie jie?
– Vienas dažniausių – rusų miestas. Tačiau tai klaidinga. Visaginas – rusakalbis, o ne rusų miestas. Nors ši kalba čia suprantama ir vartojama, tarp gyventojų – kelios dešimtys tautybių.
Yra ir ne visiems žinomų faktų. Visaginas – miestas, kuriame daugiausiai žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Ypač techninėje, inžinerinėje srityje, todėl matau tikrai didelį potencialą.
Turime stiprią edukacinę sistemą, geras mokyklas. Labai didžiuojamės savo profesinio ugdymo centru – jis jau daugelį metų vertinamas kaip geriausias Lietuvoje. Bendraujant su didžiuoju verslu – „Continental“, „Intersurgical“, „General Electric“ – visada išgirstame tą patį: pas mus parengiami puikūs specialistai.
Taip pat yra stipri kūrybos ir menų akademija, kurios pavydėtų ne vienas miestas – dėstytojai tikrai aukšto lygio. Veikia aktyvus Trečiojo amžiaus universitetas.
Neseniai atidarėme inovacijų klasterį. Tai – galimybė žmonėms, kurie nori pradėti veiklą, bet neturi sąlygų. Jie gali pasinaudoti esama infrastruktūra ir vystyti savo idėjas.
Visaginas – rusakalbis, o ne rusų miestas.
Visaginui vis dar trūksta stipresnio komercinio pagrindo. Miestas buvo statomas kaip atominės elektrinės „palydovas“, todėl komercijos vystymuisi tiesiog nebuvo skirta daug dėmesio. Dabar tai reikia keisti – turime mokytis save pristatyti. Yra kuo didžiuotis, ką parodyti.
– Kokių svajonių turi miestas?
– Ne tik svajonių, bet ir aiškių siekių. Šiandien esame įvardyti kaip antrasis ekonominės plėtros centras Utenos regione. Kartu su Ignalina ir Zarasais įkūrėme funkcinę zoną – VIZA (Visaginas, Ignalina, Zarasai).
Turime konkretų veiksmų planą ir nuosekliai juo vadovaujamės. Vienas pagrindinių prioritetų – aukštos pridėtinės vertės pramonės plėtra. Kol kas sekasi visai neblogai.
Šiandien kalbame apie tai, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymas – ne tik infrastruktūros uždarymas, bet ir naujos galimybės. Galime kurti pramonę šalia elektrinės, pasitelkdami jau esamą bazę ir stiprų žmogiškąjį potencialą. Tai mūsų stiprybės – jos padeda augti.
– Jūs į Visaginą atvykote kaip atominės elektrinės specialistas ir jame likote. Kodėl? Kuo jums patiko šis miestas?
– Vadinu save visaginiečiu – iš meilės šiam miestui. Esu gimęs Alytuje, mokiausi Kaune ir atvykau į Visaginą kaip jaunas specialistas. Buvau vienas iš pirmosios „nacionalinių kadrų“ laidos, atvykusios eksploatuoti atominės elektrinės.
Visada domino technologijos, mokslas – o Visaginas man buvo aukštųjų technologijų, aukštos pridėtinės vertės miestas.
Dabar džiugina ne tik technologijos – žmonės čia siekia ne tik profesinės kartelės, bet ir kultūros. Kai matai pilnas renginių sales, kai į Visaginą atvyksta aukšto lygio atlikėjai – baletas, teatras – jauti, kad miestas gyvas kultūrine prasme. Ir tai labai džiugina.
Manau, visada liksiu visaginiečiu. Sunku paaiškinti ryšį su šiuo miestu – jį reikia pajausti.
Pažįstu daug žmonių, kurie atvyksta pirmą kartą ir įsimyli Visaginą. Galbūt iš karto sužavi žalia aplinka – čia daug gamtos, švaros, erdvės.
Tačiau miestas žalias ne tik pažodžiui. Branduolinė energetika šiandien pripažinta kaip žalioji, bet Visaginas žalias ir perkeltine prasme – tai miestas, leidžiantis augti, kurti, įgyvendinti idėjas.
Daugiakultūrinė visuma, kur skirtingos tautinės bendrijos randa savo vietą, erdvę vystytis ir reikštis.
– Teko girdėti, kad pats miestas turėjo būti drugelio formos. Tai mitas ar tiesa?
– Daug kas apie tai kalba, bet architektai šio fakto neprisimena. Manau, kažkam miesto planas tiesiog pasirodė panašus į drugelį. Mitas gražus – jei kam primena drugelį, tebūna drugelis.
– Daugeliui Visaginas įdomus būtent dėl atominės elektrinės – kartais čia vyksta ekskursijos. Jūs joje dirbote, tad jei būtumėte gidas – ką įdomaus ir negirdėto papasakotumėte svečiams?
– Gal apie sapnus? Vienas įdomus dalykas – kai prie valdymo pulto esi dirbęs penkerius ar daugiau metų, dauguma buvusių operatorių pasakoja tą patį sapną. Jo siužetas paprastas: kažkas nutinka, apsidairai – o visi kolegos miega. Bandai šaukti, kad avarija, bet negali pajudėti. Tarsi košmaras.
Pasikartojantis sapnas – psichologinio nuovargio ženklas, nes darbas valdymo pulte – labai atsakingas.
Beje, dar vienas įdomus faktas, apie kurį žmonės dažnai nežino: viena pamaina buvo sudaroma ne bet kaip – žmonės atrenkami pagal psichologinius testus. Kitaip tariant, pamainos nariai turėjo būti panašaus būdo, kad dirbdami kartu nekonfliktuotų, gerai sutartų. Tai svarbu, jei nutiktų kritinė situacija.
– Elektrinėje darbai dar nesibaigia. Kodėl uždarymo procesas trunka taip ilgai?
– Iki šiol ten dirba apie 1500 darbuotojų. Pats uždarymo procesas turi du etapus: pirmasis – energetinis sustabdymas, antrasis – visiškas objekto išmontavimas. Energetiškai elektrinė buvo sustabdyta dar 2010 metais.
Po to prasidėjo eksploatacijos nutraukimo darbai: reikia pastatyti panaudoto branduolinio kuro saugyklas, radioaktyviųjų atliekų tvarkymo kompleksus, taip pat atlikti daugybę kitų, su tuo susijusių, itin preciziškų procedūrų.
Išmontavimo darbai – sudėtingi. Jie reikalauja ne tik aukšto atsargumo lygio, bet ir specialaus išsilavinimo bei griežtų saugos standartų. Tenka dirbti su sistemomis, kurios veikė radioaktyvioje aplinkoje – o tai gerokai sudėtingiau nei įprastomis sąlygomis.
Šie darbai dar tęsis ne vienerius metus.
– Kalbama ir apie paslaptingą mygtuką, kuris gali sustabdyti reaktorių. Ar tikrai?
– Mygtukų buvo trys. Černobylyje pagrindinis reaktoriaus stabdymo mygtukas vadinosi AZ5, pas mus – AZ1. Tačiau skirtumas ne tik pavadinime. Mūsų reaktorius – pusantro karto galingesnis nei Černobylio.
Kiekviename valdymo pulte buvo galimybė visiškai sustabdyti reaktorių, jei tik operatorius mato, kad kažkas vyksta ne taip. Bet tokios būtinybės niekada nekilo.
Tikrai verta pasididžiuoti Lietuvos požiūriu į atominės elektrinės saugą. Jau nepriklausomybės laikais buvo aiškiai suprasta, kokią įtaką turi žmogiškasis faktorius – kaip tokiame sudėtingame objekte svarbu darbo kultūra, žmonių išsilavinimas ir griežtas saugos taisyklių laikymasis.
Galiu atsakingai pasakyti: Ignalinos atominė elektrinė veikė beveik visą savo projektinį laikotarpį ir neturėjo jokių rimtų incidentų, dėl kurių būtų galima suabejoti jos saugumu. Lietuvos požiūris į branduolinę energetiką buvo teisingas ir gali būti pavyzdžiu kitoms valstybėms, kurios galvoja, kad branduolinis reaktorius – tai tik paprastas „virdulys“.
– Kodėl elektrinė pavadinta Ignalinos atomine, o ne Visagino?
– Iš pradžių ją planuota pavadinti Drūkšio elektrine – pagal šalia esantį ežerą. Tačiau galiausiai buvo pasirinktas Ignalinos pavadinimas, tikėtina todėl, kad tuo metu vietovė geografiškai priklausė Ignalinos rajonui. Kartais kildavo ir kuriozinių situacijų – kartą bičiuliai, važiavę pas mane į svečius, ieškojo gatvės... Ignalinoje, o ne Visagine. Nuvyko net 44 kilometrus ne į tą pusę.
Kalbant apie Visaginą – viskas prasidėjo nuo Dūkšto gyvenvietės. Būtent ten atvyko pirmieji statybininkai. Miestas augo palaipsniui – vyko dinamiškos statybos, viskas kilo sparčiai. 1971 metais buvo priimtas sprendimas statyti elektrinę, o jau 1983 metais veikė pirmasis blokas. Statyba buvo grandiozinė – tuo pat metu iškilo ir ligoninė, ir vaikų darželiai, mokyklos.
Šiandien neretai sulaukiu klausimo: kodėl Visaginui reikia tiek daug investicijų į infrastruktūrą? Kodėl keliai prasti? Atsakymas labai paprastas – viskas buvo pastatyta vienu metu, tad ir dėvisi sinchroniškai. Šiemet miestui sukanka 50 metų – natūralu, kad daug kas jau reikalauja atnaujinimo.
Tikiuosi, kad pavyks remontuoti taip pat sparčiai, kaip kažkada statėme. Žinoma, neužteks vien miesto resursų – reikės ir centrinės valdžios pagalbos.
Beje, pats Visagino pavadinimas kilęs nuo ežero, šalia kurio įsikūręs miestas. Įdomu tai, kad istorikai archyvuose rado pirmąjį „Visagino“ paminėjimą prieš penkis šimtus metų – kalbant apie ežerą. Tad kartais juokaujame: jei atsirastų dar senesnis įrašas – galėtume sakyti, kad esame vyresni už Zarasus!
– Kiek gyventojų šiandien gyvena Visagine?
– Jis buvo planuotas daugiau nei 35 tūkstančiams gyventojų. Šiuo metu – apie 21 tūkstantis, bet džiugu, kad skaičius auga – buvo sumažėję iki 17 tūkstančių.
Visaginas vystosi: pirmą kartą istorijoje kuriamas nuosavų namų kvartalas. Tai išskirtinis dalykas – mieste niekada nebuvo individualių namų rajono. Šiandien žmonės perka sklypus, planuojama apie šimtą naujų namų.
Miestas keičiasi, auga.
