– Kodėl pasirinkote likti Visagine? Jauni žmonės dažnai išvažiuoja į didelius miestus, savo ateitį sieja su sostine.
Anastasija: Kiekvienas žmogus turi savo priežastį. Mūsiškė – šeima. Kai nusprendėme gyventi kartu, galvojome apie ateitį, kur auginsime vaikus. Svarstėme pasirinkti Vilnių, bet pagalvojome apie atstumus, kamščius, žmonių minią... Gal dėl to, kad čia užaugome – mums triukšmas ir spūstis tiesiog trukdytų. Nėra kuo kvėpuoti. Čia auginti vaikus labai patogu, labai lengva. Net neįsivaizduoju, kaip gyventume, pavyzdžiui, Vilniuje. Laiko sau nerastume, o galimybių, paradoksalu, turėtume net mažiau nei dabar.
Antonas: Pridėčiau, kad ne tik dėl vaikų, tačiau ir dėl šeimos platesniame kontekste. Mūsų tėvai Visagine. Po kelionės Kaukaze daug mąstėme, kas yra šeima. Suvokėme: galimybė gyventi kartu su tėvais – labai svarbus dalykas. Ne šiaip niuansas. Ir, aišku, mūsų veikla – esame arti gamtos, organizuojame aktyvų poilsį, abu su Anastasija dirbame turizmo srityje. Šis kraštas mums pažįstamas nuo vaikystės. Galimybė išvažiuoti kitur buvo, bet noras pasilikti, atiduoti save šiam miestui ir pristatyti jį kitiems – stipresnis.
– Kaip ne visaginiečiui apibūdintumėte savo miestą?
Anastasija: Tai kontrastų miestas, labai savotiškas – bet gerąja prasme. Jame galima atrasti įdomių dalykų, kurių nesitiki pamatyti.
– Po tiek metų jums patiems vis dar įdomu?
Anastasija: Taip, įdomu. Kai įsižiūri, pamatai detales. Tada supranti, kiek visko daug. Svarbus gebėjimas pastebėti. Visaginas – smalsiems žmonėms.
Vienas iš pavyzdžių – trys centre esantys namai, kuriuos vietiniai vadina „mama, tėtis ir aš“. Jie skiriasi aukščiu, pastatyti tarsi laiptukais: žemiausias – „vaikas“, vidurinysis – „mama“, o aukščiausias – „tėtis“.
Kosmoso gatvėje stovi seniausias Visagino pastatas. Iš pradžių tai nebuvo gyvenamasis namas – jame įsikūrė viskas, ko reikėjo besikuriančiam miestui: atominės elektrinės administracija, poliklinika, vaikų darželis. Tuo metu pirmieji gyventojai dar gyveno mediniuose „barakuose“, esančiuose už dabartinės miesto teritorijos – laikinuose būstuose, kol vyko statybos. Miestas buvo pastatytas maždaug per penkiolika metų.
Iš pirmo žvilgsnio Visaginas gali pasirodyti kaip įprastas gyvenamasis kvartalas. Bet kada pradedi žiūrėti į detales – supranti, kiek viskas apgalvota ir kaip išradingai padaryta. Pavyzdžiui, skirtingi balkonų raštai – tik viena iš daugelio smulkmenų. Kai miestas buvo statomas, architektai turėjo bendrą planą, bet dirbo su tuo, kas buvo prieinama, kokias medžiagas pavykdavo gauti. Jie turėjo prisitaikyti – ir tuo Visaginas įdomus.
Antonas: Atkreipčiau dėmesį į žmones – miesto gyventojus. Jie yra mūsų gyva istorija. Visaginas – jaunas miestas. Kai apie kitas vietas sakome: „istoriškai taip susiklostė“, tai čia istorija vis dar gyva. Iš pirmų lūpų galima sužinoti daug.
– Ar pasikeitė jis per laiką, kol čia gyvenate?
Anastasija: Taip, jis keičiasi, tvarkosi. Atsirado daugiau gatvės meno projektų, padaugėjo renginių. Matau pozityvius pokyčius.
Antonas: Kitas pokytis – daugiau žmonių kalba lietuviškai, ypač jaunimas. Man tai labai patinka.
– Jūsų tėvai – skirtingų tautybių, o ir pats Visaginas – įvairiatautis. Kaip jame augote jūs?
Anastasija: Kai po mokslų išvykau į Jungtinę Karalystę ir manęs klausdavo, kas esu, atsakydavau: Lietuvos rusė. Esu gimusi Lietuvoje ir mes tikrai labai skiriamės nuo kitų rusų. Lietuvos aplinka formavo mūsų pasaulėžiūrą.
Antonas: Vaikystėje daug pasirinkimo nebuvo – mokykloje viskas vyko rusų kalba, skaitėme rusų literatūrą. Bet vėliau atradau save kaip vietinį žmogų – tą, kuris pažįsta šį kraštą ir čia veikia. Visagine gyvena įvairių tautybių žmonės: lenkai, totoriai, rusai, lietuviai. Kartais, kai pirmą kartą nueinu pas ką nors – sveikinuosi keliomis kalbomis, o paskui stebiu, kaip kas atsako.
Anastasija: Mes stengiamės, kad ir mūsų vaikai žinotų, kur gyvena – tai Lietuva. Norime, kad jie pažintų šios šalies kultūrą, vertybes. Neseniai vyresnioji dukra dalyvavo eilėraščių konkurse – mokytoja parinko patriotinį kūrinį apie tėviškę. Ji labai gražiai perskaitė.
Antonas: Svarbu, kad vaikai žinotų, kur jie auga, pažintų savo aplinką ir ją įsimylėtų. Tai, kas įvyksta vaikystėje – lieka. Aš, tarkime, daug laiko praleisdavau gamtoje: grybavome, rengdavome piknikus, plaukiojome valtimi. Dabartinė mano veikla taip pat susijusi su gamta.
– Kaip Visagine sutaria skirtingų tautybių žmonės?
Antonas: Puikiai. Yra daug mišrių šeimų. Geras pavyzdys – jei atvažiuoji į nepažįstamą miestą, eik į turgų: ten pamatysi, kaip žmonės bendrauja, kokia bendruomenė. Manau, Visagine žmonės labai draugiški.
– Sakoma, kad Visagino žmones jungė atominė elektrinė. Nors ji vis dar veikia, priimtas sprendimas ją uždaryti. Kas jungia žmones dabar?
Antonas: Vaikai, naujos kartos. Esu tuo įsitikinęs. Kai žmonės čia atvyko, elektrinė buvo ilgam laikui – ne porai metų, o su perspektyva vaikams, anūkams. Jie atvažiavo turėdami tą viziją. Dabar situacija pasikeitusi – vieni išvyko, kiti liko, nes prisirišo prie šio krašto. Jis tapo savas, mylimas, nors ir nėra jų gimtoji žemė.
Anastasija: Šiandien žmonės sąmoningai renkasi, kur gyventi. Atsirado galimybė dirbti nuotoliniu būdu. Visaginas pakankamai mažas, kad čia būtų patogu, bet tuo pačiu jame yra visos reikalingos paslaugos – tiek šeimoms su vaikais, tiek be jų. Žmonės, kurie grįžta į Visaginą, tai daro sąmoningai. Toks buvo ir mūsų sprendimas. Beje, aš taip įsivaizduoju Visagino ateitį – tai bus laisvai samdomų specialistų, freelancer’ių, miestas.
– Jūsų nuomone, kodėl verta važiuoti į Visaginą? Ką čia pamatyti?
Anastasija: Dėl atominės elektrinės – tikrai verta. Greitu metu šio paveldo gali nebelikti, tad rekomenduočiau atvykti, kol dar galima.
– O jei žmonės bijo radiacijos?
Anastasija: Bet čia jos nėra. Prie pagrindinio įėjimo likęs matuoklis, kuris realiuoju laiku rodo radiacijos lygį. Be to, galima pasitikrinti ir internete. Mūsų mieste radiacijos lygis net mažesnis nei Vilniuje. O oras – labai grynas. Man patinka, kad miestas taip arti gamtos: vos kelios minutės – ir tu jau miške, prie ežero.
Antonas: Miestas miške, miškas mieste. Grynas oras – tikrai numeris vienas. Pritariu Anastasijai dėl atominės elektrinės. Ir dar – pažįstu menininkų, kurie atvažiuoja čia tiesiog ieškodami ramybės. Šis miestas įkvepia. Vakare, jei pasivaikščiotume po Visaginą, pasitiktų tyla ir ramybė. Visai kitas tempas, daug erdvės pasivaikščioti.
Mano veikla taip pat susijusi su gamta. Kai ją pasirinkau, atrodė, kad tai vienintelis būdas daryti tai, kas man iš tiesų tinka. Kartą, skaitydamas savo seną dienoraštį, aptikau mintį, kuri man iki šiol labai brangi: „Kur bebūčiau – Lietuvoje ar užsienyje – visada ieškodavau vietų, kur galėčiau pabūti šalia gamtos, prisiliesti prie vandens. Ieškojau to Mančesteryje, Barselonoje, kitur. Buvo gražių vietų, bet vis pritrūkdavo ryšio su gamta. Be jo negaliu.“
Būtent tada gimė mintis sugrįžti ir savo veiklą susieti su gamta. Aplinka – išties graži, o kraštovaizdis aplink atominę elektrinę stebina – reljefai tokie įdomūs, kad man jie niekada nenusibosta.
Visaginas – įvairus, patogus, aiškiai suplanuotas miestas. Jis sportiškas ir aktyvus. Tam, kad pasiūlytum žmogui veiklų, svarbu žinoti, kas jam įdomu. Vienam gal patiktų užlipti ant stogo ir pažiūrėti į miestą iš viršaus, kitam – apsilankyti prie irklavimo bazės ar akrobatikos sporto mokykloje. Veiklos vyksta ir kultūros centre. Tačiau ne mažiau svarbu – suteikti sau teisę pabūti be veiklos. Kartais taip ir sakau žmonėms: tiesiog pabūkit.
Anastasija: Atsinaujinusi Sedulinos alėja, šviečiantis ir dainuojantis fontanas – visa tai pačiame miesto centre.
Antonas: Manau, kad ateityje Visaginas bus progresyvus miestas. Žinoma, nemažai gyventojų sensta, norėtųsi, kad atvažiuotų daugiau jaunimo. Laisvai samdomi specialistai renkasi Visaginą, bet turime pripažinti – mokyklose, ligoninėje dirba nemažai vyresnio amžiaus specialistų.
Anastasija: Savivaldybė stengiasi pritraukti jaunus žmones. Tikiu, kad jiems pavyks.
Antonas: Kitaip tariant – tie, kurie nenori čia gyventi, išvyksta. O tie, kurie atvažiuoja ir kuria miestą.
Anastasija: Tikiuosi, kad Visaginas bus aktyvesnis. Mes ir patys savo darbais siekiame, kad žmonės, ypač jaunimas, būtų pilietiški, veiklūs – prisidėtų, dalyvautų, darytų, ką gali ir kurtų pokyčius.
