Vargu ar kas nors ginčytų pačią programos idėją. Lietuvos švietimo sistema jau daugelį metų susiduria su regioniniais skirtumais, mokinių pasiekimų netolygumu, specialistų trūkumu ir įtraukties iššūkiais. Todėl investicijos į mokyklų infrastruktūrą, mokytojų kvalifikaciją ir ugdymo kokybės gerinimą yra būtinos.
Tačiau artėjant programos etapų pabaigai vis aktualesnis tampa kitas klausimas: ar buvo pakankamai vertinama, kokios konkrečios priemonės iš tiesų kuria pažangą, o kurios tik sukuria pažangos įspūdį?
Būtent čia atsiveria viena didžiausių Tūkstantmečio mokyklų programos silpnybių – vadinamoji minkštoji projekto dalis.
Infrastruktūrą pamatyti lengva, poveikį – sunkiau
Vertinant TŪM rezultatus, nesunku parodyti atnaujintas laboratorijas, STEAM centrus, modernizuotas mokymosi erdves ar naują įrangą. Tai apčiuopiami pokyčiai, kurių nauda dažniausiai akivaizdi.
Kur kas sudėtingiau įvertinti milijonus eurų kainavusias konsultacijas, mokymus, metodines programas, kompetencijų stiprinimo veiklas ir įvairias skaitmenines ugdymo priemones.
Būtent šios veiklos turėjo tapti pagrindiniu ilgalaikio pokyčio varikliu. Jei mokiniai turėjo pasiekti geresnių rezultatų, jei mokytojai turėjo dirbti efektyviau, jei mokyklos turėjo tapti stipresnės, tai turėjo įvykti pirmiausia dėl žmonių, metodikų ir ugdymo proceso.
Tačiau šiandien sunku rasti aiškių atsakymų, kurios konkrečios priemonės davė didžiausią naudą ir kaip tas poveikis buvo matuojamas.
Kai kokybę vertina pats tiekėjas
Viena ryškiausių problemų išryškėjo diskusijose dėl įvairių virtualių mokymo priemonių, kurios buvo naudojamos ir TŪM veiklose.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateikta informacija atskleidžia, kad nuo 2024 metų vasario virtualiųjų mokymo priemonių turinys nacionaliniu lygmeniu nebuvo vertinamas, o mokyklose naudojamų priemonių kokybę faktiškai vertino patys leidėjai, savo nuožiūra arba pasitelkę ekspertus.
Tai reiškia, kad valstybė finansavo veiklas, kurių dalis rėmėsi priemonėmis, neturėjusiomis nepriklausomo kokybės įvertinimo.
Formaliai atsakomybė už turinį tenka leidėjui. Tačiau kai kalbama apie viešosiomis lėšomis finansuojamą švietimo politiką, vien formalaus atsakomybės perkėlimo nepakanka.
Jei valstybė investuoja dešimtis milijonų eurų į ugdymo kokybės gerinimą, ji turėtų gebėti atsakyti, ar naudojamos priemonės yra veiksmingos ne tik reklaminėje medžiagoje, bet ir realiame ugdymo procese.
„Scoolsy“ atvejis atskleidė sisteminę problemą
Daugiausia dėmesio sulaukė platformos „Scoolsy“ istorija. Tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra vieno konkretaus produkto problema. Šis atvejis svarbus todėl, kad jis puikiai iliustruoja bendresnę problemą.
Paaiškėjo, kad priemonė buvo paskelbta Švietimo portale, kai kurios mokyklos ją naudojo ir įsigijo, dalis – ir iš TŪM lėšų. Tačiau ministerija patvirtino, kad nacionalinis šios priemonės turinio vertinimas nebuvo atliktas.
Dar daugiau – pati ministerija pripažįsta, kad Švietimo portale paskelbtos virtualiosios mokymo priemonės nėra laikomos kokybiškesnėmis už tas, kurios ten apskritai neskelbiamos.
Tai reiškia, kad mokyklos ir visuomenė galėjo turėti lūkestį, jog oficialioje valstybės sistemoje pateikta priemonė yra bent minimaliai patikrinta, nors realiai tokio vertinimo nebuvo.
Problema čia ne viena platforma. Problema yra tai, kad nėra aišku, kiek dar panašių priemonių buvo finansuojama remiantis daugiau pasitikėjimu tiekėju nei nepriklausomu įrodymu apie jų veiksmingumą.
Veiklos rodikliai nėra ugdymo rezultatai
TŪM programoje gausu rodiklių apie dalyvavimą veiklose, mokymuose, konsultacijose ir kompetencijų stiprinime. Tačiau šie rodikliai dažnai matuoja procesą, o ne rezultatą.
Galima surengti šimtus mokymų ir tūkstančius konsultacijų. Galima pateikti įspūdingas dalyvių statistikas ir išsamias ataskaitas. Tačiau visa tai dar neįrodo, kad mokiniai pradėjo geriau mokytis.
Švietimo sistemoje jau seniai egzistuoja rizika supainioti aktyvumą su poveikiu.
Jeigu pagrindiniu vertinimo kriterijumi tampa tai, kiek žmonių dalyvavo veiklose, natūraliai atsiranda paskata generuoti skaičius. Tačiau pagrindinis klausimas turėtų būti kitas: ar po šių veiklų pagerėjo mokinių rezultatai?
Būtent šioje vietoje TŪM poveikio vertinimas kol kas atrodo nepakankamai įtikinamas.
Apklausos negali pakeisti įrodymų
Dar viena problema – pasitenkinimo apklausų sureikšminimas.
Kai kurios ugdymo priemonės savo efektyvumą grindžia mokinių ar mokytojų vertinimais. Tai gali būti naudinga papildoma informacija, tačiau ji negali tapti pagrindiniu kokybės įrodymu.
Jeigu penktokų klausiama, ar jiems patiko naudotis tam tikra platforma, tai neatsako į klausimą, ar pagerėjo jų matematikos, skaitymo ar gamtos mokslų pasiekimai.
Dar svarbiau, kad visuomenė dažnai nemato nei apklausų metodikos, nei klausimų formuluočių, nei duomenų analizės principų. Todėl skelbiami rezultatai yra sunkiai patikrinami.
Švietimo politika neturėtų būti grindžiama tuo, ar mokiniams buvo įdomu. Ji turėtų būti grindžiama tuo, ar mokiniai išmoko daugiau.
Didžiausias klausimas – kur įrodymai?
TŪM programoje numatyti ambicingi siekiai: mažinti pasiekimų skirtumus, gerinti lietuvių kalbos ir matematikos rezultatus, stiprinti įtrauktį.
Tai teisingi tikslai.
Tačiau kuo didesnės investicijos, tuo svarbesnis tampa klausimas, kokiais įrodymais remiamasi vertinant sėkmę.
Jeigu po kelerių metų negalime aiškiai parodyti, kurios mokymo priemonės, kurie mokymai ar kurios konsultacijos davė didžiausią naudą mokinių rezultatams, kyla pagrįsta abejonė, ar poveikio vertinimas buvo pakankamas.
Ypač kai pati ministerija pripažįsta, kad virtualiųjų mokymo priemonių kokybės kontrolės mechanizmą reikia stiprinti.
TŪM verta tęsti, bet ne tokiu pačiu būdu
Būtų klaida iš šių problemų daryti išvadą, kad pati Tūkstantmečio mokyklų programa buvo nereikalinga. Daugelis mokyklų gavo tai, ko ilgai stokojo – investicijas, bendradarbiavimo galimybes ir modernesnę ugdymo aplinką.
Tačiau lygiai taip pat būtų klaida apsimesti, kad visos projekto dalys buvo vienodai sėkmingos.
Jeigu programa bus tęsiama, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas ne naujų veiklų kūrimui, o jų efektyvumo įrodymui. Reikia daugiau nepriklausomo vertinimo, daugiau viešų duomenų apie realų poveikį ir mažiau pasitikėjimo vien tiekėjų pateikiama informacija.
Nes švietime svarbiausia ne tai, kiek milijonų buvo išleista ir kiek veiklų įvykdyta.
Svarbiausia – ar po visų šių investicijų Lietuvos mokiniai mokosi geriau.
Kol kas būtent į šį klausimą Tūkstantmečio mokyklų programa dar nėra pateikusi pakankamai aiškaus atsakymo.
