Tai istorijoje pasikartojo ne kartą. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo taikomos XIX a. taktikos, visiškai ignoravusios artilerijos ir kulkosvaidžių poveikį. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Prancūzija investavo į Maginot liniją – statinį gynybos modelį, kuris nepajėgė sustabdyti vokiečių, žygiuojančių per Ardėnus. Tačiau šiandien posakis apie „ankstesnio karo karus“ įgyja dar gilesnę prasmę – technologinė karybos kaita vyksta nebe per dešimtmečius, o per mėnesius.
Tai nėra kritika mūsų kariuomenės vadams. Esu įsitikinęs, kad jie karybos pokyčius seka dar atidžiau ir tai supranta geriau už mane. Tai viso labo naujos realybės liudijimas.
Naujoji karo revoliucija: Ukraina, Jungtinė Karalystė ir JAV
Prieš savaitę įvykdyta ukrainiečių operacija „Voratinklis“, sunaikinusi dešimtis rusų karo lėktuvų, yra puikus, kūrybiškas naujos karybos pavyzdys. Ir tik vienas iš daugybės. 2025 m. Ukraina gamino daugiau FPV dronų nei artilerijos sviedinių, o ukrainiečių dronai sunaikina daugiau taikinių nei visos kitos ginklų sistemos kartu sudėjus.
Ukrainos patirtis atskleidė, kad mūšio laukas transformuojasi drastiškai ir greitai. Reaguodama į tai, Didžiosios Britanijos kariuomenė paskelbė vieną iš radikaliausių reformų NATO istorijoje – vadinamąją strategiją „20-40-40“: tik penktadalį pajėgų sudarys tradicinė sunkioji ginkluotė, o net 80 proc. veiksmų bus perduoti bepiločiams įrenginiams – tiek dronams-kamikadzėms, tiek daugkartinio naudojimo žvalgybos ir smūgio dronams.
Tuo pat metu JAV Gynybos departamentas pradėjo „Replicator“ programą – ambicingą iniciatyvą, kuria siekiama per mažiau nei dvejus metus dislokuoti tūkstančius pigių, autonominių, dirbtiniu intelektu valdomų ginklų sistemų. Vietoje vieno naikintuvo už 100 mln. dolerių – tūkstantis dronų po 100 tūkstančių. Ši strategija ne tik sumažina sąnaudas, bet ir įgalina masiškai plėsti pajėgas be tradicinių logistikos apribojimų.
Tai reiškia viena: šiuolaikinė karyba sparčiai tolsta nuo žmogaus sprendimų, pereidama prie kolektyvinio algoritminio mąstymo, o brangūs ginklai keičiami pigesniais, bet protingesniais įrenginiais.
Ukrainos pamokos Lietuvai: dronai, dirbtinis intelektas ir autonominė gynyba
Kodėl tai aktualu Lietuvai? Todėl, kad esame NATO pasienio valstybė. Neturime prabangos nereaguoti į Ukrainoje vykstančius karybos pokyčius. Turime jau šiandien atsisakyti senųjų paradigmų, pervertinti prioritetus ir formuoti kariuomenę, gebančią veikti XXI a. realijomis.
Ukrainos 2025 m. patirtis kalba labai aiškiai: šalis gamina daugiau FPV dronų nei artilerijos sviedinių. Pasak Karo studijų instituto (angl. Institute for the Study of War), dronai sunaikina daugiau taikinių nei visos kitos ginklų sistemos kartu sudėjus. Tai nėra kiekybės, bet išmanumo revoliucija.
Ukrainos fronte jau veikia vadinamoji „nematoma dronų siena“ – apie 15 km pločio zona, kurioje įvairūs sensoriai (akustiniai, infraraudonieji, radijo dažnio, seisminiai), dažnu atveju jau ir integruoti su dirbtiniu intelektu, fiksuoja priešo judėjimą ir įjungia bepiločių atsaką dar prieš pavojui pasiekiant kontaktinę liniją.
FPV dronai (1-5 km) masiškai naikinami taikiniai – nuo tankų iki žvalgų ir įtvirtinimų. Vidutinio nuotolio dronai (10-40 km) atakuoja logistiką, štabus ir artileriją. Ilgojo nuotolio dronai (100+ km) smogia strateginiams taikiniams – net Maskvos pakraščiams. Visa tai paremta vietine gamyba, moduliniais komponentais, dirbtinio intelekto algoritmais ir realaus laiko sensoriniais tinklais. Žmogus čia nebėra pirmoje linijoje – tai autonominės gynybos paradigma.
Lietuvos atsakas: du lygmenys – fizinis ir technologinis
Lietuva turi ne tik teisę, bet ir pareigą imtis veiksmų. Tam reikia dviejų paralelinių transformacijų.
Pirma – fizinis lygmuo. Jau pristatyta TS-LKD iniciatyva – Vytauto Didžiojo gynybos linija – yra kompleksinė, keturių ešelonų sistema, skirta pristabdyti agresorių dar prie valstybės sienos. Pirmasis ešelonas apima pasienio zoną su fiziniais barjerais: „drakono dantimis“, minomis, priešpriešiniais grioviais ir užmaskuotais sprogmenimis.
Antrajame ešelone numatyti požeminiai tuneliai, dronų paleidimo pozicijos ir atsitraukimo keliai. Trečiasis ešelonas grindžiamas mobiliosiomis „Vilkas“ šarvuotųjų grupėmis, sąjungininkų technika bei elektroninės kovos vienetais. Ketvirtasis ešelonas dislokuojamas giliau, 30-40 km nuo sienos, ir apima NASAMS oro gynybos sistemas bei toliašaudę artileriją.
Antra – technologinis lygmuo. Vadovaujantis Ukrainos patirtimi, būtina įdiegti vadinamąją „Dronų sieną“ – autonominę, daugiasluoksnę gynybos sistemą, kurioje integruoti įvairūs jutikliai ir bepiločiai sprendimai. Pirmiausia kuriamas tankus sensorių tinklas, aprėpiantis akustinius, infraraudonuosius, radijo dažnio, seisminius ir dirbtiniu intelektu valdomus optinius jutiklius. Atsižvelgiant į grėsmės nuotolį, taikomos skirtingų kategorijų dronų pajėgos: artimiausiems taikiniams – FPV dronai, veikiantys 1-5 kilometrų atstumu; vidutinio nuotolio taikiniams – dronai, smogiantys 10-40 kilometrų gylyje; o strateginiams tikslams – ilgojo nuotolio dronai, galintys pasiekti net 100 ir daugiau kilometrų.
Ne mažiau svarbus šioje sistemoje yra pačių dronų paruošimo ir priežiūros tinklas. Ukrainos brigadų pašonėje įkurtos mobilios bepiločių orlaivių dirbtuvės tapo gyvybiškai svarbia karo inovacijų grandimi – tai tarsi greitojo reagavimo ir tyrimų centrai, kuriuose dronai ne tik surenkami, bet ir individualiai pritaikomi konkrečioms užduotims. Jose dirbančios inžinierių komandos per kelias valandas koreguoja skrydžio valdiklius, keičia kameras, montuoja sprogmenis ar stiprina atsparumą priešo trukdžiams.
Naudojant 3D spausdinimą bei atvirojo kodo programinę įrangą, greitai gaminamos detalės, optimizuojami akumuliatoriai, įdiegiami GPS nepriklausomi navigacijos sprendimai. Toks technologinis lankstumas leidžia brigadoms nuolat prisitaikyti prie kintančios kovos aplinkos, o kiekvienas dronas tampa išmaniu ir efektyviu ginklu realaus laiko konflikte.
Visa ši gynybos architektūra turėtų būti valdoma pasitelkiant dirbtinį intelektą – ne tam, kad žmogus būtų eliminuotas iš sprendimų grandinės, bet kad jo reakcija būtų greitesnė ir tikslesnė. DI algoritmai analizuoja įvairių sensorių duomenis – nuo akustinių ir optinių iki radijo dažnio signalų – ir akimirksniu nustato galimas grėsmes. Sistema gali automatiškai priskirti tinkamą reagavimo priemonę: FPV droną, elektroninės kovos įrankį ar artilerijos smūgį. Be to, DI geba atpažinti priešo veiksmų modelius ir nuolat optimizuoti gynybos atsaką. Tai jau taikoma praktikoje – Ukrainos fronte DI padeda apdoroti vaizdo įrašus, koordinuoti dronų veiksmus ir užtikrina greitesnį atsaką nei pajėgtų reaguoti tik žmogus.
Išvada: nuo tankų prie algoritmų
Lietuvai metas atsisakyti XX a. mąstymo, kuriame gynyba buvo matuojama tankų skaičiumi ir mobilizacijos planų apimtimi. XXI amžiaus karyba reikalauja kitko – dronų, dirbtinio intelekto, autonominių sprendimų bei išmanios ir lanksčios karo pramonės.
Turime kurti nacionalinę dronų programą, kurioje FPV, žvalgybiniai ir kamikadzės dronai būtų integruoti į kiekvieną brigadą, būrį, kuopą. Tai šiandieninė būtinybė. Nes kitaip – būsime pasiruošę kariauti tik praeities karus.
