Gal nuoširdžiausiai dėl šios koalicijos atsiradimo skambėjo argumentas, kad reikalinga didelė aritmetinė dauguma. Naivus, primityvus argumentas, bet tebūnie... Juk tiek pažadų išdalinta, gal tikrai reikia tos rimtos daugumos?
Juolab, kad ir Prezidentas nesisvaidė žaibais dėl tokios koalicijos su antisemito vedama partija. Vieni Prezidentą vadina koalicijos partneriu, aš pats jį vadinu pribuvėju ir globėju. Bet kuriuo atveju, Prezidentui ši koalicija tiko ir jis ją laimino.
Ir štai baigiasi vieneri šio Seimo metai. Vyriausybė jau kita – 20-oji, o vietoje patyrusio G.Palucko premjero poste – tik politikės karjerą pradedanti I.Ruginienė. Aritmetinė dauguma nuo 86 sumažėjo iki 81. Prezidentas murkdosi istorinėse reitingų žemumose. Tik NA koalicijoje liko ta pati – kiek aptrupėjusi, bet ne mažiau rėksminga ir reikli.
O kalendorinius socialdemokratų eksperimento su Lietuva metus užbaigia gausios pasaulio laikraščių antraštės apie Lietuvos valdančiąją koaliciją, kurios partnerių lyderis nuteistas už Holokausto menkinimą ir neapykantos kurstymą žydų tautos atžvilgiu.
Tai kas nutiko per šiuos metus su socialdemokratų glėbin patekusia Lietuva? Bandysiu sudėtingus dalykus pateikti paprastai.
Socialdemokratai laikė NA tik saugiu „aritmetiniu“ priedėliu, reikalingu gausiems rinkimų pažadams vykdyti. Tas koalicijos partneris tikrai pravertė priimant kreivą šleivą mokesčių „reformą“ ir iš esmės griaunant antrosios pensijų pakopos sistemą. Visais kitais atvejais NA tapo nuolatiniu dirgikliu valdančiajai daugumai – su savo reikalavimais ir išpuoliais prieš institucijas bei pačią koaliciją. Kiekvienas galite sudaryti savąjį NA išpuolių ir reikalavimų „grojaraštį“. Faktų tikrai nepritrūks. O viskas baigėsi tuo, kad socialdemokratai vykdo NA reikalavimus ir balsuoja už juos, nors buvo tikėtasi atvirkščiai.
NA žino, ką daro: išpuoliai prieš institucijas, asmenis, koaliciją, opoziciją, žiniasklaidą, įstatymų viršenybę yra standartas nuo Trumpo iki Orbano ar Putino. Tai duoda politinę naudą arba bent jau nuolatinį matomumą. Ar NA tai daro savo noru ir supratimu? Gali būti. O gal kieno nors patarimu, nurodymu ar net paliepimu? Neatmetu ir tokios galimybės, tačiau tas versijas jau turi analizuoti Lietuvos valstybės institucijos.
Akivaizdu, kad pabėgus V.Blinkevičiūtei, atsirado lyderystės vakuumas. Formaliai premjeras G.Paluckas tapo partijos pirmininku, bet jo lyderystė bemat smigo į gausias ir sunkiai paaiškinamas praeities verslų bei skolų istorijas. Kai visuomenei tapo aišku, kad premjeras praras postą, tarp socialdemokratų neatsirado lyderio, galinčio objektyviai įvertinti padėtį. „Ginsime Gintą“ tapo socialdemokratų lozungu – ne formuojant situaciją, bet tampant jos įkaitais.
Prezidentas irgi laukė, kuo baigsis istorija. Galvodamas, kad komforto ir nieko neveikimo zona yra ilgalaikė, nieko ir neveikė. Padėtis tapo panaši į politinę abiem naudingą simbiozę, kai kelmas puikiai sugyvena su jį užgulusiu grybu. Tačiau teisėsaugos veiksmai sugriovė tą bestuburišką tinginystę ir teko atsisveikinti su premjeru G.Palucku.
Kita versija: socialdemokratai norėtų atsikratyti NA partnerystės, bet, neturėdami stipraus lyderio (juk M.Sinkevičius – tik laikinasis pirmininkas ir ne Seimo narys), neranda bendro sutarimo tarp įvairių flangų ir grupių partijoje.
Bet pastaruoju metu bręsta suvokimas, kad socialdemokratams partnerystė su NA yra naudinga. Interesai dažnu atveju sutampa, tad naudinga naudotis NA radikalumu, patiems išliekant tarsi geresniais, demokratiškesniais ir tik iš bėdos balsuojant kartu. Juk taip galima ir savas „šunybes“ realizuoti – pavyzdžiui, desovietizacijos stabdymą.
Bet kuris scenarijus rodo socialdemokratų neįgalumą. Jie ir toliau nesiima lyderystės, atsisako rašyti savo scenarijų, o tampa NA ir esamų sąlygų įkaitais. Naujas pavyzdys – baudžiamojoje byloje už antisemitizmą nuteisus NA lyderį, premjerė I.Ruginienė pareiškė, kad socialdemokratai nieko nesiims ir viską nuspręs rinkėjai: „Visuomenė tikrai padarys išvadas, ir rinkimų rezultatai tą parodys“.
Socialdemokratų rinkimų lozungas „Valstybė, kuri veikia“ po metų tampa fabula: „Už viską atsako ne valdžia, o rinkėjai.“
Lietuva per metus nusirito į reputacinę duobę savo užsienio partnerių akyse. Prieš metus, sudarius G.Palucko Vyriausybę, tą prognozavau. Tik nenumaniau, kad toks neveikimas, tingumas ir neprincipingumas valdžioje bus visuotinis. Natūralu, kad ši, bet kokių permainų bijanti valdžia vis dažniau kaltina opoziciją dėl nuolatinių priekaištų ir „šalies kompromitavimo“.
Prieš metus maniau, kad bent jau Prezidentas bus reiklus dalykams, kurie yra tiesioginė jo atsakomybė. Tačiau Prezidentas leido NA lyderiui šaukti, kad žlugo Lietuvos užsienio politika, leido rėkti, kad kariuomenės vadui „nuplėščiau antpečius“.
Prezidentą ir socialdemokratus apėmė nauja politinė simbiozė – kelmas ir 52 kelmučiai.
Bet juk kiekvienas kelmutis turi savo veidą, vardą, pavardę. Negi tikrai – visi vienodi?
