Vidutinis Lietuvos mokytojų amžius kasmet vis kyla ir tai ypač liūdna žinia mūsų švietimui: šiuo metu jis jau yra beveik 51 metai, nors dar 2016 m. buvo 48-eri. O kai kuriose savivaldybėse mokytojų amžiaus vidurkis jau perkopęs 54 ar net 55 metus. Pagal šiuos parametrus esame tarp lyderių Europoje ir net pasaulyje. Blogąja prasme.
Kone 60 proc. mokytojų Lietuvoje yra vyresni nei 50 metų (EBPO šalių vidurkis – 34 proc.), o jauni mokytojai, kurių amžius iki 30 metų, mūsų šalyje sudaro mažiau nei 3 proc. (EBPO vidurkis yra 11 proc.).
Beje, 8 proc. visų dirbančių mokytojų mūsų šalyje yra jau pensinio amžiaus. O kai kuriose savivaldybėse jų skaičius siekia 13–14 proc. Čia svarbu žinoti, kad mūsų šalies ikimokyklinio ugdymo srityje pensinio amžiaus (65+) mokytojų dalis ES vidurkį viršija 3,5 karto, o pagrindinio ir vidurinio – 3 kartus.
Na ir kiti rodikliai tiesiog gąsdinantys. Išgyvename išties didelį mokytojų trūkumą, tad kone 60 proc. visų bendrojo lavinimo pedagogų dirba didesne nei vieno etato dalimi.
Na ir kiti rodikliai tiesiog gąsdinantys. Išgyvename išties didelį mokytojų trūkumą, tad kone 60 proc. visų bendrojo lavinimo pedagogų dirba didesne nei vieno etato dalimi. Taigi jų krūviai dideli ir vis auga. Be to, vis didėja ir mokytojų, dirbančių ne vienoje mokykloje, nuošimtis: dabar tokie mokytojai sudaro jau 12 proc. visų mokytojų, o kai kuriose savivaldybėse tokių mokytojų jau daugiau nei penktadalis (Šalčininkų, Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonuose).
Taigi iš esmės Lietuva mokytojų trūkumo problemą kol kas sprendžia trimis būdais: krauna vis didesnį krūvį esamiems mokytojams, skatina mokytojus dirbti per kelias mokyklas, na ir įkalbinėja į pensiją išėjusius mokytojus dar padirbėti. Bet tai trumpalaikės gelbėjimosi priemonės ir jau netrukus jos nebepadės, o kas bus po penkerių metų, apskritai neaišku, ir mokyklų vadovai apie tai net nedrįsta galvoti. Juk jau dabar trečdalį jų darbo laiko užima mokytojų paieška ir viliojimas. Deja, nelabai rezultatyvus. Ketvirtadalis Valstybės kontrolės apklaustų mokyklų administracijų teigia, kad net ir labai ieškodamos jos tiesiog neberanda reikiamų mokytojų.
Kol kas valstybė mokytojų trūkumo problemos dar net nepradėjo rimtai spręsti. Ką daro Švietimo, mokslo ir sporto ministerija? Bent kai kurie buvę jos vadovai ir atstovai 2022–2024 m. neigė šią problemą ir aiškino, kad pedagogų nelabai ir stinga, o jei ir stinga, tai tik kai kuriose savivaldybėse ir kai kurių specializacijų, ir tai esą pačių savivaldybių ir mokyklų problema bei rūpestis.
Bet kai Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė, kad vien sostinėje stinga maždaug 900 švietimo specialistų, kai Valstybės kontrolė pridūrė, kad pedagogų trūkumas siekia 1,5 tūkst., o Vytauto Didžiojo universitetas papildė, kad artimiausiu metu trūks per 2 tūkst. mokytojų, neigėjai pritilo.
-
Gintaras Sarafinas. Kai tėvai būna aktyvūs ir kai administracija jiems tai leidžia, vaizdas mokykloje ima šviesėti
-
Gintaras Sarafinas. Nacionalinė švietimo agentūra: tarp atsiprašinėjimų ir arogancijos
-
Gintaras Sarafinas – apie brandos egzaminus ir švietimo sistemą: mes save diskreditavome visoje Europoje
Tada pradėta aiškinti, kad ministerijai esą nėra nustatyta funkcija užtikrinti pedagogų poreikio patenkinimą. Bet kai savivaldybės ėmė ošti, kad tai ir ne jų funkcija, o kitos ministerijos, tarkime, Aplinkos, Energetikos ar Žemės ūkio, pagal savo sąrangą ir veiklos lauką su mokytojų rengimu susijusios dar mažiau, atsakomybę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai teko prisiimti.
Dar vėliau buvo išsitraukta kita plokštelė – imtos skirti gana solidžios stipendijos pedagogiką studijuojantiems jaunuoliams. Lėšų tam išleista daug – keliolika milijonų (įvertinus valstybės ir savivaldybių išlaidas), bet rezultatai menki ir daug menkesni nei planuota ir žadėta.
Kaip pažymi Valstybės kontrolė, 2022 ir 2023 m. parama pedagoginėms studijoms I pakopos specializacijų pasirinkimo nepakeitė: gamtamokslinį ugdymą rinkosi vos keletas studentų, o pradinio ugdymo ir specialiąją pedagogiką stojantieji rinkosi kaip ir ankstesniais metais. Neįvyko ir antras mums žadėtas pokytis, kad į pedagogiką stos daugiau talentingų ir motyvuotų jaunuolių. Tad summa summarum gali paaiškėti, kad milijonų žarstymas vaizdo, tiesą sakant, nepakeitė ir nekeičia.
Dėl mokytojo profesijos menko prestižo ir išdrikusio jo gaivinimo atsiranda kitos liūdnos pasekmės.
O kitų priemonių nelabai ir buvo. O jei ir buvo, tai tik popieriuje. Štai įgyvendinant Valstybinę švietimo 2013–2022 m. strategiją, 2016 m. buvo patvirtinta ir iki 2022 m. neva įgyvendinama Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programa, bet 2021–2030 m. švietimo plėtros programoje vėl identifikuota problema – nepatraukli pedagogo profesija, struktūra ir krūvis, darbo užmokestis nepritraukia gabių ir motyvuotų asmenų, per mažas profesijos prestižas visuomenėje. Taigi trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių.
Arba dar vienas komiškas pavyzdys: sprendžiant naujų pedagogų pritraukimo į mokyklas problemą, Valstybinėje švietimo 2013–2022 m. strategijoje buvo numatyta, kad iki 2022 m. 30–49 metų amžiaus mokytojų dalis Lietuvoje padidės nuo 51,8 iki 60 proc., tačiau ji ne tik nepadidėjo, bet net sumažėjo iki 37 procentų.
Dėl mokytojo profesijos menko prestižo ir išdrikusio jo gaivinimo atsiranda kitos liūdnos pasekmės: 46 proc. pedagogikos absolventų mokyklose taip ir neįsidarbina, o iš baigusiųjų gamtamokslinio ugdymo, matematikos ir kalbų pedagogiką mokyklose įsidarbina apskritai tik trečdalis.
Šis Gintaro Sarafino komentaras skelbtas „Žinių radijuje“ rugsėjo 4 d.
